Rimas Tuminas: „Teatro negalima surasti“

2007 10 12 Lietuvos radijas, Kultūros savaitė, 2007 09 08

aA

Rimas Tuminas šiandien jau Maskvoje. Toje, kurią supykdė savo prisistatymu ir pirmaisiais darbais. Bet tai – jo teatrinė taktika, kuri tarsi skelbia: jei pakvietėte, tai ir turėkite – juk kvietėte mane. Prieš išvykdamas jis davė interviu Lietuvos radijo laidai „Kultūros savaitė“, jį kalbino Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė.

x x x

Rimas Tuminas
Spektaklis „Trys seserys“ yra vienas paskutiniųjų režisieriaus Rimo Tumino darbų Vilniaus mažajame teatre, nes šiais metais po ilgų svarstymų režisierius sutiko tapti Maskvos Vachtangovo teatro vadovu. Nuo šiol Rimas Tuminas bus dviejų valstybių dviejų teatrų vadovas.

Svetimšalio menininko atėjimą į Maskvos teatrą gana plačiai aprašė Rusijos spauda. Buvo stebimasi, kodėl kitos kultūros žmogus apskritai kviečiamas į kažkada garsų kolektyvą. Laikraštis „Novaja gazeta“ citavo buvusį Kultūros ministrą Michailą Švydkojų, kuris pristatydamas Rimą Tuminą teatrui pabrėžė: „Rimas Tuminas išaugo kitoje kultūroje, tačiau Sovietų sąjungoje, jis – sovietų režisierius, susiformavęs sovietinėje kultūroje“.

Vachtangovo teatras jau seniai prarado savo buvusią šlovę, kai čia statė garsusis Piotras Fomenko. Šiandien repertuare dominuoja pramoginių žanrų spektakliai. Tuminas ketina pradėti „įvesdamas“ Shakespeare‘ą, Dostojevskį, Beckettą, Aristofaną. Toks pasirinkimas rusus šiek tiek baimina. Baimę kelia ir įžanginė naujojo vadovo kalba, kurią cituoja daugelis Rusijos laikraščių. „Tarp jūsų aš jaučiuosi pašaliniu žmogumi ir tokiu privalau likti. Mano užduotis – paskelbti jums karą, kad jūs pasiduotumėte ir pajustumėte nuo šios nelaisvės malonumą“, – citata iš laikraščio „Moskovskije novosti“.

Maža to – vos atėjęs į Vachtangovo teatrą Rimas Tuminas iš karto paleido meno tarybą, kuri buvo sudaryta iš teatro žvaigždžių ir spręsdavo pagrindinius repertuaro klausimus. Šalia didžiosios scenos režisierius ketina sukurti eksperimentinę mažąją sceną ir taip sudaryti konkurenciją tarp aktorių.

Kas gi atsitiko, kad romantišką teatro-namų idėją propagavęs Rimas Tuminas staiga imasi diktatūros? Kas bus su Vilniaus mažuoju teatru, kuriam režisierius taip pat pasiryžęs vadovauti? Pristatydamas pirmąją sezono premjerą, Shakespeare‘o „Audrą“, Rimas Tuminas džiaugėsi puikiu švedų režisieriaus Etienne`o Glaserio darbu ir kelis kartus pasakė – „dabar ramiai galiu pasitraukti“.

– Prasideda naujas priešjubiliejinis teatro sezonas. Jau prabėgo 19 metų nuo to laiko, kai įkūrėte Vilniaus mažąjį teatrą. Kaip jaučiatės šį rudenį? Ar iš tikrųjų jaučiatės pilnateisiu, pilnaverčiu šio teatro šeimininku?

– Neslėpsiu, jaučiuosi šeimininku. Net kraupu pagalvot, kad tiek jau metų praėjo, aš linkęs vis prarasti pora metų... Jei nesijausčiau šeimininku, būčiau išėjęs. Prisipažinsiu, tokių minčių po teatro atidarymo buvo, nes tiek įdėta mūsų vilčių, energijos, norų, svajonių ir darbo, ir rūpesčių, kad po atidarymo, po premjerų, kaip paprastai būna, atsiranda kažkokia tuštuma, vakuumas ir noras išeiti, pauzę padaryti... Nesijutau svetimas, bet, ko gero, abejingas tapau sau.

