Milo Rau idėjos ateities teatrui

2018 10 02 menufaktura.lt
Režisierius Milo Rau. Phile Deprez nuotrauka iš theaterfestival.be
Režisierius Milo Rau. Phile Deprez nuotrauka iš theaterfestival.be

aA

„Jo didžiausia baimė? Nuobodulys. Kad jo darbai taps plokščiais, žingsnis po žingsnio nuspėjamais planais, kuriuose jis tebus funkcijos atlikėjas kaip krėsle sėdinti ir megztinį baigianti megzti senutė,“ - apie naująjį Gento (Belgija) miesto teatro NTGent meno vadovą, šveicarų režisierių Milo Rau rašoma šio teatro oficialioje svetainėje. „Priešingai tam, ko baiminasi, jis imasi tokių projektų, kurie reikalauja didžiausio pasišventimo ir lankstumo. Todėl, kad jie vyksta už saugaus meno burbulo ribų, nenuspėjamoje tikrojo gyvenimo realybėje.“

41 metų Milo Rau yra režisierius, kino kūrėjas, žurnalistas, aktyvistas ir sociologas, bet kartu ir menininkas, meno vadovas, mokslininkas, literatūros kritikas, humanistas ir tėvas. Ir visi šie vaidmenys jo gyvenime nuolat persipynę. Pavyzdžiui, kalbant apie jį vien kaip apie režisierių, turėtume imti domėn ir jo kino filmus, ir pastatymus teatre, ir nei vieni, nei kiti neatitinka tradicinių kanonų. Milo Rau nėra „didis režisierius“, kurio darbai atsiranda vien iš vidinės būtinybės. Jo meninis santykis veikiau gimsta iš gilaus sociologinio susidomėjimo. Milo Rau darbo metodologija tokia: jis pradeda nuo to, ką mato aplink save, tuomet surenka jam reikalingus žmones draugėn ir stebi, kas nutinka. Ar dėl to jis yra labiau tyrinėtojas nei menininkas? Ar jo darbuose svarbesnis meninis pradas ir polėkis, ar visuomeninis įsitraukimas į veiksmą?

Kritikai yra pavadinę Milo Rau „įtakingiausiu“ (Die Zeit), „gavusiu daugiausiai apdovanojimų“ (Le Soir), „įdomiausiu“ (De Standaard) ir „ambicingiausiu“ (The Guardian) mūsų laikų menininku. O nuo 2018-2019 m. sezono jis yra ir naujasis Gento miesto teatro meno vadovas. Milo Rau studijavo sociologiją, vokiečių ir romanų kalbas Paryžiuje, Berlyne ir Ciuriche. Nuo 2002 m. jo kūrybinėje biografijoje daugiau nei 50 režisuotų spektaklių, filmų, knygų, pjesių. Jo spektakliai buvo rodomi visuose didžiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose. Milo Rau pelnė daugybę apdovanojimų, tarp kurių ir 2016 m. Tarptautinės teatro dienos ITI apdovanojimas, kurį gavo kaip jauniausias kūrėjas istorijoje po Franko Castorfo ir Pinos Bausch. Beje, jo politinė esė „Was tun? Kritik der postmodernen Vernunft“ tapo bestseleriu vokiškai kalbančiose šalyse.

Pristatydamas savo planus NTGent teatrui gegužės mėnesį, Milo Rau paskelbė „Manifestą Gentui“. Jį sudaro dešimt įsakymų, kurių laikantis dabar kuriami šio teatro spektakliai. Savo programa naujasis meno vadovas nori visiškai perkeisti tai, kaip dirba ir dirbs jo vadovaujamas teatras, o gal net ir visi Europos teatrai. Jo manymu, europietiškasis miesto teatro modelis - gausiai finansuojama organizacija su sava vidine aktorių kompanija, vaidinančia repertuarinius pastatymus - nebetarnauja tikslui. Anot Milo Rau, „visi jie turi tas pačias struktūrines problemas. Jie tiesiog vėl ir vėl peradaptuoja klasiką, kurią vaidina trupės, sudarytos iš pagyvenusių baltaodžių vyrų ir jaunų baltaodžių moterų.“ Kitaip tariant, naujasis Gento teatro režisierius įsitikinęs, kad Europos miesto teatrai yra privilegijuoti ir elitiniai, nebeatstovaujantys daugiasluoksniams, daugiakultūriams miestams, kuriuose yra įsikūrę. Milo Rau nori sukurti „kažką atviresnio“.

