Šiuolaikinio šokio atlikėją, choreografą, pedagogą Vytį Jankauską kalbina Marius Kraptavičius
Iš kur Tu toks radaisi?
Iš mamos.
Tai ir pradėkime nuo mamos.
Nežinau, kaip pradėti. Mamos prieš penkerius metus netekau… O šiaip… Esu vilnietis, senamiesčio vaikas, vaikystė ir paauglystė ten prabėgo, visi kampai išlakstyti. Gyvenau tuometinėje Gorkio gatvėje, priešais buvusį „Spalio” kino teatrą, dabar „Vokiečių vaistinė” šalia. Mama buvo darželio auklėtoja, o tėvas - dailininkas, baigęs grafiką. Didžiąją gyvenimo dalį dirbo Lietuvos televizijoje, dabar dėsto Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Tėvas – žemaitis, mama - aukštaitė. Susitiko Šiluvoje, tėtis iš ten. Mama, baigusi tuometinę Kapsuko pedagoginę mokyklą, atvyko atlikti praktikos… O aš jau radausi Vilniuje.
Jei tėtis grafikas… Ar svajojai tapti panašus?
Paauglystėje blaškiausi tarp meno ir sporto. Lankiau futbolą, boksą, staiga ėmiau tapyti. Svarsčiau: gal stoti į Dailės akademiją – į skulptūrą ar tapybą… Bet esu, kuo esu.
Šiandien nebekirba tapyti?
Gal ir tebekirba, gal… Bet gal kada… Vėliau…
Grįžkime į Tavo vaikystę, į Vilniaus senamiestį.
Senamiestyje visada virė įdomus gyvenimas, matyt, ir mes nemenki chuliganai buvome. Daugiakultūrinis ir daugianacionalinis senamiestis. Mūsų kieme ir žydai, ir lenkai, ir rusai gyveno. Paauglystėje domėjomės muzika, keisdavomės plokštelėmis, atradome ir breiko šokius, nelabai žinodami, kas tai. Rinkome apie breiką literatūrą, vėliau teko pamatyti klipus. Draugai išvyko į Maskvą, o ten breiko judėjimas buvo prasidėjęs. Jie pramoko judesių ir… užkrėtė ta liga. Pirmasis mūsų pasirodymas įvyko Antano Vienuolio mokykloje; gal tai buvo pirmasis breiko pasirodymas Vilniuje?.. Suėjo žiūrovai iš kitų mokyklų. O kitą dieną iškvietė pas direktorę, rašėme pasiaiškinimus. Budintys mokytojai paskundė, kad nederamai šokome, ant galvų sukomės…
Tuo metu jau ir ant galvų sukotės?
Važinėdavome ant galvų pirmyn atgal, rankomis pasispirdami. Dažnai mus linksniavo, dar ir politiką pripaišyti bandė: mėgdžiojame Vakarus. Konfliktai užsimiršo, šokome toliau, tobulėjome. Vadybininkai iš „Lietuvos” viešbučio mus pastebėjo ir pakvietė šokti restorano programoje. Tai - pirmasis mano susitikimas su profesionalia scena. Tuo metu „Lietuvos” viešbutis buvo savaip elitinis: lankydavosi užsieniečiai, dirbo prostitutės, „brigados” - čia virė sostinės gyvenimas.
O koncertinė programa?
Programoje dalyvavo žymūs estrados artistai: dainavo Stasys Povilaitis, Rosita Čivilytė, Česlovas Gabalis, saksofonu grojo Petras Vyšniauskas. Breiką iš pradžių šokome trise, vėliau mūsų padaugėjo, šokdavome keturiese ar penkiese. „Lietuvoje” susipažinau ir su Skirmantu Sasnausku, kuris vėliau ėmė kurti muziką mano spektakliams.
Šokdamas breiką esi pelnęs ir laurų.
