Aktorius R.Kazlas poezijos pelenę pavertė karaliene

Rūta Oginskaitė 2010 05 31 Lietuvos rytas, 2010 05 31

aA

„Man „Poezijos pavasario" apdovanojimas - malonus ir netikėtas. Tačiau drįsčiau abejoti, ar aš jo iš tikrųjų nusipelniau", - sakė aktorius Rolandas Kazlas. Jam šio tradicinio literatūros festivalio rengėjai vakar įteikė prizą už poezijos skaitymą.

„Poezijos pavasario" uždarymo vakaronėje Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme R.Kazlui buvo įteiktas poezijos skaitovo Laimono Noreikos prizas. Pagal poeto Vlado Šimkaus eilėraščius R.Kazlas yra sukūręs poezijos spektaklį „Geležis ir sidabras". Spektaklis „Lėlės" teatre gyvuoja jau antrą sezoną, jo autorius per tą laiką pelnė Nacionalinę premiją, tapo monospektaklių festivalio „MonoBaltija" laureatu.

Tačiau R.Kazlas vis nepamiršta, kad iki „Geležies ir sidabro" jis į poeziją žvelgė iš tolo ir nepatikliai, o į skaitovus - ir su pavydu, ir kiek ironiškai.

„Poezijos skaitovams pavydėjau, kad žmonės moka būti tokie pakylėti, sklandžiai ir gražiai skaityti geras eiles. Bet man jie atrodė šiek tiek perdėtai dvasingi. Lyg deklamuodami nesiektų kojomis žemės. Dar truputį, ir jie suplasnos. O ar gali poezija skambėti su pauzėmis, su atsidūsėjimais, su krenkštelėjimais? Ar galima poeziją skaityti taip, lyg kalbėtum ir mąstytum eiliuodamas?

Galbūt slapta vis ieškojau savo poeto - ir atėjo V.Šimkaus laikas. Lauktai nelauktai, jo paties eilėmis kalbant. Šis poetas tiesiogine prasme nuleidžia dangų ant žemės. Atradau jo rinktinę „Nusileisk, dangau, ant žemės". Pirmas jausmas - jei turėčiau tokį talentą, kokį turėjo šis poetas, aš būtent taip rašyčiau. Mes juk nesame paukščiai, nesame angelai. Stovime tarp žemės ir dangaus.

Skaitai V.Šimkų ir jauti, kad tikrai žmogus stovi ant žemės. Kartais jis kreipiasi į dangų, į būtį, bet tuoj pat šelmiškai mirkteli ir prabyla, tarkim, apie lėktuvus. Nes gal apie svarbiausius dalykus reikia tylėti?" - kalbėjo 41 metų R.Kazlas.

- Ar kas nors pasiūlė kurti spektaklį pagal V.Šimkaus eilėraščius, ar pats juos atradote? - paklausiau R.Kazlo.

- Nežinai žmogus, ar pats randi, ar tave suranda. Pirmoji pažintis - Edmondo Rostand´o „Sirano de Beržerako" vertimas ir Igno Jonyno 1996 metų spektaklis „Sirano" Jaunimo teatre. Sirano vaidino Saulius Bareikis, aš - Kristianą.

Repetavome, S.Bareikis deklamavo Sirano monologus, aš klausiau ir gėrėjausi kalba. Koks gražus kalbos audinys! Klausiau, kas išvertė? V.Šimkus, atsakė kažkuris kolega. Ir pridūrė, kad tai labai įdomus poetas. Tada prasidėjo to užsislaptinusio poeto paieškos. Paskui išgirdau - Kostas Smoriginas jį dainuoja.

- K.Smoriginas ir pagal jūsų eiles dainuoja. Jūs rašote eilėraščius?

- Su tikrąja poezija aš nedrįstu lygintis. Savo gal ir nuoširdžių tekstų net nevadinu eilėraščiais, nors jų nenuvertinu. Gal tai eiliavimai, gal užrašytos būsenos. Šiuo metu eilėraščių nerašau. Daug vaidinu, pats režisuoju, rašau inscenizacijas.

- Kaip jums patinka pačių poetų deklamavimas?

- Pastebėjau, kad poetai, skaitydami savo eiles, jaučiasi nepatogiai, glamžo popierių, mykia, kosčioja, mikčioja. Kitas, atvirkščiai, progiesmiais, pagiedodamas. Turbūt taip yra todėl, kad eilėraštį poetas užrašo ypatingą akimirką. Kaip sakytų Justinas Marcinkevičius, naktį užkluptas žaibo. Kai poetui ateina laikas užrašytą nuoširdumą perskaityti viešai, klausant daugybei žmonių, jau nebėra tos subtilios akimirkos. Ir poetas, matyt, gėdijasi savęs tokio, koks buvo anuomet.

- Kurdamas spektaklį „Geležis ir sidabras" konsultavotės su literatūros tyrinėtoja Viktorija Daujotyte-Pakeriene. Kodėl?

