Rašytojas M.Ivaškevičius: „Lietuvių dramaturgijai atsirasti reikia provokuoti gerai rašančius žmones”

2010 12 16 lrytas.lt, 2010 12 16

aA

Tomas Vaiseta

Lietuvių dramaturgija dažnai vadinama leisgyve - mūsų režisieriai garsėja visame pasaulyje, bet lietuvių dramaturgų pjesės vos prasimuša į vietinę sceną. Jos gyvybę palaiko keli dramaturgai, tarp kurių ryškiausias - rašytojas Marius Ivaškevičius. Lietuvoje režisierius Rimas Tuminas pristatė premjerą pagal jo pjesę "Mistras", posovietinėse šalyse po dešimtmečio sėkmės sulaukė drama "Malыš".

"Kad pjesė gautų gyvenimą užsienyje, ji pirmiausia turi gauti gyvenimą Lietuvoje. Kaip mes matome, lietuviška dramaturgija ne taip dažnai patenka į mūsų repertuarus ir į mūsų režisierių akiratį", - teigia M.Ivaškevičius.

Nacionalinis dramos teatras kitais metais jį kviečia dirbti su jaunais autoriais - įkvėpti daugiau gyvybės lietuviškai dramaturgijai. Lrytas.lt - pokalbis apie jos dabartinę būklę ir gelbėjimo būdus.

- Paskutinė naujiena lyg ir turėtų būti jūsų pjesė "Mistras" (rodomas spektaklis, išleista atskira knyga). Bet kiek keistai šiemet naują gyvenimą pradėjo pjesė "Malыš". Ar jūsų tai nestebina?

- "Malыš" atgijo Rytuose. Gal jai sukako kažkoks laikas. Pjesei dešimt metų ir pagaliau ją kažkas atrado.

Iš pradžių ją pastatė Chabarovsko teatras. Tiesa, tai nebuvo pirmas pastatymas Rusijoje, prieš tai ji statyta Sankt Peterburge. Bet chabarovskiečiai, manau, labai sėkmingai pastatė "Malыš".

Paskui Armėnijoje, Jerevane, buvo surengtas festivalis, į kurį pabandė iš buvusios SSRS erdvės šalių suvežti šiuolaikines pjeses, rengė konkursinę programą. Tikrai malonu, kad "Malыš" didele persvara laimėjo tą konkursą. Bent tuo metu buvo labai daug norinčių pjesę statyti kitose NVS šalyse.

O dar viena naujiena, kad Chabarovsko "Malыš" Rusijoje gavo keturias Auksinės kaukės nominacijas. Tai nedažnai atsitinka provincijos teatrams, ne Maskvos ar Sankt Peterburgo. Chabarovsko miestas apskritai turbūt nėra turėjęs panašios nominacijos, o čia iš karto keturios. Taip kad jie dabar yra euforijoje. Jie nelabai tiki, kad gaus apdovanojimą, įsivaizduoja, kad patekę tarp tokių Rusijos grandų turi mažai šansų. Bet aš manau, kad tų šansų yra.

- Kas paskatino šitokį susidomėjimą pjese? Juk vien tremties temos, kuri aktuali visai šiai erdvei, tikrai neužtenka.

- Dar klausimas, ar aktuali. Čia mums atrodo, kad ši tema yra aktuali ir žinoma. Tačiau Rusijoje jūs tikrai surasite nemažai žmonių, kurie apie tai menkai žino. Aš prisimenu, kai mes pirmą kartą Maskvoje rodėme mano statytą "Malыš", prie manęs priėjo žiūrovas ir paklausė, ko tėvas važiavo į tą Sibirą. Kokiu reikalu - turizmas ar kas čia buvo?

Gal žmones patraukė neįprasta nauja forma. Nes istorinis fonas tėra fonas. Tai nėra pjesė apie tremtį. Tai yra pjesė apie meilę, žmonių santykius, kurie vyksta tokiais tragiškais ir siaubingais laikais. Tai istorija, kaip angliškas žodis "story", istorijoje, kaip angliškas žodis "history".

Apskritai labai sunku nuspėti kūrinio gyvenimą. Kiekvienas turi savo likimą ir neaišku, kur kuriuo momentu jis gali išnirti, nors atrodė jau užmirštas.

- Bet atrodo, kad gyvenimą svetur įgauna tik jūsų pjesės, kitų lietuvių dramaturgų darbai negali tuo pasigirti. Kodėl taip yra?

- Buvo kažkuriuo metu Lauros Sintijos Černiauskaitės "Liučė čiuožia" Rusijoje statyta, gal net du kartus.