– Bet, režisieriau, iš kur tokios mintys? Juk viskas, jei žiūrėsime į faktus, sekasi puikiai. Teatras sutvarkytas, ateina jauni žmonės, spektaklius stato užsienio režisieriai. O pristatydamas šio sezono atidarymo premjerą – švedų režisieriaus Glaserio pastatytą Shakespeare‘o „Audrą“, užsiminėte, kad tai bus geriausias spektaklis, kad „tai geriau, nei būčiau aš padaręs“...

Jei kalbat apie sėkmę, apie puikią teatro gyvavimo eigą, visada prisimenu, kad yra laimingesnių ir sėkmingesnių už mane, o jei bėda, tai yra nelaimingesnių... Taip kad tas vadinamąsias sėkmes aš vadinu kitaip – tai galbūt teatro atradimas. Gal dėl to aš ir turėjau tokią metų pauzę, daug svarsčiau, galvojau ir nepamėgau savęs, abejingas sau pasidariau, nes nebenoriu daryti daugiau to, ką iki šiol dariau. Aš nieko neatsižadu, procesas tęsiasi, aš nieko nekeičiu, tik tęsiu. Viskas yra mūsų gyvenimo eigoje, mūsų greitajame traukinyje – išlipi, įlipi... Išlipau, žinodamas, kad visa tai laikina, tam, kad viską pergalvočiau, vėl surasčiau teatrą. Aš jį buvau suradęs, bet supratau, jog kai surandi, tuoj pat ir miršti. Teatro negalima surasti, negalima jo pasisavinti, negalima prie jo prisirišti, jis yra neapčiuopiamas, jis yra paukščių taku skrendantis, ieškantis poilsio žemėje... Ir kai tik jį pasikvieti, randi, išvalai jam vietą žemėje, jis nusileidžia, gyvena ir čia pat miršta. Jei sakyčiau, kad aš atradau teatrą ar jaučiuosi jame šeimininku... Taip, kaip administratorius, aš jaučiuosi juo, bet kaip kūrybinis žmogus, aš nesijaučiu taip tvirtai. Todėl ieškau paramos sau. Ir ne dėl to, kad mane pavaduotų, bet noriu, kad tai būtų dar geriau už mane. Šito aš visiškai nebijau. Taigi aš ruošiuosi pasitraukimui, ne iš gyvenimo, be abejo, o iš to teatro, norėdamas vitaminizuoti jį, pripildyti jį nauja teatrine kalba, aiškia, atvira, paprasta, gal net naivia. Būtent šiose sąvokose glūdi mūsų teatro nauja kalba, jam jos reikia. Reikia atsinaujinimo, tai diktuoja ir mūsų teatro erdvė, ir mūsų aktoriai, kurie jau tampa kūrybinėmis asmenybėmis. Tad aš turiu teisę šiek tiek pasišalinti, nueiti, atsitolinti, gal aš jiems įgrisau, gal jie man šiek tiek, gal mes pavargome vienas kitame kažką atrasti ir žavėtis – reikia šiokios tokios pauzės. Tą pauzę išnaudosiu, būdamas Maskvoje, bet vis tiek galvodamas apie mūsų bendradarbiavimą, kaip išnaudoti mano situaciją – gal atsiras nauji bendri projektai, įdomūs sumanymai, pagyvinsim tiek aną teatrą, tiek šį. Taip kad tą naują kalbą aš galbūt išbandysiu kitoj vietoj.

Aš nepretenduoju ten tapti nei metų, nei mėnesio, nei savaitės žmogumi...
– Jeigu jau užsiminėte apie Maskvą, tai pakalbėkime šiek tiek plačiau apie tai. Jūs gana ilgai, apie pusmetį, nesutikote tapti Vachtangovo teatro vadovu. Tačiau pagaliau sprendimą priėmėte ir, kiek teko skaityti rusų spaudoje, tą teatrą šiek tiek išgąsdinote: paleidote meno tarybą, išsakėte nemažai gana aštrių dalykų apie tai, kad aktoriai turi pasiduoti ir džiaugtis dėl to, kad pasiduoda, minėjote, kad esate tarsi iš šalies ir norite tokiu likti... Žodžiu, norėčiau paklausti – ką jūs darysite Maskvoje, gal ruošiatės mūšiui?

