Nejuokina Viešpaties, bet rengiasi vaidmeniui

Liucija Armonaitė

Tarp 2007 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų – aktorius Vytautas Paukštė. Jam apdovanojimas skirtas už meistrišką vaidybą spektakliuose „Frank Kruk” (2003), „Šaltas vaikas” (2004), „Karalius Lyras” (2006), „Kelias į Damaską” (2007).

Aktorius Vytautas Paukštė žada nustebinti netikėtu vaidmeniu gruzinų režisieriaus spektaklyje. Nuotrauka iš „Lietuvos žinių” archyvo.

Jau keturiasdešimt ketvirtus metus V.Paukštė gyvena ir dirba Klaipėdoje. Čia jis sukūrė svarbiausius savo vaidmenis, sulaukė didžiulio pripažinimo ir tapo savotišku miesto, teatro ir apskritai Klaipėdos kultūrinio gyvenimo simboliu. Tad ir nekeista, kad kitų šalies miestų gyventojai net pavydi klaipėdiečiams V.Paukštės. Tačiau labai netikėta, kad aktorius, praėjusiais metais sulaukęs 75 metų sukakties, taip ir liko tinkamai nepagerbtas nei teatralų, nei miestiečių. „O Jėzus Marija! Kaip mane nervina visi šitie dalykai! – net nusipurto aktorius. – Po 70-mečio sveikinimų metus negalėjau atsigauti… Ir apskritai, kokioj salėj dabar, kai teatras dėl avarinės būklės nebeturi savo patalpų, jubiliejų rengti? Su kokiu spektakliu? Negi vėl senus „kavalkus” rodyt?!”

Staiga užsiplieskęs V.Paukštė staiga ir atslūgsta: „Beje, juk mano gimtadienis – ne tada, kaip pase parašyta. Ne lapkričio, o liepos 2-oji… Gal savo 76-mečiui ką nors naujo suvaidinsiu. Tada ir bus šventė.”

„Tas” režisierius

– Tačiau negi vien lauksime vasaros? Kurie iš pastarųjų penkerių metų spektaklių šiandien yra teatro repertuare?

– Nedaug. Neberodome Raimundo Banionio Mažojoje scenoje pastatyto „Frank Kruk”, nes niekur daugiau Lietuvoje nėra sukamos scenos. Nebėra ir Algirdo Latėno režisuoto „Karaliaus Lyro”, – teatro administracija jį pašalino iš repertuaro, nes šio spektaklio nepamėgo žiūrovai, matyt, nukeliavome ne tuo keliu…

„Kelionę į Damaską”, kuriam reikia didelės scenos, dažniau vaidiname per gastroles. Mat Klaipėdos koncertų salė, kur paklotas puikus blizgantis parketas, įsileidžia tik lengvus, mobilius spektaklius, o ne tuos, kurie gali subraižyti grindis. Savo planų turi Žvejų rūmai, Klaipėdos muzikinis teatras, kurie kartais suteikia galimybių vaidinti savo scenose.

– Tačiau „Kelionės į Damaską” premjera įvyko Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre. Iškart sulaukė kuo geriausių atsiliepimų. Kaip šį O.Koršunovo spektaklį vertina kitų miestų žiūrovai?

– Įvairiai. Neseniai jį rodėme Panevėžyje, Klaipėdos žvejų rūmuose, kur susirinko daug O.Koršunovo kūrybos gerbėjų. O praėjusių metų pavasarį tarptautiniame teatro festivalyje Rumunijos sostinėje Bukarešte, pavyzdžiui, niekaip nereagavo. Į milžinišką apie 1,5 tūkst. vietų, bet jaukią salę mūsų spektaklio žiūrėti atėjo apie 60 žmonių, antrą vakarą – tiek pat. Nežinau, gal trūko reklamos, gal Augustas Strindbergas ten – ne „tas“ autorius…

– Tačiau režisierius O.Koršunovas – „tas“ režisierius, kuris vertinamas Europoje, o Klaipėdoje pastatęs „Šaltą vaiką“ ir „Kelionę į Damaską“ tarsi prikėlė kūrybinę šio teatro dvasią.

