Gailutė Kudirkienė
Svarbios sukakties proga žinoma aktorė Eleonora Koriznaitė nenorėtų jokios į blizgią dėžę įpakuotos dovanos. Tik – vaidmens. Nesvarbu kur – teatro scenoje ar kine.
Aptarinėjo draugystę su bulgaru režisieriumi
J.Miltinio dramos teatro aktorė E.Koriznaitė rytoj švęs 50 metų jubiliejų. Gimtadienio išvakarėse kalbamės apie gyvenimą, meilę ir kūrybines pauzes. Teisybė, aktorę prakalbinti apie meilę sunku, vos ištarus tą žodį, ji užsisklendžia, nenori sielos virpesių padėti viešai ant lėkštės, kad kiekvienas ją vartytų ir savaip liežuviais plaktų.
Aktorei dar gyva sena patirtis, kai į viešumą iškilo labai asmeniški dalykai ir buvo aptarinėjama jos ir žinomo bulgarų režisieriaus artima draugystė. Panevėžietės ir bulgaro meilės istorija buvo beveik klasikinis tarnybinis romanas. Ji – jauna įspūdingo grožio aktorė, jis – vos keleriais metais vyresnis, inteligentiškas ir talentingas kūrėjas iš užsienio.
Įsižiebę jausmai juodu jungė net 10 metų, pora kartu leisdavo vasaras, įsimylėjęs bulgaras nuolat važinėdavo į Lietuvą. Deja, istorija neturėjo laimingos pabaigos, du scenos suvesti žmonės išsiskyrė. „Viena istorija baigėsi, kita prasidėjo”, – santūriai apie širdies reikalus pokalbyje prasitars E.Koriznaitė.
Aktorės metai – kitų problema
– Kaip jaučiatės sulaukusi tokios sukakties?
– Gal rimtai reikėtų jaustis? Mėgaujuosi gyvenimu, jaučiuosi puikiai ir kartu negaliu patikėti, kad čia jau mano jubiliejus. Kai kas sako: „Siaubas, apie tai nekalbėk, moteriai skausminga šnekėti apie amžių, ypač kai tau jau ne trisdešimt”.
O juk į metus galima kitaip pažiūrėti: padėkoti Dievui, kad davė laiko tiek išgyventi, kad turiu sveikatos, turiu darbą, artimuosius ir galiu viskuo džiaugtis. Man labai patinka toks amžius. Svarbu, kad nesubobėčiau, netapčiau niurzga.
Kažkodėl daugelis labai akcentuoja moters metus. Argi taip svarbu skaičiai? Juk reikšmingiau, ne kiek pragyvenai, o koks žmogus esi, ką veiki gyvenime. Negyvensi daugiau nei skirta. Pastebėjau juokingą dalyką: mano metai yra problema kitiems, o ne man pačiai. Buvo tokių pasakymų: „Vaje, negali būti, kad filmo „Mano mažytė žmona” aktorei jau 50 metų, tiek daug”. Na taip, metai eina, nė vienas nuo to neturime galių išsisukti.
– Jūsų jaunatviška išvaizda lėmė ir jaunų personažų vaidmenis. O toliau kaip bus? Vaidinsite vos pilnametystės sulaukusias paneles?
– Ačiū Dievui, jaunų mergaičių jau nevaidinu. Šiemet režisierius Ramutis Rimeikis patikėjo Elenos vaidmenį E.de Filipo pjesėje „Mano šeima”. Ten sudėtinga moters istorija, vaidinu žmoną, motiną su dviem vaikais. Ir toliau norėčiau vaidmenų pagal savo amžių. Dabar teatre yra tiek dailių jaunų naujokių. Kol jų nebuvo, buvau amžina scenos mergaitė. Tikiuosi, jau subrendau moterų vaidmenims, nebe panelių.
Nors, kaip režisierius Algimantas Pociūnas sako, teatre nėra amžiaus. Jo režisuotame N.Saimono „Kalifornijos viešbutyje” vaidinau su jaunimu ir labai gerai jaučiausi. Svarbu, kaip atrodai ir ką darai scenoje, o ne kiek iš tikro metų turi.
Moteris scenoje – dėl kvapo
– Brandus amžius teatre – kliuvinys ar privilegija?
– Privilegija tikriausiai yra būti vyru. Beveik visose pjesėse dominuoja vyrai. Retai teatras stato spektaklį, kur moterų daugiau. O dar – vyresnės moterys vis rečiau vaidmenis gauna. Tiesa tokia, kad vyrai gerokai labiau užimtesni ir metai jiems jokiems vaidmenims ne kliūtis. Dažnai su kolegomis juokaujame, kad vis dažniau pjesėje moteris būna papuošalo vietoje, taip sakant, tik dėl kvapo.
– Tad kokios kūrybinės perspektyvos?
– Jokių kūrybinių perspektyvų. Teatre jau kuris laikas nieko naujo nerepetuoju, nei filmuose, nei serialuose nesifilmuoju.
