Aldona Ragauskaitė-Kuliukienė: Maloniau, kai nesako „Ji vis dar dainuoja!”

Audra Baranauskaitė 2010 01 14 Menų faktūra

aA

Aldona Ragauskaitė-Kuliukienė - ilgametė Kauno muzikinio teatro solistė ir vyriausioji režisierė. Sausio 15 dieną jai sukako 88-eri.

- Išgirdęs jūsų pavardę, ne vienas gali pamanyti, kad kalba eina apie jūsų seserį Aureliją Ragauskaitę. Juolab, kad ir judviejų vardai prasideda ta pačia raide.

- Jaunystėje buvo daugiau painiavos, ypač, kai gaudavom laiškus. Nors buvome visai nepanašios, supanašėjome tik dabar. Jos plaukai buvo šviesūs ir besiraitantys, o aš visada buvau labai juoda, tik dabar pašviesėjau...

Skirtumas tarp mūsų - dveji metai. Gimiau Šiaulėnuose, kur tėtis dirbo pašto viršininku, vėliau 1926 metais persikėlėme gyventi į Kauno priemiestį, Aukštąją Panemunę.

- Jūsų pačios kūrybinis kelias tarsi skyla į dvi dalis. Scenoje dainavote aštuoniolika metų.

- Mano abu tėvai buvo balsingi. 1948 metais baigusi Kauno konservatoriją gavau operos solistės diplomą, nors Valstybiniame operos ir baleto teatre dirbau jau nuo 1944-ųjų. Kai Operos teatras buvo perkeltas į Vilnių, po poros metų tapau Kauno valstybinio muzikinio teatro soliste.

Sudainavau pusantro tūkstančio spektaklių, maždaug tiek pat koncertų, „Traviatoje" Violetą vaidinau 104 kartus.

Nesuprantu, kai kas nors sako, kad prieš spektaklį nesijaudina. Aš jaudinausi kiekvieną kartą. Aišku, vaidinant charakterinius vaidmenis, jaudulys būdavo kitoks - savaip pailsėdavau nuo sudėtingo dainavimo, kuris reikalaudavo didelės įtampos.

Viename Reginos Senkutės režisuotų spektaklių - Belazaro „Auksinės marios" buvo toks davatkos Klotildos vaidmuo. Kai jį gavau, visi nustebo. Aš taip pat labai nustebau: vieną dieną dainuoju Violetą, o kitą - senmergę Klotildą. Atvažiavusi iš Vilniaus komisija manęs net nepažino. Klausiu Senkutės, kaip jai šovė į galvą duoti man tokį vaidmenį, o ji sako: „Aš tau atvėriau duris iki gyvenimo pabaigos. Dabar galėsi vaidinti, ir vaidinti." Ir tikrai, charakterinių vaidmenų buvo nemažai.

- O koks vaidmuo mėgstamiausias?

- Man jie visi mieli. Labai stipri buvo dėstytojos Ninos Karnavičienės mokykla, ji dirbdavo su manimi net dukart per dieną. Todėl vėliau dainuojant nekildavo jokių techninių nesklanduūmų, be to, niekada nesu sirgusi, dėl manęs nenuėmė nė vieno spektaklio.

- Taigi, glėbiai gėlių, pripažinimas - ir staiga staigus posūkis į režisūrą...

- Mirus Reginai Senkutei, dirigentas Juozas Indra man pasiūlė imtis režisūros. Dramos teatrui atsiskyrus nuo muzikinio, reikėjo plėsti repertuarą. Nors buvau dirbusi asistente ir pas Rostislavą Andrejevą, ir pas Senkutę, pasiūlymas buvo labai netikėtas.

Abejoti turėjau dėl ko: juk dainavau visus vedančius vaidmenis. Sesuo tuo laiku GITIS´e studijavo režisūrą, pasitariau su ja, ji sako: „Sutik. Juk režisūros gali mokytis visą gyvenimą." Beje, tą ir dariau... 1960 metais pastačiau pirmąjį spektaklį „Vestuvės Malinovkoje". Režisavau jį nuoširdžiai, su moksleivišku uolumu, ir jis buvo pakankamai profesionalus.

