Režisierius J.Vaitkus savo „Patriotų” sėkmę aiškina senos pjesės temų ir dabarties žmonių nuotaikų sutapimu.
Režisierius Jonas Vaitkus šį ką tik pasibaigusį teatro sezoną sulaukė turbūt daugiausia dėmesio. Jaunimo teatre jo pastatyta Petro Vaičiūno pjesė „Patriotai“ pelnė prizus beveik visur, kur tik jie buvo teikiami. Šis vaidinimas buvo apdovanotas penkiais Auksiniais scenos kryžiais per Teatro dieną, tapo lyderiu festivaliuose Rokiškyje, Kaune, Biržuose. Į spektaklį bilietus gauna tik laimingiausieji. Apie režisierių neseniai išleista Daivos Šabasevičienės knyga „Teatro piligrimas“. Po keliolikos metų profesinių klajonių po įvairius šalies teatrus, Lietuvos ir užsienio teatro mokyklas šiemet jis buvo paskirtas Rusų dramos teatro vadovu.
Apie visa tai pasikalbėjome su J.Vaitkumi.
– Kaip jūs žiūrite į „Patriotų“ sėkmę? Kas atsitiko?
– Matyt, kažkoks sutapimas – nuotaikų visuomenėje, pjesės temų. Vadinasi, apkratas visuotinis ir žmonės reaguoja. Čia jau ne mano nuopelnas. Tie žmonės, kurie juokiasi, yra, tiesą pasakius, nekalti dėl to, kas aplinkui vyksta. Jie turi teisę reaguoti taip atvirai ir džiaugsmingai. Ir galų gale pasiekti bendrą suvokimą. Juk visiškai aišku, kas vyksta. Anksčiau dar buvo klaustukų, kas yra kas ir kas už ką. O dabar tie, kurie susiję su kultūra, švietimu, gydymu, bent per spektaklį turi atilsį. Jie supranta, kad nuomonės sutampa: mes esame tokioje situacijoje, mes esame tokioje apsuptyje, mums vadovauja tokie žmonės ir nieko čia kol kas nepadarysi. Žmonėms džiaugsmą turbūt suteikia tai, kad jie sutartinai į tai reaguoja. Tai geras ženklas.
Tas pat buvo ir Kaune „Karaliaus Ūbo“ laikais (premjera įvyko 1977 m. – Red.). Prinoko L.Brežnevas, atėjo dar labiau prinokęs žmogus, o mes vaidindavome „Ūbą“, kuris buvo rodomas kokius dešimt metų. Reakcijos būdavo tokios pat. Visiškai. Nors ta medžiaga buvo tarsi ir abstraktesnė.
– Jaunimo teatro repertuare „Patriotai“ nuo pat premjeros vasario viduryje buvo rodomi po dukart per mėnesį. Bilietų nelikdavo dar prieš paskelbiant mėnesio repertuarą. Ir sezonas baigtas. Kaip tokią situaciją komentuotumėte – juk ir pats vadovaujate teatrui, turinčiam didelį repertuarą? Gal Jaunimo teatrui reikėjo ryžtis daugiau kartų rodyti spektaklį, į kurį taip veržiamasi?
– Nenoriu kištis į kito teatro repertuarinę politiką. Nors iš pokalbių su žmonėmis suprantu, kad toks reiškinys – keistokas. Pats Rusų dramos teatre nesiryžčiau rodyti kokį nors spektaklį keliskart per mėnesį. Kai vaidinamas visas repertuaras, daugiau tikimybės, kad susirinks žiūrovai.
Publika mėgsta turėti laisvę rinktis, ką žiūrėti, o ne būtinai pataikyti į tas kelias dienas, kai rodomas konkretus spektaklis.
– Atrodo, žadate Rusų dramos teatro scena dalytis su kitais teatrais – tais, kuriems tenka nuomotis scenas.
– Bandysiu įsileisti daugiau profesionalių kolektyvų. Kad teatre būtų mažiau vadinamųjų renginių, kurie apšnerkščia teatrą, suardo atmosferą ir scenos aurą. Bandysiu Rusų dramos teatro pastatą paversti daugiau teatro namais, o ne kažkokių renginių klubu.
– Per Teatro dieną padabintas dviem Auksiniais scenos kryžiais pažadėjote sugrąžinti režisierius, nes nė vienas Lietuvos teatras nebeturi režisieriaus etato. Kaip tai sekasi?
– Su meno vadove atsisveikinau, sukūriau vyriausiojo režisieriaus ir režisieriaus etatą. O kas pareikš norą, gaus teisę užimti tuos etatus – metams, dvejiems ar trejiems. Tai priklausys nuo žmonių, kurie pradės dirbti. Gal konkursą skelbsime, gal po pirmo pastatymo kviesime režisierių likti. Bet vieta jau yra. Vadinasi, šiame teatre jau gali dirbti žmogus, kuris ne tik stato spektaklius, bet taip pat prižiūri juos, yra atsakingas už repertuarą.