– Be jokios abejonės. Įdomu, kad Mariaus von Mayenburgo „Šaltą vaiką“ O.Koršunovas pastatė 2004 metais. Jau suvaidinome apie 40 spektaklių, tačiau jis vis dar surenka pilnas žiūrovų sales. Nors veiksmas trunka beveik dvi valandas, dar nebuvo, kad kas nors iš žiūrovų nuobodžiautų ar be reikalo kostelėtų. Atrodytų, keista, nes tai labai prieštaringas – „koršunoviškas“ spektaklis, kuriame apstu visokių šlykštynių. Tačiau publika sėdi tarsi prikaustyta, po spektaklio – griaudėja aplodismentai, o dar po akimirkos jau girdi komentarų, kad tai – šlykštu, nežinia, kam viso to reikia. Ką darysi – modernioji dramaturgija, O.Koršunovo stilius. Tačiau pripažinkime, šio režisieriaus spektakliuose yra ypatingo magnetizmo, kuris ir traukia, prikausto žiūrovą. Man patinka, kad iš aktoriaus O.Koršunovas reikalauja paties tikriausio ir nuoširdžiausio darbo. To, ko mus mokė prieš 50 metų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Kelias į teatrą

– Kaip sumanėte mokytis aktorystės?

Vytautas Paukštė – Elgeta spektaklyje „Kelionė į Damaską”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– Ne aš, tai Audrius Chadariukas (aktorius Chadaravičius – aut.) sužinojęs, kad galvoju stoti į rusų literatūrą, atėjo ir pasakė: „Ką tu čia „durniuoji“ su savo literatūrom! Tuoj pat eik į konservatoriją, – ten jau pirmas turas baigiasi!” Nepasiruošęs nuėjau, tai liepė pasirengti ir ateiti į trečią turą. Tokia istorija. Neįdomi. Man tada jau buvo dvidešimt vieni.

– Kodėl tiek daug?

– Kai tėvą, eilinį savanorį, išvežė į lagerį prie Vorkutos, mama mus, vaikus, kaip viščiukus išslapstė pas gimines, kad su šaknimis visos šeimos neiškirstų. Dvejus metus mamos tėviškėje Ignalinos rajone, Ginučių kaime, ganiau karves, o vėliau per pažįstamus mane „padarė” našlaičiu ir įtaisė į Vilniaus Polocko gatvėje tuo metu buvusius 3-iuosius vaikų namus. Pradėjau lankyti 1-ąją berniukų gimnaziją, kuri vėliau tapo A.Vienuolio vidurine mokykla, dabar – Jėzuitų gimnazija. Mūsų gimnazijoje buvo būrelis, kuriam vadovavo garsi aktorė Ona Juodytė. Ji statė spektakliukus, juose vaidinau kartu su savo bendraklasiu Chadariuku. Vėliau ėmėm „statistauti”: Operos ir baleto teatre su alebardom pastovėdavome, pražygiuodavome „kniazio Igorio” kariaunoje. Už tai mokėjo pinigus. Tik neprisimenu: rublį ar dešimt. Tai buvo svarbu. O stojant į rimtą aukštąją reikėjo būti komjaunuoliu. Aš nebuvau.

– Buvote tarp pirmųjų, 1956 metais pradėjusių dirbti tik įkurtame Kapsuko (dabar Marijampolė) dramos teatre.

– Kai Antano Sniečkaus partinis bendražygis užsimanė Kapsuke teatro, jį ten įsteigė. Nusiuntė pirmąją konservatorijos aktorių laidą. Ir mus su Antanu Žeku, dar besimokančius trečiajame kurse, paėmė į tą teatrą. Ten pirmą kartą išėjau į dramos teatro sceną, kai Jono Kavaliausko režisuotoje Antano Vienuolio „Prieblandoje”” vaidinau Soduką. Tame teatre sukūriau daugiau kaip dvidešimt vaidmenų. Tačiau 1962 metais kažkodėl pasikeitė sovietų valstybės politika, – buvo nuspręsta, kad teatrų yra per daug. Mes net į Maskvos CK važiavome prašyti, kad mūsiškio neuždarytų, tačiau tai nepadėjo. Kapsuko teatrą reorganizavo, sujungė su Klaipėdos teatru.

