Arvydas Lebeliūnas: „Teatras - kelionė esamuoju laiku”

2010 11 21 bernardinai.lt, 2010 11 19

aA

Pokalbis su šiuo metu Panevėžio J. Miltinio dramos teatre dirbančiu režisieriumi Arvydu Lebeliūnu apie gyvenimo spalvas ir dovanas, kurias dovanoja teatras.

Daugeliui Lietuvos teatro gerbėjų esate žinomas režisierius, bet Panevėžio J. Miltinio dramos teatre dirbate pirmą kartą. Kokie vėjai atpūtė į šį teatrą?

Man pačiam yra keista, kodėl J. Miltinio dramos teatre atsiradau tik dabar, bet esu dėkingas likimo vėjams, kad esu čia. Geriau vėliau negu niekada. Šiame teatre dirba daug mano kurso draugų, ir aš manau, kad mūsų bendradarbiavimas tik plėsis ir gilės. Teatre kuria puikūs aktoriai, čia dar vis sklando Juozo Miltinio dvasia, ir kiekvienas čia atvykęs turi gerbti šio teatro tradiciją. J. Miltinio idėjos man ypač artimos. Gal todėl, kad mokiausi pas išskirtinį režisierių V. Žalakevičių. Matau daug bendrų sąsajų tarp šių dviejų režisierių, tai - ieškančios, konfliktuojančios ir maištaujančios asmenybės. Galbūt todėl čia ir atsiradau, nes ieškojau tokios erdvės, tokio teatro, kurį aš suprantu.

Aš kalbu apie aktorinį teatrą, apie tokį teatrą, kuriame spektaklį kuria ir režisierius, ir aktorius kartu. Tik kartu diskutuodamas su aktoriumi gali priimti kūrybinius sprendimus. Čia kaip ir gyvenime: nieko nesuplanuosi, juk kiekviena akimirka atneša naujų minčių, net paradoksų. Spektaklis - gyvas organizmas, jis taip pat keičiasi kartu su akimirka, su laiku. Aš neturiu išankstinių nuostatų ar išankstinių matymų. Kartu su aktoriais ieškau vaidmens esmės esamą akimirką. Man labai svarbi gyvybė teatre.

1984 m. baigėte aktoriaus meistriškumo studijas, vėliau studijavote režisūrą. Ar nesunku rinktis tarp aktorystės ir režisūros? Kuo Jūs pats save laikote - aktoriumi ar režisieriumi?

Manau, kad esu teatro žmogus, man netrukdo nei viena, nei kita. Abi šios profesijos man vis dar - paslaptis. Šiandien aš daugiau režisuoju, bet tik šiandien galvoju, kokia sunki aktoriaus duona. Senai jau nevaidinu, dabar net bijau žengti į sceną. Manau, kad po dešimties metų pertraukos aktorius nebegali vaidinti. Norint būti aktoriumi, privalai vaidinti be pertraukų - kitaip neišeina.

Pradedu suprasti, kad aktorius ir režisierius - vienodai svarbūs, nes jie - kūrėjai: aktorius kuria vaidmenį, o režisierius - spektaklį. Spektaklio, vaidmens analizė turi būti svarbi ir režisieriui, ir aktoriui. Sukurti vaidmenį, tai reiškia atlikti personažo studiją. Tikram aktoriui neužtenka vien baigti akademiją, jis privalo studijuoti gyvenimą - žmonių likimus, jų spalvas, nes juk teatre visuomet kalbame apie žmogų.

Pasidalykite mintimis apie teatro suvokimą. Kas Jums yra teatras?

Man visada svarbus žmogus, o teatras - galimybė pažinti gyvenimą, laiką. Man labai svarbu, kad mano spektaklius žiūrėtų, kad jie būtų reikalingi šituo laiku. Teatras - tai pažinimas, atradimas ir dovanos, kurias gaunu iš to laiko, kai statau spektaklį. O dovanos - tai žmonės, su kuriais dirbu, su kuriais bendrauju.