Nežinau, gal sėkmė, gal dar kas. Net man kai kurie statymai yra keisti. Štai italai stato "Madagaskarą", gegužės mėnesį bus premjera. Man sunku suvokti, kaip ten bus. Kai Valstybiniame mažajame teatre R.Tuminas su trupe statė "Madagaskarą", atrodė, kad tai labai lietuviška tema, labai giliai įaugusi į lietuvišką kontekstą, todėl spektaklis galbūt turės sėkmę Lietuvoje, bet tikrai neturėsime galimybės jo išvežti.

Paskui pradėjome labai sėkmingai važinėti po Europą ir iki dabar tai tęsiasi. Kiek girdėjau, tokios šalys, kaip Turkija, nori pasikviesti. Jau tai buvo nuostaba. Bet dar pačių lietuvių pastatytą spektaklį festivaliai gali kviesti. Tačiau kad kažkas kitoje šalyje susidomėtų ir statytų su kitais aktoriais, kita kalba, atrodo, neįmanoma. Bet italai Turine gegužę pristato premjerą.

- Ar lietuviškų pjesių yra, bet jos nepasiekia užsienio režisierių, ar jų apskritai nėra?

- Kad pjesė gautų gyvenimą užsienyje, ji pirmiausia turi gauti gyvenimą Lietuvoje. Kaip mes matome, lietuviška dramaturgija ne taip dažnai patenka į mūsų repertuarus ir į mūsų režisierių akiratį. Aišku, mano atveju pjesėms prideda svorio tai, kad jas statė R.Tuminas. O kai yra tekstas, kuris net savo šalyje nesukėlė susidomėjimo, labai sunku juo sudominti užsieniečius.

Čia yra tam tikros mūsų režisierių kaltės. Jie labai retai turi drąsos statyti lietuvišką pjesę, nes galbūt tekstas ir geras, bet lietuvių autorius sunkiau pritrauks publiką, geriau imti kažką patikrintą. Aš manau, kad reikėtų pradėti nuo režisierių, jiems užduoti klausimą, kodėl jie nestato lietuvių dramaturgijos. Tai atvertų jai kelius toliau.

- Teatro žmonės ir pirmiausia režisieriai sako, kad lietuviško teatro silpniausia grandis - dramaturgija.

- Grandis, kuri nepuoselėjama, nesustiprės. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad silpniausia grandis lietuviškame kine būtų aktoriai (iš dalies tai tiesa). Bet kodėl jie silpniausia grandis? Nes nėra patirties, nėra įdirbio, o be įdirbio tu nepasieksi kokybės. Labai retai pasitaiko, kad pirmu šūviu kažką padarai genialiai. Tai išskirtiniai atvejai.

Tad teatras turi auginti dramaturgą. Į dramaturgiją žmonės dažniausiai ateina iš literatūros, kur jie įpratę siekti, kad jų tekstas gerai skaitytųsi. Teatre yra kiti reikalavimai, jis turi savo specifiką. Kartais tekstas, kuris atrodo gražiai išrašytas, neturi šansų nuskambėti teatre, ir atvirkščiai. Tiesiog dramaturgai turi ateiti į teatrą, suvokti specifiką iš vidaus, ne iš žiūrovų salės, ir tokiu būdu augti. Bet kad taip būtų, teatras turi juos priimti.

- Bet juk bandymų priimti yra, pavyzdžiui, "Versmės" festivalis.

- Manau, kad tai nepakankami bandymai. Pavyzdžiui, mano atveju nusišypsojo sėkmė. Galbūt aš niekada nebūčiau tapęs dramaturgu, būčiau rašęs toliau prozą, bet buvo suorganizuotas Naujosios dramos konkursas, kurio prizas - užtikrintas pilnas pjesės pastatymas kaip spektaklis kažkuriame Lietuvos teatre.

Kai žinai, kad tavo pergalės atveju tu turėsi tokį daiktą, tai didžiulė motyvacija. O kai žmogus žino, kad iš tos pjesės galbūt išeis vienkartinis skaitymas ir tuo viskas pasibaigs, motyvacijos dažnai neužtenka. Tada arba jis rašo su tam tikru skepticizmu, arba jis tiesiog nerašo, arba rašo kitus žanrus ir į teatrą nelenda. Reikia provokuoti gerai rašančius žmones.

Ir nereikia nurašyti jų po pirmo nesėkmingo bandymo. Pažiūrėkite, kaip režisieriai auga. Tik kokį dešimtą spektaklį jis padarys gerą. Režisierių už blogus spektaklius niekas nenurašo, jie gauna galimybę bandyti toliau. Taip ir dramaturgui reikia duoti galimybę. Tegul ne didžiojoje nacionalinėje scenoje, bet kažkokiose eksperimentinėse erdvėse, nors pas mus jų nelabai yra. Tai jau kita problema - pas mus arba daroma kažkas didelio, arba visai nedaroma.

- Prasitarta, kad jūs esate kviečiamas į Nacionalinį dramos teatrą kitais metais dirbti su jaunais dramaturgais. Kas tai bus?