 

– Aš nepretenduoju ten tapti nei metų, nei mėnesio, nei savaitės žmogumi... Jei to siekčiau, matyt, imčiausi drastiškų priemonių. Tačiau mano misija ir užduotis yra kitokia. Didžiausią dėmesį kreipsiu į meninį lygį, į teatro kūrybinę svarbą ir repertuarą. Tai, ką Vachtangovo teatras daro dabar (o jų repertuaras išties yra prastas), manęs netenkina. Bus peržiūrėti visi spektakliai ir kai kurie nuimti neatsižvelgiant į jokias žvaigždes ar asmenybes...

– Tai gal ir meno tarybą paleidote todėl, kad ten daug žvaigždžių?

– Meno taryba arba žlugdo darbą, arba eina į kraštutinumus, arba atstovauja įvairioms grupėms, negali suformuluot objektyvios nuomonės. Apsijungia ir vieni kitus giria, palaiko ir tokiu būdu užsisklendžia, užsidaro. Man atrodo, kad kaip ir čia, bus visuomeninė taryba, nes yra daugybė šviesių, įdomių žmonių, galbūt nesusijusių su teatru ir nepažįstančių teatro gerai – ir literatai, ir fizikai, ir kosmonautai galų gale, ir kitos šviesios asmenybės... Aš jais remsiuosi, nes manau, kad tos intelektualios, šviesios jėgos Vachtangovo teatrui trūksta.

– Bet sakykite, režisieriau, kodėl jūs vis dėlto priėmėte teigiamą sprendimą? Vilniuje yra gerai sutvarkytas, dirbantis, sustyguotas teatras. Kiek teko domėtis, Vachtangovo teatro ryškiausi pastatymai likę giliai praeityje, teatras yra gana problemiškoje situacijoje, darbo daug. Ar jus sužavėjo didesnės galimybės? Maskva yra Maskva, ir kaip jūsų spektaklio trys seserys sako – į Maskvą, į Maskvą... Galbūt atsirado naujų iššūkių poreikis?

– Ne, po Mažojo teatro atidarymo aš planavau savo gyvenimą visiškai kitaip. Svajojau tyliai įsikurti kaimo sodyboje, tris kartus per savaitę atvažiuoti į teatrą, repetuoti, repeticijos būtų gana ilgos, visą dieną truktų. Būtų laiko apmąstymams, vidinei ramybei, nesiblaškant, susitarus su savimi. Tačiau, kaip matot, ne į tą pusę nuvažiavau, visiškai. Kodėl taip atsitiko? Galbūt Uljanovo mirtis mane labai paveikė, ir ta kaltė, ko aš nepadariau, turiu galvoje pažadus, kurių jam neįvykdžiau. Be to čia, Vilniaus mažajame teatre, pajutau, kaip minėjot, tą tvarką, viskas lyg ir klostosi, eiga įsisiūbavo, ir man vėl norisi chaoso, norisi ramybės ieškoti audroje, galbūt net karo veiksmuose – paskelbti aktoriams, režisieriams karą, kad jie pasiduotų tuoj pat ir gautų malonumą iš tos nelaisvės. Demokratija ir laisvė teatre sunkiai įsivaizduojama. Vis dėlto nėra taip: turi būti diktatūra ir šiokia tokia, kaip aš juokauju, įvesta karinė padėtis. Teatras, jo prigimtis šito reikalauja. Tai nebus daroma drastiškai – jei bus kūrybiniai pasiekimai, susidomėjimas, tai mus ir apjungs tie laimėjimai, mus suvienys kūrybinis darbas. Mes tapsim kolegomis, draugais, bet apie šeimą ten aš nekalbu ir nekalbėsiu, nes šeimos šiais laikais negali jau ir būti, ji galėjo būti anksčiau...

– Prisimenu, kaip jūs apie teatrą-namus vis kalbėjot...

– Žinot, bažnyčią lanko bendruomenė, tai štai mes ir esam bendruomenės nariai, o šeimų bažnyčiose nėra, jų nesukursi ir nereikia. Bet tą šventą namą, kuriame mes pasijustume bendruomenės nariais, šitą procesą reikia padaryt.

– Tačiau kaip jūs visur suspėsite? Na, gerai, Mažasis teatras jau įsibangavo, sezonas beveik aiškus. Laukia iššūkiai Vachtangovo teatre, jūs dar statote „Sovremenniko“ teatre. Neseniai ten įvyko

Schillerio „Vaidiname Šilerį“ premjera, o dabar vėlyvą rudenį planuojama Gribojedovo „Vargas dėl proto“ premjera. Tai kaip jūs pasidalinsite tarp visų šių erdvių?