– Skaudu dėl to? Tuščias laikas aktoriui tikriausiai katastrofa?
– Gali sau skaudintis jei nori, o kas iš to? Ir ką tos nuoskaudos duos? Aktoriaus gyvenime įeina į programą, kad būtų pauzės. Nenorėk, perkopusi 50 metų, būti nuolat apkrauta darbu. Viskam savas laikas, būna intensyvūs kūrybiniai metai, būna štilis.
Pauzės yra geras dalykas, gali galybę kitų dalykų daryti, turi laiko skaitymui, kitokiai kūrybai, nuolat būna renginių, kuriuose turi galimybę dalyvauti. Štai Muziejų dienos proga Puziniškyje bus renginys, vaidinsiu G.Petkevičaitę-Bitę.
– Televiziniai projektai, visokie šou ar nedomina? Juk taip populiaru dabar tokiu būdu darytis reklamą ir tikėtis būti režisierių ar prodiuserių pastebėtai.
– Jokių šou nenoriu. Kartą esu vedusi linksminančio pobūdžio renginį, žinau, kad daugiau tokių nenoriu. Dabar madingi TV projektai irgi ne man, nemanau, kad ten tikčiau. Teatro scenoje, kai reikia, galiu padainuoti, balsą turiu spektakliams, bet ne daugiau. Rėksmingi dalykai manęs visai netraukia.
Metai – visai be raukšlių
– Atrodo, kad laikas eina pro šalį ir jūsų visai neužkabina, neprideda nei raukšlių, nei žilų plaukų, nei papildomų kilogramų. Kaip pavyksta neprisiauginti riebalų aplink taliją? O gal vaikystėje buvote storulė?
– Visad buvau plonytė ir metų duodavo perpus mažiau, nei būdavo. Kai man buvo 24, atrodžiau lyg 14 metų. Su mama atostogaudavome, jau panelė buvau, o klausdavo: „Ar, sesutės, be tėvelių į kurortą atvažiavot?” Man patikdavo. Neįsižeisdavau.
Esu kartą įsižeidusi. Buvau gerokai per 20, o vaikams sovietmečiu ne tik alkoholio, bet ir degtukų neparduodavo. Tai štai, man nepardavė degtukų. Labai pasipiktinau, o mama juokėsi, liepė džiaugtis. Jau gerokai vėliau, artėjau prie 30-ies, yra buvę, kad ir alkoholio nepardavė.
Na nebesu tokia, kaip prieš 20 metų, vienu kitu kilogramu pasunkėjau. Vis žadu sau rimtai susimąstyti apie mitybą ir sportą. Dabar esu baisiai nedrausminga gyvenimo būdo prasme. Mėgstu naktimis ir po spektaklių sočiai prisikimšti.
Galvoju, gal reikėtų sustoti? Ar pradėti lankyti pilvo šokius? Nes vieną kartą supykdysiu organizmą ir jokie genai nepadės. Tikriausiai paveldėjau tokią kūno konstrukciją, kad be jokių pastangų esu tokia, kokia esu. Jokios ypatingos kosmetikos nenaudoju, jokių dietų nesilaikau, sporto salę prisimenu tik retkarčiais. Tiesa, kartais leidžiu sau ir labai gerą kosmetiką naudoti.
Šuo veda mane į parką kas rytą. Šiaip tikrai neišeičiau pasivaikščioti, nors gyvenu Skaistakalnio parko pašonėje. Teisinčiausi, kad neturiu laiko. Bet kai šunelis tempia, kasdien pasigrožiu gamta, matau rytinius rūkus, rasą ant žolės, garuojantį vandenį. Grožis neapsakomas!
Kam pokyčiai, o kam stabilumas
– Išskirtinę sukaktį triukšmingai atšvęsite?
– Nenoriu grandiozinių renginių. Bet žinau, kad pirmadienį teatre bus sezono uždarymas ir kolektyvas pasveikins. Nemėgstu didelių puotų, chaoso. Bus keli etapai, teks švęsti ir Vilniuje su draugais, ir Panevėžyje su būreliu draugų. Giminė nedidelė, niekas nesuvažiuos su puokštėmis. Su pussesere jau atšventėme prieš savaitę. Ji gyvena Anglijoje, buvo grįžusi trumpam.
– Pokyčių gal bus po jubiliejaus?
– Kokie dar pokyčiai? Gyvenamosios vietos nekeisiu, darbo irgi, tad jokių esminių permainų nematyti. Reikia džiaugtis mažais dalykais, o ne ieškoti ko gyvenime nepametęs. Nezyzti, kad to ar ano reikia, kad nežinia ko trūksta. Ačiū Dievui, buvau apsaugota nuo didelių bėdų, nepatyriau sukrečiančių stresų, namus aplenkė nelaimės ir ligos. Esu šia prasme laimės kūdikis. Norėčiau ir toliau tokio pat stabilumo.