Tačiau, kaip pastebi Financial Times, taip ilgai gyvavusią sistemą perkeisti ne taip lengva. Berlyne, po metų trukusio vadovavimo Volksbühne teatrui ir prieštaringai vertintos teatro modernizavimo programos buvo priverstas pasitraukti Chrisas Derconas. Miuncheno Kammerspiele teatro vadovas Matthias Lilienthalis sulaukė protestų po to, kai klasiką scenoje pakeitė atvirai politiniai pastatymai.

Milo Rau suvokia riziką, tačiau yra nusiteikęs ryžtingai, pabrėždamas gyvuojantį paradoksą, kuomet teatrai teigia esantys už visuomeninius pokyčius, tačiau laikosi įsikibę „santvarkos, dėl kurios tai yra neįmanoma“. Anot NTGent meno vadovo, reformos visuomet sulaukia pasipriešinimo. Jei jam pasiseks, taip nutiks dėl dar radikalesnės programos, nei pokyčius įvesti jau bandžiusiųjų.

Kaip teigiama kritikų apžvalgose, Milo Rau darbuose vaidinimas įgauna savo paties realybę. Pavyzdžiui, ir 2018 m. gegužę įvykusioje spektaklio „La Reprise“ premjeroje, scenoje perteikiamuose teismo procesuose tai, kas vaizduojama, tuo pačiu metu yra tam tikru lygmeniu tikra, o profesionalių ir neprofesionalių aktorių kompanija suburiama į „simbolinę bendruomenę, kuri jokiu kitu būdu neegzistuotų“.

Pirmojoje šio sezono premjeroje siekiama to paties. Rugsėjo 28 d. didžiojoje teatro salėje rodytas spektaklis „Lam Gods“ perkuria žymiausią Gento miesto meno kūrinį - XV a. Jano van Eycko kurtą altorių, o biblines figūras, kryžiuočius ir kankinius įkūnija vietos gyventojai.

Taigi, kam skirtas teatras? Milo Rau sako, kad Shakespeare´as ant scenos užkėlė visą pasaulį: turtingus ir vargšus, privilegijuotuosius ir klounus, visus septynis žmogaus amžiaus tarpsnius. „Mums ir vėl reikalingas pasaulio teatras, argi ne?“ - klausia naujasis NTGent teatro meno vadovas.

2018 m. gegužės 1 d. Milo Rau visuomenei pristatė  šį „Gento manifestą“:

            Pirma: Tai jau nebe vien pasaulio atspindys. Tai pasaulio keitimas. Tikslas nėra vaizduoti tai, kas tikra, o patį atvaizdavimą padaryti tikru.

            Antra: Teatras - ne produktas, o kūrimo procesas. Tyrinėjimai, aktorių atrankos, repeticijos ir su pastatymu susijusios diskusijos turi būti viešai prieinami.

            Trečia: Autorystė visiškai priklauso tiems, kurie dalyvauja repeticijose ir pačiame pastatyme, nesvarbu, kokios jų pareigos - ir niekam kitam.

            Ketvirta: Pažodinė klasikos adaptacija scenoje draudžiama. Jei projekto pradžioje naudojamasi teksto šaltiniu - knygos, filmo ar pjesės, - galutiniame spektaklio variante jis gali užimti tik iki 20 procentų pasirodymo laiko.

            Penkta: Bent ketvirtadalis repeticijų laiko turi vykti už teatro ribų. Teatro erdvė yra bet kuri erdvė, kurioje buvo repetuotas ar parodytas spektaklis.

            Šešta: Kiekvieno spektaklio metu scenoje turi skambėti bent dvi skirtingos kalbos.

            Septinta: Bent du aktoriai scenoje turi būti ne profesionalai. Gyvūnai nesiskaito, bet sveikintini.

            Aštunta: Scenoje naudojamos įrangos visuma neturi viršyti 20 kubinių metrų, t. y. turi tilpti į autobusiuką ar furgoną, kuriems vairuoti tinka įprastos vairavimo teisės.

            Devinta: Bent vienas spektaklis per sezoną turi būti repetuojamas arba rodomas konfliktinėje arba karo zonoje, be jokios kultūrinės infrastruktūros.

            Dešimta: Kiekvienas spektaklis turi būti parodytas bent dešimtyje skirtingų vietų bent trijose šalyse. Joks kūrinys negali būti išbrauktas iš NTGent repertuaro, kol šis skaičius nepasiektas.

Pagal ntgent.be ir ft.com parengė Diana Gancevskaitė

Užsienyje