– Tikrai, šie metai bus sudėtingi, reikia pasirūpinti vitaminais, sveikata, matyt, mityba... Negyvenau aš taip, kaip man teks gyventi – dienomis, valandomis... Tokį lyg ir laisvoką gyvenimą mes įsivaizdavom Mažajame teatre, mus taip įpratino, kol patalpų neturėjome. Kažkur repetavome, kažko nevaidinome, išvažiuodavom, grįždavom ir vėl susiburdavom... Tai, ko gero, gražiausi, įdomiausi buvo metai. O prasidėjus teatro gyvenimui šiose patalpose, atsirado repertuaras, kiekvieną dieną spektakliai, kažko mes netekom. Aš vis galvojau, kad bus laboratorija, bus žmogaus dvasinių, fizinių galimybių, gyvenimo tyrinėjimų erdvė. Man rūpėjo ilga kelionė į praeitį, nes tik ten yra mūsų pradžia, ten yra šviesa... Į mirtį, kurioje yra šviesa, o ne tamsa, pažadinti tuos, kurie neišgyveno, jie prašosi mūsų dėmesio: kelionė atgal ir yra kelionė į pradžią. Tą kelionę aš tęsiu ir Maskvoje. Ji bus labai sudėtinga.

Buvo duotas žodis teatrui „Sovremennik“, kur mes jau penkerius metus nesuderinam veiksmų, laikų ir norų. Galų gale gastrolių metu praeitą vasarą Maskvoje aš daviau Galinai Volčik pažadą, o po to prasidėjo visi tie kiti įvykiai, kurie nepakeitė mano žodžio, apie visus įsipareigojimus iš anksto buvo perspėti ir Vachtangovo, ir Vilniaus mažasis teatrai. Visos sąlygos buvo priimtos, taip kad aš esu tik įžengiantis, įeinantis į Vachtangovo teatrą, bet dar ne pradedantis, ne vadovaujantis. Tai atsitiks, ko gero, sausio viduryje, čia, Vilniuje, išleidus eskizą pagal Alessandro Baricco romaną „Aistrų pilys“, parengus studentus sesijai, ir tik po to aš imsiuos Vachtangovo teatro. Taip kad reikia susikoncentruoti, šitie metai bus sunkūs, o kiti, tikiuosi, bus lengvesni. Visi mes taip tikimės, kad ateityje bus geriau.

– Jūs pasakėte, kad neįmanoma apčiuopti ir tarsi paimti į rankas teatro, visą laiką ieškai ir ieškai. Šiai Jūsų ieškojimų kelionei kitais metais bus 30 metų. Kaip greitai laikas bėga! Mozė žydus taip pat 30 metų vedžiojo po dykumą, kad pasikeistų visa karta, kad išmoktų žmonės visai kitaip mąstyti. Todėl ir klausiu – kokie jūsų didžiausi atradimai šitame kelyje?

– Žinote, tai ką atradau, aš ne taip jau ir vertinu. Visa tai, ką atradau, vis nubraukiu – kaip Galilėjus sakė: „užrašysime šiandien mes ant lentos, kad atradome štai tą, supratome štai tą, o ryte nutrinsime tą lentą, kad ji būtų tuščia ir vėl, ir vėl ten rašysime savo atradimus mažus...“ Toks jausmas (gal aš ir neįvertinu savęs), kad tik pradedu, ir viskas, ką galėsiu atrasti, man tik priešaky. O priešaky – nedaug, gal devyneri ar dešimt metų, bet jų pakanka tiems atradimams.

O atradau tam savo kely, kaip jūs minėjot, pasaulį. Ir tai turbūt svarbiausia... Galbūt keliaudamas atgal, į tėvų, senelių, į prosenelių praeitį. Visą tą kelionę, tą pasaulį, kurį suradau, reikia teisingai suprasti: tai ne mirusių pasaulis ir ne su mirusiais aš čia bendrausiu. Aš noriu pratęsti, pažadinti jų svajones, neišgyventus ar neišmylėtus jų gyvenimus, viltis ar neišsipildžiusias jų svajones... Ten radau tą jų pasaulį, kurį aš ir vadinu teatro pasauliu, teatro šviesa. Toji teatro šviesa ir yra didžiausias atradimas. Ši diena manęs niekaip neveikia, aš nesuprantu, kas yra šiandien. Ir nustojau domėtis, kadangi to nereikia – manau, rytoj arba poryt aš suprasiu šią dieną. Be abejo, bandžiau suprasti šį laiką, bet tai yra bergždžias užsiėmimas, ir aš nusiraminau ir galvoju, kad suprasiu vėliau, nereikia tam eikvoti pastangų. Šiandien reikia tik dirbti, o ateityje mes suprasim, ką darėm gerai ar blogai, ar darėm klaidas, ar ne...

