Režisierė ir dramaturgė Agnė Dilytė: vaikams reikia kurti rimtai

Vlada Kalpokaitė 2010 10 01 bernardinai.lt, 2010 10 01

aA

„Plika" statistika iš gyvenimo aprašymo: trisdešimt metų, režisūros bakalauras ir magistras, septyni Kauno mažajame teatre pastatyti spektakliai, devynios parašytos pjesės, trys „Fortūnos" apdovanojimai. Už šių skaičių - vis tvirtėjantis žinojimas, kokiu keliu einama, džiaugsmingai tobulinama „orinė" estetika ir sąmoningai pasirinktas teatrinis lyrizmas (nepaisant madų). Režisierę Agnę Dilytę kalbiname prieš jos spektaklio vaikams „Neklausinėk, Julyte!" premjerą Menų spaustuvėje spalio 2-3 dienomis. Apie dramaturgiją, režisūrą ir pagarbų požiūrį į jauniausią žiūrovą.

Ar būtų įmanoma pasakyti, kas pasikeitė nuo Tavo kelio teatre pradžios - 2003-iaisiais Klaipėdos universitete pradėtų studijų - iki dabar?

Atrodo, kad pamažu man pačiai brėžiasi, formuojasi mano meninė pozicija. Sklaidosi rūkas ir aiškėja, kokiu keliu noriu eiti, koks yra mano mąstymas, estetika, kas man patinka. Buvo labai svarbu suprasti, kad kuriančiam žmogui yra privaloma daryti ir kalbėti tik tai, kas eina iš tavęs paties - iš tavo sielos, prigimties. Nemeluoti, būti sąžiningam sau. Net ir klysdamas, augi ir tobulėji. Užtat esi ramus, kad tos klaidos yra tavo, niekieno kito, tu nekoketuoji, nesimaivai, nekalbi svetimais žodžiais, nemąstai svetimomis mintimis. Eini savo keliu. Ir tai man yra svarbiausia. Aš ne tik statau spektaklius, bet ir rašau pjeses. Kartais galvoju, kad jeigu tik rašyčiau, gal jau turėčiau daugiau pjesių, o jei tik režisuočiau, spektaklių būtų daugiau. Bet dirbu „dviem frontais". Galbūt dėl to abu procesai sulėtėja, užtat rašymas man labai padeda įsigilinti į save, ir tai palengvina režisierės darbą. Atsigręždama atgal, galiu pasakyti, kad atsitiktinai atsiradusių pjesių spektakliams tikrai nebuvo. Nesirinkau jų dėl to, kad būtų reikėję užsidirbti pinigų, ar kad kas būtų liepęs, paprašęs; tam, kad padaryčiau kažkam įspūdį, ar dėl mados... Džiaugiuosi dėl to. Stengiuosi būti ištikima sau, eiti nuosekliai, gilinti tai, ką suvokiu. Labai mėgstu harmoningą meną, šviesų, jaudinantį, paliečiantį emocijas.

Kas yra Tavo estetika?

Rinkdamasi temas, labai stengiuosi apčiuopti tai, kas dabar tvyro ore. Bet mano kryptis nėra socialinė ar filosofinė. Man įdomesni procesai, kurie vyksta žmonių sielose. Galbūt tai yra arčiau psichologijos. Vidinis pasaulis, sielos gyvenimas, žmogaus vidinis kosmosas, tai, kas patiriama, bet nekalbama, tai, kas yra čia pat. Pati suprantu, jog tai labai subtilu ir net trapu, kad galbūt toks kelias yra slidus. Pastebėjau, jog renkuosi teatrinę lyriką, subtilų meną. Jeigu kas pasakytų, kad tai yra moteriškas teatras, aš visai nepykčiau, nes ir esu moteris, negaliu būti vyras. Viena pagrindinių mano spektaklių ir pjesių temų - intymumas įvairiausiomis šio žodžio prasmėmis. Tarp žmonių, sielų intymumas, ryšys su kitu žmogumi ir su savimi. Taika su savimi, paieškos, dialogas, pokalbis. Dar man patiktų vadinti savo estetiką „orine". Viskas tarsi sklando ore, burbulai pakyla ir išneša - ir publiką, ir aktorius. Patinka lengvumas.