Tokia spektaklių priežiūra padėtų palaikyti jų gyvastį, šviežumą, kartu ir žiūrovas nebūtų apgaudinėjamas. Juk Lietuvoje nebeliko teatrų, kurie rūpintųsi savo repertuaro spektakliais.
– Jūs turite omenyje, kad nėra tokio valstybinio teatro, nes nevalstybinių teatrų režisieriai labai atidžiai seka savo spektaklių būklę, repetuoja juos, netgi jei jie ir daug kartų vaidinti.
– Taip, aš nekalbu apie Eimuntą Nekrošių, Oskarą Koršunovą, Aidą Giniotį. Jie nepalieka spektaklių be priežiūros.
– Ką dabar repetuojate?
– Pradėjau Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto“. Kitas režisierius – kviestinis. Jis iš ankstesnių suplanavimų stato W.Shakespeare´o „Venecijos pirklį“.
Bus mokyklinių teatrų festivalis. Ten paieškosime. Į Visaginą, Klaipėdą pavažiuosime.
– Ar darbas su studentais netrukdo repeticijoms ir atvirkščiai?
– Susikoncentruoji ir žinai, kad tam tikromis valandomis dirbi tam tikrus darbus. Spektaklio medžiaga vis tiek nuolat tavyje gyvena.
Iš dalies toks pasidalijimas kai kada net padeda. Pasiilgsti darbo teatre, nori grįžti į repeticiją. Atsiranda alkis.
– Kelinto kurso studentus šiuo metu mokote?
– Dabar jie pirmakursiai. 2009 metais Muzikos ir teatro akademijoje rinksime kursą Rusų dramos teatrui.
Yra čia teatro studijų, turėjau susitikimą su Vilniaus rusų mokyklų direktoriais – įdomių dalykų papasakojo. Jie ir rusų literatūros mokytojai, dramos būrelių vadovai ragins gabiausius vaikus eiti studijuoti į akademiją.
– Ar atėjęs į Rusų dramos teatrą nesijaučiate atsidūręs dėmesio pakraštyje?
– Jaustis kaip pakraštyje galima todėl, kad pats teatras atsiribojęs nuo daugelio dalykų. Manau, reikia sugrįžti ir laikyti save visuomenės nariu.
Ne, aš pats nesijaučiu atsidūręs pakraštyje. Tik tiek, kad šiame teatre dar yra pasenusių dalykų, susijusių su darbo santykiais, buhalterija, planavimu ir netgi tuo, kaip daromos dekoracijos. Kaip prieš dvidešimt metų. Bet tai galima įveikti. Per metus ar pusantrų išbrisime.
Teatras turi savo aurą, tik ją reikia palaikyti. Būtina panaudoti paties pastato galimybes – akustika gera, teatras intymus. Ir, žinoma, spektaklių gerų reikia, o čia jau kaip pavyks.
Režisieriui rūpi šiandienos gyvenimas
* J.Vaitkus gimė 1944 m. gegužės 20 d. Raseinių rajone.
* Lietuvos teatre jis dirba nuo 1974 metų, kai baigė Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą. Vadovavo Šiaulių, Kauno, tuomečiam Vilniaus akademiniam dramos teatrui.
* Tai vienas produktyviausių šalies režisierių – jis sukūrė septynias dešimtis spektaklių Lietuvos ir užsienio teatruose.
* Nuo 1988 metų J.Vaitkus dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jo mokiniai – režisieriai Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, Agnius Jankevičius, aktoriai Arūnas Sakalauskas, Saulius Balandis, Ingeborga Dapkūnaitė, Dalia Michelevičiūtė, Eglė Mikulionytė, Rasa Samuolytė, Vaidotas Martinaitis.
* J.Vaitkus yra dėstęs JAV, Norvegijos, Danijos, Suomijos, Švedijos teatro mokyklose.
* Režisierius apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, „Kristoforu“, trimis Auksiniais scenos kryžiais.
* Pasak teatrologės Irenos Aleksaitės, „Patriotuose“ siaučia laiko skersvėjai, zvimbia kritikos strėlės, skaudžiai kliudydamos ne tik spektaklio personažus, bet ir mus, nes tyrinėjamas sumaištingas šiandienos gyvenimas, kuriame irgi šviečia nedaug „vilties spindulių“. Kita vertus, toks blaivus režisierius kaip Jonas Vaitkus jų ir neieško“.
Jo premjera turėtų įvykti spalio pradžioje, o mano – lapkričio pabaigoje.