Žmogus man svarbiausias, nes aš noriu dalytis, tartis, atsiskleisti ir pažinti. Aš statau spektaklius realiam žiūrovui - kitaip nesuprantu. Juk jei žiūrovas nusisuks nuo mano kūrinio, nuo spektaklio, tai liksiu vienas kaip pirštas. Man nesuprantamas teatras, kuriam nesvarbus žiūrovas.

Teatras - kelionė esamuoju laiku.

Dirbate su „Laimingų žmonių" grupe, rengiate teatro terapijos užsiėmimus, domitės Rytų kovos menais ir meditacija. Ką tai Jums duoda kaip teatro žmogui?

Vizija „Laimingi žmonės" atsirado lyg sprendžiant konfliktą su esamuoju laiku - nesinorėjo kūrybinių pertraukų, kurios atsiranda pastačius spektaklį. Kartais būna ilgos pauzės: negaliu nedirbti, nes juk turiu iš kažko gyventi. Pavadinimas „Laimingi žmonės" reiškia, kad viskas priklauso nuo žmogaus: kaip tu pats pradėsi dieną, taip nužymėsi savo kelią. Kūrybinė grupė „Laimingi žmonės" skatina žmogų brandinti patį save. O man tai yra garantas visada kurti, statyti spektaklius ir realizuoti savo idėjas su viltimi, kad kažką padarysiu laimingesnį. Galbūt čia aš realizuoju save - dalijuosi, atiduodu žmonėmis tą, ką esu gavęs iš gyvenimo, tai ir yra teatro terapija - žmogui ir man pačiam.

Rytų menai mane sudomino Kanadoje, kur gyvenau ketverius metus. Per tuos metus supratau, kad visur galima gyventi visavertį dvasinį gyvenimą. Ieškojimai, kaip susitaikyti su savimi, kaip neišbarstyti savęs - tai paskatino mane susidomėti Rytų kovos menais, o pirmiausia - meditacija. Kanadoje sutikau įvairiausių tautybių žmonių, gavau didžiulę bendravimo dovaną bei patirtį. Besigilindamas į kitas kultūras, supratau, kad pasaulis yra vientisas, išmokau džiaugtis šia diena ir šia akimirka. Dabar žinau, kad nėra blogo oro, o yra tik mano bloga nuotaika. Žinau, kad gyvenimas visur yra panašus, visur yra žmonių, kurie lygiai taip pat turi nugyventi tik jiems skirtą meilę, išsiskyrimą, išdavystę. Kai tą suvoki, pasidaro nebesvarbu, kur tu savo gyvenimą nugyvensi. Bet aš esu menininkas ir savo drobę piešiu čia, Lietuvoje...

J. Miltinio dramos teatre režisuojate garsaus anglų dramaturgo Piterio Šeferio pjesę „Leticija ir žolelių trauktinė". Kas lėmė šį apsisprendimą?

P. Šeferis - XX amžiaus klasikas, gerai žinomas Lietuvoje. Ši pjesė mane pati susirado - ją man pasiūlė vertėja, aktorė Vilija Grigaitytė. Tik vėliau sužinojau, kad prieš 13 metų šią pjesę pastatė Klaipėdos dramos teatras. Manau, kad ši sudėtinga dramaturgija labai tinka šiai dienai, šiam laikui, o ypač Panevėžio teatrui. Tai galėtų tapti puikia šio teatro reprezentacija.

Kuo ši pjesė Jus sudomino? Kokia spektaklio idėja?

Pagrindinė spektaklio idėja - išsaugoti gyvenime spalvas. Kai žmogus, kurį mes mylime, palieka šį pasaulį, dažnai sakoma, kad dingo dar viena graži spalva... Mūsų spektaklyje išskirtinė spalva yra Leticija, kuri visiškai nesuprasta. Šis spektaklis - apie kitokias gyvenimo spalvas. Kalbėsime apie pačią silpniausią, pačią jautriausią, pačią mažiausią asmenybę, kuri mūsų gyvenimus daro spalvingesnius, nuostabesnius.