– O pats teatras ar turėtų galvoti apie šią dieną? Jūs viename savo pokalbyje esate sakęs, kad teatras per daug pataikauja žiūrovui, kad mes per daug taikomės prie tam tikrų šiandienos poreikių. Ar teatras, einantis savitu keliu, nepraras kontakto su žiūrovu? Kaip jūs žvelgiat į šiandieninį teatrą?

– Mane domina dialogas, kontaktas su žiūrovu. Man rodos, pati dialogo prigimtis yra neatskleista arba mes ją užmiršom. Arba grubiai elgiamės, turėdami teisę į tą kontaktą, dialogą. Mes tapom nevertais žiūrovų pašnekovais, mes dedamės savais žiūrovui. Atseit, aš laisvas, aš savas. Iš čia atsiranda prasilenkimas su skoniu ir teatrine kultūra, taip pažeidžiama pati kontakto, bendravimo prigimtis.

Aš manau, kad teisę kalbėti kitiems reikia išsikovoti. Aš esu tik laidininkas, tik tarpininkas, aš tik suvedu praeities žmones su šių dienų žmonėmis, mylinčiais ir nuskriaustais, todėl tas dialogas turi būti labai atsargus. O mes piktnaudžiaujame mums apskritai duota laisvė. Laisvės, demokratijos sampratos atėjo į sceną, mes esam visi tokie savi, viską atiduodame, išmetame, nieko nepalikdami sau. Manau, kad visa tai, kas brangu, reikia pasilikti sau. Aš netikiu tais aktoriais, kurie teigia: aš viską atidaviau šį vakarą, visą sielą, visą save... Vadinasi, tavęs ir nėra, tiek ir teturėjai, jeigu viską atidavei. Kas brangiausia, reikia pasilikti sau, o tai, kas trukdo gyventi, reikia atiduoti žiūrovui. Kad ir kaip būtų keista, žiūrovas tai mėgsta. Tapdamas kūrybine asmenybe, aktorius turi branginti, neatiduoti visko, jis turi pailsėti, o ne pavargti. Kūryboje reikia surasti malonumą, poilsį ir grožį, atskleisti amžinybės vertybes. Aktorius tampa tuo ryšininku tarp mūsų visų – mirusių ir gyvųjų. Tad negalima pavargti, reikia ieškoti kontakto, dialogo. Bet aš, kaip režisierius, žinau, kad niekada neleisiu nei sau, nei aktoriams būti tokiais beatodairiškais, savais tiek gatvėje, tiek scenoje. Kadangi mes esam tarpininkai, mes turim būti trečiaisiais asmenimis.

– Tai ar galima būtų paklausti, ką labai brangaus režisierius Rimas Tuminas ne atiduota žiūrovui, o pasilieka sau?

– Pasilieku užuojautą, kurios, manau, turiu, bet neatiduodu. Meilę, kurios turiu, bet neatiduodu. Mano tikslas ne atiduoti, o jumyse, žiūrovuose, visa tai pažadinti ir atrasti, kad per šiuos jausmus pajustumėm savo amžinybę. Kad pajustume, jog mes galime gyventi, ir kad gyvenimas, ko gero, ne toks žiaurus. Galbūt jis neteisingas, negailestingas, bet iš esmės jis puikus. Tad reikėtų iš aukštybių pasižiūrėt į mūsų problemas, pakilt šiek tiek... Kalbu ne apie save – štai aš galiu pakilt. Mes visi turim galimybę pakilti, bet ypač tai padaryti įmanoma mūsų profesijoje. Mes galime parodyti, reaguoti į problemas ir padėti suprasti - gal jos yra ne tiek kankinančios ir žlugdančios mus, kiek vis dėlto keliančios aukštyn. Nieko geresnio negaliu pasakyti – tik grožis, kūryba, harmonija ir teikia mums vilties, ir mes dėl to gyvi, dėl to gyvename, dėl to gimdome. Juk visi kūdikiai iš meilės atėję, gimę meilėje, tad mes negalime jos atsisakyti. Bet atiduoti ją, dalintis ja – ne.

Salonas