Kaip Tau pavyksta atrasti teatrinę kalbą šitam lengvumui išreikšti?

Formos požiūriu, kurdama kiekvieną spektaklį, labai atsižvelgiu į tą situaciją, kurioje esu. Svarbu yra viskas - ir erdvė, ir žmonės, net tai, koks buvo spektaklis prieš tai, ką norėčiau tęsti, ką - daryti kitaip. Tarkime, kai pernai Kauno mažajame teatre stačiau spektaklį „Lauros kosmosas", labai daug ką padiktavo maža, kamerinė erdvė - ten aktorius kvėpuoja kartu su publika ir būtent šis ryšys yra vertybė, ryški forma būtų jį sugriovusi. Ji būtų pritempta, nenatūrali.

Kaip Tau sekasi surasti savo vietą mūsų teatro kontekste?

Neturiu nepripažinto menininko komplekso. Nemanau, kad būtinai turiu būti pripažinta. Visiškai nejaučiu čia jokio konflikto. Kol kas visą laiką dirbau Kaune, po truputį atradau savo vietą, bet tai vyko tik dirbant. Niekada nesiekiau karjeros, paprasčiausiai kūriau. Gal dėl to tam tikra prasme esu autsaiderė. Neturiu jokių nuoskaudų dėl to, kas ir kaip mane priima arba ne. Spektakliai yra žiūrimi, mėgstami. Gaunu atsaką iš žiūrovų, ir tai man yra daug svarbiau, nei pozicija kažkokioje hierarchijoje. Kai kuri pjesę ar spektaklį, darai tai mąstantiems, jaučiantiems, kenčiantiems, gyvenantiems žmonėms. Jiems svarbu scenoje išgirsti tiesą, kuri jiems rūpi.

Kokia Tu esi, bendraudama su aktoriais? Ar Tau tenka būti režisierei tironei, kad pavyktų suvaldyti įvairius procesus?

Dar kai mokiausi režisūros Klaipėdos universitete, mano dėstytoja Romualda Lukoševičiūtė pasakė, kad esu ne statytoja despotė, o pedagogė. Man yra būtina „atidaryti" aktorių, atskleisti jo asmenybę. Darbo procese aš provokuoju partnerystę, kad visi įsitrauktų į procesą. Labai svarbu psichologinis klimatas per repeticijas, stengiuosi sukurti pozityvią atmosferą, kur vyktų ne ambicijų karas, o kūryba. Taip pat skatinu aktorius, kad jie būtų partneriai vieni kitiems. Noriu prisijaukinti žmones, kad jie pasitikėtų manimi. O autoritarinis modelis, grįstas baime, iš esmės yra senamadiškas. Bent jau aš taip manau.

Pakalbėkime apie naujausią Tavo spektaklį „Neklausinėk, Julyte!" Kaip Julytė pas Tave atėjo: ar prisišaukei, ar pati pasiprašė? Ar tai nutiko netikėtai?

Ko gero, prisišaukiau... Man labai patinka tokios medžiagos - nebuitinės, apie esminius, skaudžius dalykus. Nežinau, kaip jos ateina... Kai renkuosi pjesę, aš kaip dramaturgė ieškau tokios, kuri tam tikra prasme artima. Kai atrodo, kad ir pats taip galėtum parašyti, rinktumeis galbūt tuos pačius žodžius, struktūrą, idėjas. Šis spektaklis kalba apie mirtį. Galbūt manyje yra tam tikrų neiškalbėtų dalykų. Tam tikru metu apie tai patylėjau, nes buvo aktualesnės kitos temos, nors ir „kirbėjo". O dabar atėjo laikas, kai apie skaudžius praradimus galiu kalbėti be skausmo, o tarsi iš šalies. Skaidriai.