Nepraeikime pro kitokius pasaulius, kuriuos mums dovanoja kiekviena diena ir akimirka. Tik taip galima judėti į priekį, tik tai mums tampa stimulu kurti ir džiaugtis. Ir gyventi su meile ir vaizduote... Jei nori ką nors išsaugoti, turi keistis ir aukotis, o tai ir yra pati didžiausia dovana sau pačiam. Išsaugokime patį silpniausią, pačią trapiausią, pačią pažeidžiamiausią gyvenimo spalvą. Tokia mano kūrybos misija ir spektaklio idėja.

Statote pjesę, kuri kalba apie žmogaus kolizijas, atsivėrimus. Kaip manote, ar teatras apskritai yra atsivėrimas?

Pritariu, kad teatras yra atsivėrimas. Atsivėrimas - sunkus šiuo metu, nes daug patogiau neatsiverti. Manau, kad teatro istorijoje A. Čechovo, F. Dostojevskio kūryba tuo ir puiki, kad ji atvira. Tada to ypač reikėjo, ir tai padėjo žmogui atverti širdį.

Deja, šiandien atvirumas nebėra vertybė, gal tik nepatogumas. XX amžiuje gimė formalusis teatras, kai aktorius tapo nebe toks svarbus. Aš tikiu, kad teatre atsivėrimai - būtini, tik taip mes išgyvensime. Man šis laikas - nesuprantamas: juokiamės iš savęs, iš valdžios ir t. t. Pigios komedijos, išpūstos „žvaigždės" ir jau nebesuprantame, kas tokie esame patys.

Atsivėrimas - pavojingas, bet reikalingas žmogui, kad jis pagalvotų, analizuotų, kad norėtų mąstyti ir ieškoti. Manau, kad būtent tokia yra teatro misija.

Esate sakęs, kad režisierius ne tik moko aktorius, bet ir pats mokosi iš jų. Kaip sekasi aktoriams įgyvendinti Jūsų sumanymus?

Tai labai intymi tema, ir jos nenorėčiau atskleisti. Reikia dar laiko, kad galėčiau suprasti ir teisingai įvertinti tą laiką, kurį dabar gyvenu.

Kaip scenografija ir muzika padeda, kuriant šį spektaklį?

Aš esu prieraišus žmogus. Daug metų dirbu su ta pačia komanda, bet šį kartą įvyko pasikeitimai. Mane susirado kažkada girdėti Antano Jasenkos muzikos garsai, o Artūro Šimonio scenografija susižavėjau žiūrėdamas Klaipėdos muzikinio teatro spektaklį: pakerėjo scenografijos švara, estetika, erdvės išdėliojimas. Šie pasikeitimai nereiškia, kad aš kažką palieku ar atsisakau. Turbūt tai reiškia, kad aš savyje ieškau kažko naujo. Atėjo laikas plačiau įsileisti į save kitokį supratimą, kitus žmones. Kostiumų dailininkė - Tania Semionova žavi savo rūpesčiu ir darbštumu.

Kokį pėdsaką norėtumėte palikti žiūrovui šiuo spektakliu?

Kiekvieną kartą atsakingai ruošiuosi susitikimui su žiūrovu. Nenoriu su juo tik pasisveikinti ar prasilenkti, noriu su juo pasikalbėti, atsiverti... Man neįdomu statyti spektaklius sau ar teatrui, tai jau yra nesuprantama prabanga. Prasminga kalbėtis, dalytis potyriais tik su žmogumi, t. y. su žiūrovu.

Tikiu, kad tik per nuoširdų atsivėrimą gali įvykti stebuklas - susikalbėjimas ir vienas kito supratimas. Noriu, kad žiūrovas iš kiekvieno spektaklio išeitų gavęs dovaną.

Kalbino Jūratė Urbšienė

BERNARDINAI.LT

Salonas