Kai pašokome kokį pusmetį restorane, nuvykome į Taliną. 1987 metais ten vyko visasąjunginis breiko čempionatas. Neįtikėtina, bet komjaunimas pradėjo remti tokias varžybas… Tapome čempionais. Tuo metu vykdavo ir Lietuvos breiko čempionatai, renginys vadinosi „Papūga”.
Kokį breiką šokote? Nesu šio žanro specialistas; žinau, kad skirstomas į apatinį, viršutinį.
Šiandien ir aš jau ne specialistas, seniai nebešoku breiko. O tuomet pradėjome nuo vadinamojo apatinio, kur daugiausia sportiniai triukai ant grindų, vėliau šokome ir viršutinį, prireikė tobulinti atskirų kūno dalių judesius.
Kaip iš breiko šokėjo tapai šiuolaikinio šokio atlikėju, baletmeisteriu?
Kai šokome naktiniuose baruose, radosi koncertinių numerių, kurie balansuodavo tarp plastinio teatro, pantomimos ir breiko. Ieškodavome šokio minties, filosofuodavome, šokis tapo kaip kalba, daugėjo išraiškos galimybių. Buvo įdomu, nors trūko informacijos apie modernų, šiuolaikinį šokį. Viską nutraukė tarybinė armija.
Gal tarnavai šokių ansamblyje, tokių sovietmečiu buvo?
Ne, tarnavau tankistu Kaliningrade, nors tekdavo ir ten pašokti breiką karininkams ir pulko moterims Kovo 8-osios proga. Kartais ir nuo kojų nuvarydavo prigėrę karininkai: „Jankauskas, tancui” (Jankauskai, šok).
Palikime armiją užmaršty, pakalbėkime apie nūdieną, apie kūrybą. Iš kur semiesi įkvėpimo? Tokie poetiški spektaklių pavadinimai ir ne tik jie…
Poezija domėjausi nuo jaunystės. Ir dabar skaitau, bet kurdamas spektaklius konkrečiu poezijos, dramaturgijos ar kokiu kitu meno kūriniu niekada nesiremiu. Mane įkvepia kasdienis gyvenimas, kasdienės patirtys, refleksijos, intuicija… Muzika skirtingai atkeliauja, kartais išgirsti ir pajunti, jog tai – tavo muzika.
Yra ir specialiai Tavo spektakliams sukurtos muzikos?
Yra, bet ne visai taip, kad „nuo – iki” parašyta man. Tik pritaikyta ir kūrybiškai papildyta, transformuota mūsų spektakliams. „Viduramžių bernelio dainos” ir „Nuskendęs slėnis” – kompozitoriaus Skirmanto Sasnausko muzika, toks įdomus jo kūrybinis periodas, kada jis kūrė džiazą su lietuviškais tautiniais motyvais.
Nuo breiko pasukai šiuolaikinio šokio link. Iš kur sėmeisi žinių, kas Tavo mokytojai?
Visos mano šiuolaikinio šokio žinios yra iš svetur: iš seminarų, vasaros mokyklų, kūrybinių dirbtuvių. Dalyvavau vasaros stovykloje Austrijoje, Vienoje. „Impuls Tanz” – visame pasaulyje garsi mokykla su dėstytojais iš viso pasaulio. Nuolat būnu Šiaurės šalių choreografų seminaruose, kurie vyksta svetur ir pas mus.
 |
| Vyčio Jankausko „Žinia“. Michailo Raškovskio nuotrauka |
Kas Tavo artistai? Kaip juos randi? Spektaklių trupė kamerinė, bet žmonės keičiasi, šoka įvairūs atlikėjai.
Pirmiausia gimsta mintys, idėjos - nors to žodžio nemėgstu. Gal intuityvus pojūtis, jausmas, už kurio kabiniesi, bandai plėtoti, aiškintis sau. Klausiu savęs: kiek žmonių turės šokti, kas tie artistai? Tad ir spektaklių šokėjų sudėtys – skirtingos. Yra nedidelis branduolys, kurie šoka beveik visuose mano spektakliuose. Visada visuose – mano žmona Giedrė Kirklytė. O šiaip – renkuosi pagal spektaklį, ar reikia charakteringo tipažo, ar kokių ypatingų fizinių savybių.