Kiti man sakė: „Nesijaudink, režisūra dainuoti tau netrukdys", bet aš labai greitai supratau, kad šios dvi profesijos nesuderinamos. Ypač turint tokią dainavimo techniką, kai balsas turi būti pailsėjęs, kai jam reikalingas nuolatinis trenažas. Paskutinis mano vaidmuo buvo Miuzetė Puccinio „Bohemoj" 1962 metais. Vieną dieną pasakiau teatro valdžiai, kad daugiau nebedainuosiu. Ir tą padariau iškart.

„Žinijos" draugijoje esu skaičiusi nemažai paskaitų apie teatrą. Daug kas manęs klausė: „Na, kodėl jūs taip anksti nustojot dainuoti?" Sakydavau: „Malonu tą girdėti. Daug maloniau, nei sakytumėt: „Ji vis dar dainuoja!"

Leila. Ž. Bize „Perlų žvejai”
Leila. Ž. Bize „Perlų žvejai”

- Jūs paskaitas skaitydavote ne tik apie teatrą, bet ir apie keliones...

-1964 metais Maskvoje buvo įsteigta režisierių laboratorija. Iš kiekvienos respublikos kvietė po vieną žmogų. Tuo metu kultūros ministras buvo Juozas Banaitis, jis pasiūlė mane. Iš pradžių laboratorijai vadovavo garsieji muzikinių teatrų režisieriai Georgijus Ansimovas, vėliau Borisas Pokrovskis. Tai buvo didžiulė mokykla. Stažavausi ir pas režisierius K.Irdą ir E.Kaidu Tartu mieste Estijoje. Į Tartu važiuodavau kiekvienais metais, prabūdavau po mėnesį.

Režisierių laboratorija man atvėrė pasaulį. Tais laikais keliones organizuodavo ir Maskvos, ir Lietuvos kultūros ministerijos. Pati pirmoji buvo į Italiją 1960 metais. Atsimenu, kaip su mažu čemodanėliu atvažiavau į pasitarimą, ir Antanas Venclova - su juo buvau seniai pažįstama - sako: „Aldona, o kur tavo daiktai?" Sakau: „Čia". „Tai pradedi keliauti po pasaulį nuo Italijos?"- „Na, taip." O jis man: „Tai kad Italija reikėtų pabaigti, o ne pradėti"...

Visada labai norėjau keliauti. Jei neturėdavau pinigų, pasiskolindavau. Paskutinė mano kelionė buvo į Japoniją. Išvykose lankydavome teatrus. Mačiau visas ryškiausias tų laikų žvaigždes, klausiausi geriausių dainininkų. Londone žiūrėjau roko operą „Jėzus Kristus Superžvaigždė", miuziklą „Čikaga", Vienoje - Brodvėjuje pastatytas „Vestsaido istorijas". Nepraleidau ir Maskvoje vykusių Milano La Scala gastrolių.

Ryškiausią įspūdį man paliko Zalcburge vykęs Herberto von Karajano festivalis. Tada žiūrėjome Vagnerio „Reino auksą". Karajanas leido dalyvauti repeticijoje, po kurios buvome susitikę su juo pačiu. Nepagailėjau pinigų ir prieš tai nusipirkau progamą už 100 šilingų. Visa mūsų kompanija sakė, kad išėjau iš proto, nes kaip kitaip pavadinsi, jei tuo laiku Lietuvoje buvo pasirodę moheros siūlai, Zalcburge kainavę keturis šilingus! Tačiau aš ir šiandien ant tos programėlės tebeturiu Karajano autografą, taip pat Karlo Orfo. Pasirašinėdamas Orfas man sakė: „Žinau, kad Tarybų Sąjungoje manęs nemėgsta". Sakau: „Kaipgi nemėgsta? Vilniuje esame pastatę jūsų ‚Gudruolę´!".

- Užsienis, stažuotės Maskvoje...O paskui vėl grįžtate į Kauną.

- Po stažuotės man siūlė dirbti Maskvoje, bet aš atsisakiau. Grįžau į Lietuvą.