Šį spektaklį skiri vaikams. Kas Tau buvo svarbiau - pjesės tematika, ar adresatas, galimybė dar kartą susitikti su mažiausiais žiūrovais?

Vaikams ir pjesių daug rašau, ir spektaklis jiems jau yra ketvirtas. Kūryba vaikams man visada buvo įdomi. Be to, ši pjesė man yra tikras iššūkis dėl jos tematikos - tai ne pasaka, o istorija apie labai rimtus, egzistencinius dalykus, kurie nutinka ir vaikų gyvenime. Svarbu rasti būdą, kaip apie tai kalbėtis su vaikais. Man atrodo, Lietuvoje vis dar labai trūksta tokio - rimtesnio, gilesnio teatro vaikams. Negalima galvoti, kad jie - mažiukai, kvailiukai, kurie nieko nesupranta. Jie viską jaučia, nors gal nemoka įvardyti. Juolab dabar auga karta žmonių, kurie yra protingi, įdomūs, kūrybingi, pasitikintys savimi nuo pat ankstyvos vaikystės.

Man atrodo, su jais reikia kalbėtis sąžiningai ir atvirai, kaip su normaliais žmonėmis, visavertėmis, augančiomis asmenybėmis. O pas mus kūryba vaikams, nepaisant visų kalbų ir edukacinių renginių, vis dar yra podukros vietoje. Žodžiu, yra didžiulė atvira erdvė iššūkiams ir meniniams atradimams.

Kaip rinkaisi aktorius?

Stebėdama jaunų aktorinio meistriškumo studentų diplominius darbus, rinkausi aktorius pagal tipus, konkrečiai vienam ar kitam vaidmeniui. Pasiklioviau nuojauta, kad su šiais žmonėmis susikalbėsiu, įvyks abipusis supratimas. Kol kas jaučiu, kad nesuklydau. Visa „Julytės" komanda yra iš Vlado Bagdono ir Sauliaus Bareikio kurso, kurie šiemet baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Julytė yra Jovita Balčiūnaitė, tėvus vaidina Marcelė Zikaraitė ir Tuomas Tulikorpi - Lietuvoje studijas baigęs suomis. Beje, čia norėjau iškelti mišrios šeimos aktualiją. Berniuką Paulių vaidina Šarūnas Banevičius. Procesas vyksta įdomiai, vieniems sekasi labiau, kiti daugiau pasikankina. Nėra lengva vaidinti vaikus. Visi aktoriai tai žino. Stengiamės kreipti daugiausia dėmesio į tai, kaip vaikai mąsto, kokie yra jų dėmesio objektai, gilinamės į jų psichologiją.

Ar baisu pirmą kartą susitikti su publika?

Man yra labai įdomu, smalsu. Labai įdomu, kaip vaikai priims mūsų spektaklį. Be proto smalsu, kas čia dėsis. Nuomonių gali būti labai prieštaringų, nes mes Lietuvoje dar nesame pratę prie tokių temų.

Gal trumpai papasakok Julytės istoriją?

„Neklausinėk, Julyte!" - šešerių metų mergaitės akimis papasakota istorija, tarsi jos dienoraštis, tam tikro šeimos gyvenimo etapo kronika. Per trumpą laiką ji patiria labai daug stiprių sukrėtimų: susidūrimą su mirtimi, liga, pirmaisiais praradimais, su gyvenimu. Vaikas bando suprasti tai, dėl ko mums, suaugusiems žmonėms, jau nebekyla klausimų. Tiksliau - mes jau supratome, kad neturime atsakymų: nežinome, kas yra mirtis, kur žmonės iškeliauja. Yra įvairiausių teorijų, bet intelektualūs išmąstymai vaikų neįtikina. Jie viską stebi atvira širdimi. Julytė susiduria su natūraliais išgyvenimais, labai atvirai į juos reaguoja ir provokuoja savo šeimą atsakyti į jai labai svarbius klausimus.

Kalbino Vlada Kalpokaitė

BERNARDINAI.LT

 

Salonas