Savo kūryboje nenaudoji choreografinių efektų, triukų, publikos provokacijų, kas šiandien taip dažna postmoderniame mene. Kaip to išvengi? Kas Tau svarbiausia?
Esminis vyksmas žmogaus, visuomenės gyvenime – ne didieji įvykiai: kataklizmos, krizės – visa, kas garsiai išrėkta. Svarbiausia – vidiniai išgyvenimai. Mikropokyčiai – tai įdomiausia… Jaunystėje daug improvizavome, ieškojome, paskui pats atsirinkau, kas mano prioritetai. Savo spektaklius, jų dramaturgiją sprendžiu per judesį, vengiu teatrinių efektų. Nesinori kartotis, tuomet pats sau tampi neįdomus. Visada išlieka noras, troškimas naujoms įžvalgoms, jų sprendimams.
Kaip jautiesi turėdamas tokius solidžius kūrybinius apdovanojimus? Nuo breiko čempiono nukeliavai iki dviejų Auksinių scenos kryžių – už spektaklius „Nuskendęs slėnis” ir „Budėjimai”. Abu apdovanojimai – už choreografiją.
Dabar jaučiuosi tvirčiau: nereikia aiškinti valdininkams, kas toks esi, daugiau mažiau esi žinomas. Bet… apdovanojimai ir lieka apdovanojimais, tai tam tikras žaidimas.
Ar dažnai rodosi žiūrovams Vyčio Jankausko šokio teatras? Kur gastroliavote?
Gastroliuojame Lietuvoje, nors ne itin dažnai, dažniau – užsienyje. Išvažinėjome Latviją, Estiją, Lenkiją, Baltarusiją, Rusiją, Ukrainą, šokome Švedijoje, Vokietijoje, Egipte, dalyvavome prestižiniuose renginiuose, pavyzdžiui, „Global dances” Vokietijoje, kur buvo sukviestos trupės iš viso pasaulio.
Kokius pastebi šiuolaikinio šokio pokyčius?
Šiuolaikinis šokis populiarėja. Prieš kokius penkerius metus, pasakęs „šiuolaikinis šokis”, turėdavai vos ne paskaitą skaityti, kad išaiškintum, kas tai yra. Žmonės šiandien labiau informuoti, daugėja šiuolaikinio šokio spektaklių. Ir mes kūrėme sklaidos projektus, važinėjome po Lietuvą. Rodėme spektaklius visuose didesniuose Lietuvos miestuose: Anykščiuose, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Kaune, kur vyksta šokio teatro „Aura” rengiami festivaliai. Keblu vežti spektaklius. Reikia gabenti grindų dangą, prožektorius… Apšvietimas mūsų spektakliuose turi dramaturginę prasmę. Tad tenka pačiam kloti dangą, apšvietimą derinti.
Kokią įžvelgi Vyčio Jankausko šokio teatro ateitį?
Dirbame mes kaip ir visi nevalstybiniai teatrai; nuomojame sales, samdome artistus, rašome projektus. Norisi toliau kurti. Kad vieną dieną gyvenimas taps lengvas, tokių iliuzijų neturiu.
ą dabar kuri?
Dar planuojame naują spektaklį, tad apie tai kalbėti nenorėčiau. Daug laiko užima pedagoginis darbas, dėstau Vilniaus kolegijoje.
Tu šoki savo spektakliuose. Šokėjo amžius trumpas. Nebaugu?
Jei būčiau tik šokėjas, tai būtų rimtas klausimas, iššūkis gyvenimui. Esu ir choreografas, ir pedagogas. Tad galiu dėstyti arba gyventi kūryba. Manęs ateitis nebaugina.
