„Naujojo Baltijos šokio“ svečias Ivo Dimchevas: vieno gyvenimo šizofreniškam menininkui nepakanka

2018 04 17 menufaktura.lt
Vienas iš Ivo Dimchevo įvaizdžių jo tinklalapyje ivodimchev.com
Vienas iš Ivo Dimchevo įvaizdžių jo tinklalapyje ivodimchev.com

„Šiuolaikinio meno atlikėjas įpareigotas tirti estetines, moralines ir psichologines ribas. Jei to nedarytume, nebeliktų kelio menui judėti pirmyn,“ - sako vienas iš netrukus prasidėsiančio Naujojo Baltijos šokio festivalio svečių, Londone gyvenantis bulgarų choreografas ir atlikėjas Ivo Dimchevas. Kaip rašoma festivalio svetainėje, Dimchevo kūriniai yra ekstremalus ir spalvingas performanso, šokio, teatro, muzikos, dailės ir fotografijos kokteilis. Dimchevas sukūrė per 30 spektaklių, pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų už šokio ir teatro darbus, o juos pristato visoje Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Pastaraisiais metais ėmė kurti dainas ir rengti koncertinius pasirodymus, su kuriais keliauja per visą pasaulį.

Naujajame Baltijos šokyje gegužės 6 dieną žiūrovai išvys atlikėjo „koncertą su nepretenzinga choreografija“, pavadinimu „Skulptūros“.

Šiame interviu Ivo Dimchevas pasakoja apie „Skulptūras“, dalinasi savo suvokimu apie meną, saviraišką ir asmeninius scenos iššūkius.

***

Dainuojate, rašote, kuriate choreografiją. O kuris saviraiškos būdas buvo pirmasis, kuriuo tikrai susižavėjote?

Vaikystėje mėgau piešimą. Tuomet susižavėjau teatru. Tuomet choreografija. Niekad neįsivaizdavau, kad vieną dieną būsiu gastroliuojantis dainininkas ir dainų autorius. Ir vis dar stengiuosi susitaikyti su šiuo faktu. Tiesa ta, kad man patinka visi šie dalykai... Tapyba, rašymas, vaidyba, choreografija, dainos... Vieno gyvenimo šizofreniškam menininkui tikrai nepakanka.

Ar jūsų persikėlimas iš Bulgarijos į Londoną buvo nulemtas vien karjeros aspektų? Kokias galimybes Londonas galėjo suteikti?

Londonas manęs niekad pernelyg netraukė. Per pastaruosius dešimt metų kaip šiuolaikinio meno atlikėjas čia buvau pakviestas pasirodyti tik du kartus, ir abu juos mane pakvietė kiti menininkai; tuo tarpu didžiuosiuose Europos miestuose ir festivaliuose per tą laiką pasirodžiau mažiausiai penkiolika kartų. Tad buvo svarių priežasčių manyti, jog nesu labai laukiamas Londone ir kad čionykštė aplinka galbūt yra kiek per konservatyvi mano gana prieštaringiems pasirodymams.

Tačiau ėmęs kurti tradicines meilės dainas ir pamatęs itin teigiamas čionykštės publikos reakcijas, suvokiau, kad tai išties gera vieta mano muzikai. Todėl ir persikėliau čia. O persikėlęs pamačiau, kad tai cool miestas, ir čia jaučiuosi geriau nei Vienoje, Briuselyje ar Niujorke - vietose, kuriose daugiausiai gyvenau.

Jūsų stilius - ir muzikalus, ir vizualus. Ar sunku buvo atrasti savo vietą scenoje?

Niekada nesijaučiau atradęs savo vietą. Galbūt todėl, kad mano asmenybė to neleidžia. Vos pajutęs, kad esu saugioje zonoje, netrunku susirasti kokį iššūkį arba nustatau sau neįmanomą dedlainą. Bijau, kad esu pernelyg ambicingas būti kuo nors patenkintas. Kai kurie žmonės niekad nebūna iki galo patenkinti, o aš, deja, esu vienas iš jų.

Pastaruoju metu pristatote savo „Skulptūras“. Ko gali tikėtis žiūrovai?

„Skulptūros“ yra mano pirmasis studijinis albumas. Atrinkau dvylika savo dainų ir nusprendžiau bendradarbiauti su prodiuseriais, kurie galėtų dainoms suteikti naują požiūrio tašką, kažką, ko pats apie jas nežinojau. Kanas Wakanas iš Los Andželo išties puikiai padirbėjo su kai kuriomis dainomis, ir man išties patinka, ką Sash & Blazs padarė su mano daina „I Can Not“ („Negaliu“).

Vienos iš albume esančių dainų pavadinimas yra „Skulptūros“, ją parašiau vienam savo pasirodymų, kuriame naudoju keletą genialaus skulptoriaus Franzo Westo skulptūrų. Man tai pasirodė tobulas pavadinimas visam albumui, nes man dainos išties yra trimatės, ypač kai atlieku jas gyvai koncertuose.

Klausantis kai kurių jūsų kūrinių, jaučiasi  graži melancholija. Ar pasirodymuose išgaunate ją iš tamsesniųjų savo asmenybės gelmių?