Aštuonios dešimtys personažų

– Klaipėdoje sukūrėte garsiausius savo vaidmenis – Justino Marcinkevičiaus Mindaugą ir Mažvydą Povilo Gaidžio spektakliuose, Sokratą Algimanto Pociūno režisuotoje Peterio Canevo „Paskutinėje Sokrato naktyje”, Duonkepį Arvydo Lebeliūno pastatytoje Marcelio Pagnolio „Duonkepio žmonoje”, Podekoliosiną Nikolajaus Gogolio „Vedybose” (rež. Valdas Pranulis), Vordlį Charleso Dickenso „Pikviko klubo užrašuose” (rež. Sigitas Račkys)… Klaipėdos teatre – beveik 80 vaidmenų!..

– Taip, buvo penkmečiai, perkrauti darbo, kai aš, neišeidamas iš scenos, variau premjerą po premjeros. Todėl nemanau, kad pastarasis penkmetis, už kurio darbus man skirta Nacionalinė premija, – svarbiausias mano biografijoje.

Kai 1969 metais P.Gaidys mane paskyrė Mindaugo vaidmeniui, iš pradžių buvo džiaugsmas, laimė, vėliau – „striokas”. Kaip reikės kurti vaidmenį? Dar, beje, ir vyresnės kartos kritikai šnairavo: ką, nėra išvaizdesnių, labiau prityrusių? Buvo didžiulis stresas.

– Po Mindaugo niekam tikriausiai jau nekilo abejonių, kad V.Paukštė gali viską?

– Truputį vėliau, po „Mažvydo”, tai atėjo. O 1976-aisiais, kai P.Gaidžio vaidmenų paskirstymo sąraše išvydau save prie Mažvydo, man buvo dar vienas smūgis. Juk ir medžiagos tada jokios nebuvo, viską iš savęs reikėjo imti. Ačiū Dievui, buvau auklėjamas tokioje aplinkoje, kur Lietuva, Nepriklausomybė buvo šventas dalykas. Vaidmuo staiga suteikė progą tuos dalykus, kurie visą laiką manyje kaupėsi, išsakyti, išrėkti, išraudoti. Jau nekalbu, kad tobula J.Marcinkevičiaus poezija, o ir P.Gaidys „pačioj jėgoj” buvo.

– Yra daug žmonių, kuriems ir dabar rūpi ir Lietuva, ir J.Marcinkevičiaus kūryba. Įsitikinome praėjusią vasarą Palangoje, kai į salę, kur vyko poeto kūrybos vakaras, pateko tik mažuma atėjusiųjų. Kodėl nevyksta daugiau tokių renginių? Juk jie būtų laukiami visoje Lietuvoje?

– Ta idėja man kartais sukirba, bet ne taip paprasta padaryti. Reikia atrinkti, sudėlioti viską, tai tarsi ir režisieriaus darbas. O aš įsitikinęs, kad aktorius ir režisierius – du visiškai skirtingi dalykai, aš nemoku ir visai nenoriu režisuoti. Bet skaitysiu J.Marcinkevičiaus poeziją kovo 28-ąją Kaune per jo kūrybos vakarą.

– Papasakokite apie naująjį spektaklį, kuriame planuojate vaidinti.

– Geriau pasakysiu man labai patinkantį posakį: „Jei nori prajuokinti Viešpatį Dievą, papasakok jam savo rytdienos planus”.

Trumpai

Vytautas Paukštė gimė Kaune. 1957 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (Lietuvos muzikos ir teatro akademija).

Apdovanojimai: Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas (1976), Lietuvos liaudies artisto garbės vardas (1982), Valstybinė premija (1978), Šv.Kristoforo statulėlė už geriausią metų vaidmenį Lietuvos scenoje (1998, Duonkepys „Duonkepio žmonoje”), Vyriausybės meno premija (2002), Klaipėdos miesto kultūros Magistro žiedas (2003), kiti.