- Yra tokių minčių. Man jau seniau siūlė dėstyti Muzikos ir teatro akademijoje, rinkti dramaturgų kursą. Bet aš savęs ten visiškai neįsivaizdavau, nes tam reikia teorinių žinių, kurių aš neturiu. Aš pats esu savamokslis, tad kaip galiu išauginti profesionalus?

Šituo atveju yra šiek tiek kitaip, nes tai būtų darbas su atrinkta viena ar dviem pjesėm per metus. Jose matytųsi potencialas, kad iš to galima padaryti gerą daiktą. Tai būtų darbas su konkrečiu tekstu ir dramaturgu, padedant jam privesti savo dramą iki geros arba labai geros. Čia yra praktinis priėjimas, kuris man yra suprantamas. Galbūt iš tokio dalyko naudos bus daugiau. Naujieji Nacionalinio dramos teatro vadovai norėtų, kad aš tapčiau tam tikru tiltu tarp dramaturgo ir režisieriaus, dramaturgo ir aktoriaus, kad vieni kitų neišgąsdintų, vieni į kitus kreivai nežiūrėtų.

- Bet iš jūsų kalbos atrodo, kad vyrauja stipri įtampa.

- Teatras visada gyvena įtampoje. Teatras dažnai yra kova, kas ką nugalės, asmenybių kova. Dažnai nugali ne geresnis ar talentingesnis, o tas, kuris turi daugiau patirties, amžiaus ir panašiai. Čia galbūt reikėtų pateisėjauti ir padėti tam, kuris iš tikrųjų kalba teisingai, bet neturi pakankamai jėgos įtvirtinti savo tiesai.

- Buvote išvykęs į Didžiąją Britaniją, kur rinkote medžiagą savo naujai pjesei. Kaip sekėsi?

- Įdomiai sekėsi. Važiuodamas stengiausi neturėtų jokių išankstinių nuostatų, nors, aišku, jos buvo, nes nori nenori mes girdime apie išeivių gyvenimą. Iš tikrųjų nesitikėjau to, ką radau nuvažiavęs. Nesakau, kad buvo kažkas ekstraordinaraus, bet tai yra pasaulis, kurį sunkiai iš čia gali suprasti. Negalėčiau parašyti tiesos nemeluodamas, apskritai kažką parašyti, jeigu tos kelionės nebūtų buvę.

- Kas jus taip nustebino?

- Aš nenoriu labai išduoti. Be to, kartais, kai per daug prisiplepi apie tai, ką rengiesi rašyti, neįdomu tampa rašyti.

Įdomu, kad ten randi dešimt ar dar daugiau kartų sumažintą Lietuvą, bet su visomis spalvomis. Nedideliame lietuvių sambūryje tu aiškiai pamatai, kas mes esame. Tas mūsų portretas įdėtas į labai kontrastingą Londono foną ir jame dar labiau išryškėja, kuo mes skiriamės nuo kitų, ir ne tik nuo britų. Tai labai įdomu.

- O kaip lietuviai jus priėmė? Nes skamba tarsi antropologas vyko pas čiabuvius.

- Aš nenoriu savęs išskirti, kad esu kažkoks kitoks ir važiavau tirti kitokių nei aš. Aš esu absoliučiai toks pat, esu suformuotas lygiai taip pat, kaip jie.

Man padėjo tai, kad aš nebuvau žurnalistas. Aš rinkau medžiagą ne straipsniui, kur yra konkrečios pavardės, faktai. Tai man padėjo sužinoti daug istorijų, kurios kitaip būtų nutylėtos, nes žmonės tiesiog nenorėtų jų pasakoti.

Bet žmonės atsiverdavo, daug žmonių netgi norėjo išsikalbėti. Iš pradžių į tave žiūrėdavo įtariai, paskui prasidėdavo ilgas savo gyvenimo pasakojimas ir galiausiai tu jau pats pavargsti nuo tos informacijos, o tavęs jau nebepaleidžia. Informacijos kiekis buvo siaubingas. Nežinau, kas išeis iš tos pjesės, bet aš tikiuosi, kad kažkas gero.

- Nuo lietuviškos tapatybės problemos jūs neatsitraukiate?

- Šį kartą ne aš pats sugalvojau. Audronius Liuga su Daiva Parulskiene, mūsų kultūros atašė Londone, sumąstė ir įtraukė Londono teatrą „Orange Tree Theatre", kuris ruošiasi statyti tą pjesę.

Čia ne aš, čia gal likimas nulemia. Kai pagalvoji, keista, nes tapatybė, emigracija, tos temos pastaruoju metu kartojasi - "Madagaskaras", "Mistras", dabar naujoji emigracija, romanas, kurį rašau, ne apie emigraciją, bet labai stipriai apie tapatybę ir tautiškumą. Bet gal kažkada baigsiu, gal tai paskutinis kartas?

LRYTAS.LT

Salonas