Visi mena kino filmą
– Per kelis kūrybinius dešimtmečius sukurta gausybė vaidmenų, dirbta su įvairiais režisieriais. Gal galėtumėte kurį išskirti kaip jūsų scenos karjerai davusį daugiausia?
– Kiekvienas režisierius kažką naujo davė, visokia patirtis mokė, buvo į naudą. Sudėtingiausia gal dirbti su režisieriumi Sauliumi Varnu. Ir įdomiausia. Labai daug ginčijamės dėl sprendimų. Jo teatras labai estetizuotas, nelengva per jo formą perteikti personažo vidų, bet tai ir įdomu. Kiekvienam režisieriui galėčiau padėkoti.
Baigusi J.Miltinio studiją, įstojau į Konservatoriją, į aktorinio meistriškumo katedrą, mūsų kurso vadovas buvo D.Banionis. Mane, visiškai jaunutę aktorę, įmetė į spektaklį „Amadeus” sudėtingam Konstancijos vaidmeniui. Pasitikėjo. Ir man tai buvo labai reikšminga.
Galiu dėkoti likimui, man pavyko vaidmenų prasme, niekad nebuvau spraudžiama į rėmus, kad tik komedijose ar tik tragedijose tinku vaidinti. Buvau tarnaitė, meilužė, žmona, karalienė.
– Kinomanai tebemini jūsų vaidmenį lietuviškame kine. Jūsų kurta trapi, mažutė, švelni būtybė R.Banionio režisuotame filme „Mano mažytė žmona” buvo tapusi moteriškumo etalonu. Su kokiais jausmais prisimenate laikus filmavimo aikštelėje?
– Jaučiu didžiulę nostalgiją kinui. Ilgiuosi vaidmenų ir paties lietuviško kino. Menkutis epizodas šiuolaikiniame kine M.Martinsono „Nereikalingi žmonės” man buvo didelis džiaugsmas, ten vaidinau viešbučio šeimininkę. Gal šita data man bus labai palanki vaidmenų prasme? Gal sulauksiu vaidmens? Ne paslaptis, apie tai dažnai svajoju.
– O apie kokias dovanas svajojate? Gal gimtadienio proga turite ypatingų norų?
– Dovanos? Man geriausia dovana būtų vaidmuo kine ar teatre, nesvarbu kur. Apie materialius dalykus nesvajoju, ko norėjau, tą jau gavau, bet tai labai asmeniška, tad negaliu sakyti.
Mena originalų komplimentą
– Aktorės, ypač gražios, sulaukia begalės gerbėjų dėmesio ir komplimentų. Gal turite kokį giliausiai atmintin įsirėžusį komplimentą išsaugojusi?
– Bulgarų režisierius mūsų teatre statė spektaklį, buvo atvykęs ir pjesės dramaturgas, ir mes visi važiavome į Kauną. Autobuso gale susigrūdo linksmiausieji, kalbėdama su jais svečiams atsukau nugarą ir, kad bulgarai neįsižeistų, iš karto atsiprašiau dėl to. O dramaturgas sako: „Gėlės neturi nugaros”. Tai buvo originaliausias ir gražiausias pamaloninimas.
– Pokalbio pabaigai klausiu apie meilę. Šalia jūsų nematyti jokio vyriškio, nors buvote ištekėjusi. Laisva jūsų širdis ar ne?
– Mano didžiausia meilė – teatras. Nenoriu sakyti, ar širdis laisva. Esu išsiskyrusi. Laimingai išsiskyrusi. Ta prasme, kad susitikus nereikia nusukti akių į šoną – skyrėmės be draskymųsi ir pykčių. Mano vedybinis gyvenimas truko labai trumpai.
– Kas jis – jūsų buvęs sutuoktinis?
– Jis režisierius ir aktorius. Vilnietis. Daugiau nieko nesakysiu.
– Galima suprasti, kad dešimtmetį trukusį meilės romaną su bulgarų režisieriumi išardė nauja meilė režisieriui lietuviui, vėliau tapusiam jūsų vyru. Ar taip buvo?
– Kas tęsiasi per ilgai, tas užgęsta. Tiesa ta, kad aš neilgai trukus ištekėjau. Bet į smulkmenas leistis nenoriu.
– Kokį pėdsaką paliko ta ilgametė draugystė?
– Paliko skaudų ir gražų pėdsaką, bet nenoriu viešai širdies atverti ir daugiau ta tema kalbėti. Po tos draugystės buvo ir kitų draugysčių. Natūralu, kad kol žmogus gyvas, sutinka kažką, puoselėja jausmus.
– Gyvenime nutinka neįtikėčiausių dalykų. Jei dar kartą trenks meilės žaibas ir panirsite į jausmų sūkurį, ar ryšitės ištekėti?
– Nežinau, reikėtų labai gerai pagalvoti. Niekada nesakyk niekada. Pasakai „niekada”, o ima ir atsitinka…