Mūsų kartos gyvenimas labai sudėtingas. Pusė mano klasės pasitraukė į Vakarus, ypač berniokai. Kai artimiausias tų laikų draugas mane po penkiasdešimties metų pasikvietė į Torontą, buvo absoliučiai neįmanoma susišnekėti. Aš jiems sakydavau: mums jus suprasti lengva, bet jums mūsų gyvenimo niekada nesuprast. Belieka stengtis bent jau vieniems prie kitų priartėti.

- Ir vis dėlto teatre statėte tai, ką norėjote?

- Taip, stačiau. Bet manau, kad kai kuriuos savo spektaklius pastačiau per anksti. Publika buvo pripratusi prie įprastų sentimentalių pastatymų, jai reikėjo senųjų operečių, o aš jų nerežisavau nė vienos. Gal vienintelę - Kalmano „Monmartro žibuoklę".

Tarkim, Benjamino Gorbulskio operetė „Trys vakarai" premijuota, atvykęs Pokrovskis buvo sužavėtas, spektaklis patiko kritikams, o publikai - nelabai. Ji nenorėjo priimti naujovių.

- Tokia reakcija jūsų neskaudino?

- Ne. Tokios ir tikėjausi. Publiką reikia ugdyti. Juk dauguma inteligentijos nepripažino operetės, net neidavo į ją. Tačiau laikai keičiasi, keičiasi ir požiūris.

Aišku, dainavimas man suteikė kur kas didesnį džiaugsmą ir pasitenkinimą, negu režisūra. Sudainavai, balsas skamba, gėlių gavai - ir puiku... O režisuotų spektaklių, po kuriais galėčiau šimtu procentų pasirašyti, kad jie mano, nedaug, nors pastačiau jų 30. Man patikdavo repetuoti, patikdavo pats procesas. Tačiau ne viskas priklauso vien nuo tavęs. Buvo atvejų, kai aš pati nuėmiau savo statytą spektaklį. Spektaklis byra tau esant, o kai tavęs nebėra... Visada sakiau: režisierius išėjo iš teatro, jo spektaklis „išėjo" kartu su juo, net jei yra tebevaidinamas.

Aišku, teatras manęs nepamiršta. Pamini visas man svarbias jubiliejines datas. Susirenka mano teatro bičiuliai, kuriems esu labai dėkinga už jų atmintį ir už dėmesį.

- O ką apie jus kalbėdavo žmonės? Tiesiog noriu suvokti Aldoną Ragauskaitę tuometiniame Kauno kontekste.

- Apkalbos manęs nedomino absoliučiai. Man rūpėjo mano šeima, kiti man artimi žmonės, o jei jau išgirsdavau nuomonę, svarbu, kas tą nuomonę sako.

Prisimenu, kaip po vieno privalomo repertuarui spektaklio kviečiasi mane kažkoks rajono partijos sekretorius. Skambina vieną dieną, kitą, bet aš repetavau ir buvau labai užimta. Pagaliau radau laiko ir užėjau į partijos komitetą. Sėdi toks jaunas žmogus ir pradeda sudirbinėt spektaklį. Klausau, klausau... Sakau: „Viskas?" Sako: „Viskas". Sakau: „Tai štai, brangusis, tas pastabas, kurias davėte man, išsakykite autoriui, kad jis daugiau tokių veikalų nerašytų, o mane, kaip profesionalą, turi vertinti profesionalai. Kai dirbsiu neprofesionaliai, mane nuims. Bet ne jūs..." Sako: „Tai ką, jūs jokių išvadų..?" Sakau: „Jokių. O jei norėsite išsakyti savo, kaip eilinio žiūrovo nuomonę, užsukite į teatrą."

Nespėjau nueiti iki teatro, jau jis skambina direktoriui, kad va, Ragauskaitė nepriima kritikos. Sakau, spjaut man į tokią kritiką. Tuo viskas ir baigėsi. Sutinku, veikalas iš tiesų buvo prastas, stačiau jį dantis sukandus, bet savo darbą atlikau profesionaliai.

Aldona Ragauskaitė-Kuliukienė: „Ir taip užtenka tų memuarų”. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
Aldona Ragauskaitė-Kuliukienė: „Ir taip užtenka tų memuarų”. Nuotraukos iš asmeninio archyvo
- Esate nemažai bendradarbiavusi su Liudu Truikiu. Padėjote įkurti jo muziejų.