- Esu dėkingas profesorei - ji man padėjo suprasti, kuo ypatinga V.Šimkaus poezija. Net spektaklio pavadinimas „Geležis ir sidabras" - tik profesorės dėka. Ji man padėjo suprasti, kad eilėraštis „Geležis ir sidabras" - beveik kertinis V.Šimkaus kūryboje. Jis yra apie vertybių pasirinkimą - kuriuo keliu eiti žmogui, menininkui?

Ar eiti geležies - konkurencijos, kovos, išnaudojimo - keliu, ar kūrybos, kultūros, pagarbos būčiai kryptimi ir ieškoti sidabrinių akimirkų, kurių taip trūksta. Tiesa, trūko visais laikais. Man svarbi ir tokia V.Daujotytės mintis: neužtenka, kad poezija parašyta, ją reikia auginti. Ji turi skambėti. Reikia sukurti aplink poeziją lauką, tik tada ji iš kuklios pelenės pavirs karaliene.

- Sukūrėte ne poezijos vakarą, o spektaklį su Neringos Keršulytės dekoracijomis. Nenorėjote vienas eiti į sceną?

- Sprendžiau, kaip tos eilės galėtų skambėti, kaip atrodyti. Galima išeiti su žvake, bet V.Šimkui artimesnė lempa. Kas V.Šimkų žinojo šiais laikais? Poetai ir ištikimiausi jo kūrybos gerbėjai. Taip ir sugalvojau: ateina į sceną žmogus iš gatvės, lyg pasiklydęs, lyg netyčia. Ir prabyla. Pasijuokdamas iš savęs po truputį apsigyvena scenoje, užsimiršta, o tada visokios būsenos žmogų aplanko.

Spektaklio finale atsiranda avilys. Šimkiškas dalykas. Ir galų gale man pasirodė, kad pats V.Šimkus - kaip poetinio medaus avilys, kurį visi apeidavo, o jis tokioje žydinčioje pievoje ir stovėjo. Bet jis buvo pasiruošęs, kad prie jo kas prieitų.

Galbūt aš be reikalo bijojau poezijos. Eilėraštis - didžiulis ginklas. Tai jausmų prisodrinta bomba. Ji gali sprogdinti net akmeniu virtusią širdį.

„Geležies ir sidabro" premjera įvyko pernai vasarį. Iki šiol esame suvaidinę beveik trisdešimt spektaklių, sulaukiame gerų atsiliepimų. Sukūrėme ir koncertinę programą „Nusileisk, dangau, ant žemės" su Sauliumi Augliu ir Genadijumi Savkovu - žmonės irgi klausosi su pasigėrėjimu.

- Ar dabar atrodo, kad kiekvieną jums artimą poetą galite skaityti scenoje? Jau nebebaisu?

- Nemanau, kad aktorius gali vienodai sėkmingai skaityti daugelį poetų. Tikrai ne. Aišku, domėdamasis V.Šimkumi susipažinau ir su kitais poetais. Jonas Strielkūnas labai vertino V.Šimkų, laikė jį savo mokytoju. J.Strielkūno poezija, manyčiau, man suprantama ir artima. Daugiau nedrįstu žvelgti į priekį ir jokių pažadų tikrai nedaliju.

- Ar galima tikėtis, kad poezijos nemesite?

- Kiek mūsų ateityje bus lietuviškų poetų, tiek bus pačios gyvosios Lietuvos. Neturime prie verpimo ratelių sėdinčių močiučių, nėra dainuojančių šienpjovių, nėra piemenų, kurie iš lūpų į lūpas perduodavo lietuvišką žodį, dainas. Visi suvaryti į miestus arba užsienius. Nuo kūrybos žmonių ir nuo jų dėmesio saviems autoriams priklausys, kiek bus tikrosios Lietuvos. Ir, svarbiausia, nuo valstybės dėmesio sau, kaip šaliai, tautai, nacijai.

Mūsų gyvoji Lietuva tampa konservuota. Išleista daug knygų, nufotografuota regėtos neregėtos Lietuvos vaizdų, vyksta visokie pompastiški minėjimai. Lietuvai skiriamos dvi dienos - vasario 16-oji ir kovo 11-oji. Likęs gyvenimas - priešingas, gana nelietuviškas, jei ne antilietuviškas.

Norisi, kad mūsų Lietuva netaptų muziejinė, UNESCO paveldo dalimi. Norisi, kad daug gražių, prasmingų ir tikrų dalykų išliktų. Nes jei vienur apleidi, kitur apleidi, tada atsitinka taip, kaip rašė J.Strielkūnas: „Ir karališkai piktžolės želia,/Kur karališkai stiebės žiedai." Kaip baisiai ir kaip karališkai gražiai pasakyta.

Galbūt tai nuvalkiota tiesa, bet Lietuva - tikras poetų kraštas, dainų kraštas. Turime puikių poetų. Net mūsų proza labai poetiška - Jonas Biliūnas, Žemaitė, Vincas Krėvė, Juozas Aputis, Bronius Radzevičius. O Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslai, Eimunto Nekrošiaus spektakliai - ar tai ne poezija?

Tai įrodo, kad ne tik „Poezijos pavasaris" reikalingas. Mums reikalingi visi poezijos metų laikai.

LRYTAS.LT

Salonas