- Su operos soliste Marijona Rakauskaite ir Liudu Truikiu mano draugystė labai sena. Pas juos dažnai lankiausi. Klausydavomės muzikos, operų įrašų, kurių čia negalėjom girdėti, o jis gaudavo plokšteles.

Kai grįžau iš stažuotės Maskvoje, Truikys ir Indra norėjo, kad būtinai perstatyčiau „Gražiną", nes Truikio dekoracijos reikalavo visai kito mąstymo, ne buitiško matymo. Žiūrėdama į jo eskizus sukomponavau spektaklį, jie buvo patenkinti, tik gaila, kad kai susidegino Kalanta, nuėmė ir mūsų „Gražiną".

Bendraudama su Truikiu patyriau požiūrio bendrumą. Tais laikais reikėjo kompromisų, o jis buvo žmogus, kuris nesileido į jokius kompromisus. Buvau nepaprastai laiminga, kad prikalbinau jį bendradarbiauti, kurti scenografiją „Traviatai". Jis tuo metu sėdėjo be darbo, baisioj depresijoj. Aišku, jo sumanymas buvo nepaprastas, o įgyvendinti techniškai trūko kokybės. Truikys visada būdavo nepatenkintas ir keikdavo režisierius. Aš jam sakiau: „Žinau, kad jūs ir mane keiksit, bet vis tiek noriu dirbt su jumis".

Su Liudu Truikiu pastačiau ir „Madam Baterflai". Laikau jį brandžiausiu savo spektakliu, nes tikrai sukūriau tai, ką norėjau. Darbas užtruko aštuonerius metus, nes tuo pat metu Truikys kūrė dekoracijas ir „Otelui". Tačiau Operos ir baleto teatras bendradarbiauti su juo atsisakė. Jiems reikėjo greitai, o jis prie eskizų dirbdavo ilgai. Jau buvo sukurti nuostabūs pirmojo ir paskutinio veiksmo eskizai. Jam tai buvo didžiulė trauma.

Kai statėme „Madam Baterflai", jis jau sunkiai sirgo. Gulėjo ligoninėje, kai atsivežėme padaryti paskutinius štrichus. Tada į teatrą atvyko filmavimo brigada, sakau, štai jums proga nufilmuoti Liudą Truikį paskutinį kartą dirbantį - jis buvo dekoratyviniame ceche... Bet jie pasakę, kad neturi juostos, nuėjo filmuoti kažkokios „balalaikos". O kai po kurio laiko prisiruošė atvažiuoti, Truikys jau pusę valandos kaip buvo miręs... Šitaip mes elgiamės su savo kultūra. Ir dabar žmonės išeina, kiek jau jų išėjo neužfiksuotų, nenufilmuotų. O jau tas žvaigždutes duoda ir duoda... O juk tai vienadieniai drugeliai.

- Besiklausant Jūsų susidaro įspūdis, kad Jūs niekada nieko nebijojote?

- Aš gyvenau kaip visi. O juk buvo tokių niuansų, apie kuriuos nenoriu kalbėti. Iš tikrųjų, kartais būdavo labai sunku, bet man pasisekė - turėjau be galo supratingą žmogų šalia.

- Ar Jūsų vyras - gydytojas neurologas, docentas Vytautas Kuliukas domėjosi teatru?

- Mes abu labai daug dirbome, kartais savaitėmis nesimatydavom. Jis jau keliasi, aš dar miegu, aš pareinu, jis jau miega...

Bet vyras dažnai mane po spektaklio pasitikdavo, ateidavo į visas premjeras. Mudu jau 56 metus kartu. Dukra Rasa su mano emigravusio draugo sūnumi Vygandu susituokę gyvena Kanadoje, turime du anūkus - Vytautą ir Gediminą.

- Gal dabar rašote memuarus?

- Mano sesuo yra parašiusi. Labai gera knyga, greit ją išpirko, esu nuvežusi į Torontą, padovanojau bibliotekai.

O aš tikrai nerašysiu. Ir taip užtenka tų memuarų. O dar kur kalbama apie savo miegamąjį... Apie teatro gyvenimą esu daug prišnekėjusi, kam bus įdomu, susiras.

Salonas