Naudojuosi jausmų - tokių, kaip neviltis, vienatvė, atstūmimas - energija, ir stengiuosi paversti ją meile. Tai virsmo prieš publiką procesas. Kartais jis sekinantis, tačiau vertas to. Tam tikra prasme tai mane gydo. Taip pat tai gydo ir į mane žiūrinčius žmones - bent jau taip kai kurie jų sako.

Kartais būnate gana provokatyvus. Ar visuomet buvote linkęs laužyti, plėsti ribas?

Šiuolaikinio meno atlikėjas įpareigotas tirti estetines, moralines ir psichologines ribas. Jei to nedarytume, nebeliktų kelio menui judėti pirmyn. Tačiau kaip dainų autorius, manau, esu gana senamadiškas ir tradicinis. Tai lyg rūpinimasis kitu. Nereikia eksperimentuoti, norint apkabinti kitą. Tiesiog apkabini jį. To pakanka.

Koks jūsų santykis su žiūrovais?

Labai juos gerbiu. Manau, esu „žiūrovams draugiškas“ menininkas. Nesistengiu provokuoti žmonių vien dėl paties provokavimo. Jei pats turiu konkretų tabu, tyrinėju jį scenoje - pats sau keliu iššūkį. Šiaip ar taip, dirbu su savo paties ribotumu ir daugeliu atvejų tokiu tabu dalinuosi su didele žiūrovų dalimi. Žmonėms gali pasirodyti, kad stengiuosi juos provokuoti, tad stengiuosi aiškiai perteikti ribinius dalykus. Žinau, kad jei to nepadarysiu pakankamai aiškiai, žmonės tokį konkretaus objekto tyrinėjimą atmes, kaip ir mano santykį į jį. Jei darau kažką sudėtingo ir reikalaujančio visų jėgų, dalinuosi tuo, kad žmonės matytų, jog jie patys tame sudėtingume ne vieni.

Nemanau, kad scena turėtų būti saugi vieta. Žinoma, turi kontroliuoti savo kūną ir fiziškai save apginti, tačiau nemanau, kad scena turėtų būti dvasiškai ir estetiškai saugi vieta. Ji turi kelti iššūkį, tačiau ne vien žiūrovams - ji turi kelti iššūkį menininkui, atlikėjui.

Daugeliu atvejų menininkai žiūri į publiką kaip į priešą, kažką, kas nėra pakankamai išprusęs. Ne tiesiogiai, tačiau tai justi jų požiūryje. O man tai nepatinka. Jei aš esu kartu su publika, aš ja rūpinuosi. Tad šia prasme esu „draugiškas žiūrovams“ atlikėjas, ir tai galbūt daro mane - kaip kai kurie pasakytų - „komerciniu“ menininku.

Jūsų tinklalapyje yra citata: „Jei norite, kad būčiau jūsų motina, turite ateiti į teatrą“. Jūsų personažai egzistuoja drauge su takiu lyties kontinuumu. Kaip paaiškintumėte šį savo pasirodymų aspektą?

Nuo pat pradžių atradau, kad man svarbus ryšys su įvairiomis saviraiškos formomis. Jei kūnas atlikimo metu yra mano instrumentas, būtų apmaudu apriboti jį lyties sąvokomis. Iš tiesų netikiu, kad lytys yra labai atskiros, ir man svarbu neužsirakinti vienoje iš jų. Man performatyvusis kūnas labiau yra tas, kuris iš tiesų gali transformuotis į bet ką ir atrasti santykį su bet kuo. Ir kuo jis labiau atviras, kuo labiau neapibrėžtas lytimi, tuo lengviau atrasti su juo santykį. Taip pat nenoriu riboti savo žodyno - manyje slypi ir moteriškoji energija. Man labai svarbu dirbti su savo vyriškąja, moteriškąja, animalistine ir nežemiškąja (juokiasi) energijomis. Sąmoningai žvelgiu į tai, kad mano kūnas turi būti laisvas visų tipų energijos artikuliavimui.

Niekada nesimokiau konkrečios technikos ar judesių. Nenoriu, kad žiūrėdami mano pasirodymą žmonės atpažintų tam tikras madas ar konkrečią atlikimo techniką, noriu, kad jie būtų užsiėmę kur kas svarbesniais dalykais (juokiasi).

Koncentruotųsi į pagrindinę idėją.

Taip. Kad koncentruotųsi į turinį, į esmę, o ne į stilių. Jei mokeisi kažkokio konkretaus atlikimo meno, žmonės spraus tave į kategorijas, sakys - a, čia opera, čia butō. Žmonėms patinka priskirti kitus žmones konkrečioms kategorijoms.

Man patinka maišyti dalykus natūralesniu būdu, tad man priimtiniau mokytis pratimų, kuriuos atrandu arba kuriuos pats sukuriu. Gal pernelyg savimi pasitikiu (juokiasi).

Jei galėtumėte grįžti penkiolika ar dvidešimt metų į praeitį, kokį patarimą duotumėte sau, dar tik pradedančiam karjerą? Žvelgdamas į savo pirmuosius darbus, ką norėtumėte pasakyti juos kuriančiam žmogui?

Manau, tiesiog jį pasveikinčiau (juokiasi). Ir pasakyčiau jam, kad nieko nedarytų kitaip, nes manau, kad visos mano padarytos klaidos buvo geriausi mano mokytojai, ir be tų klaidų nebūčiau gebėjęs ko nors gyvenime pasiekti. Mano paties susimovimai buvo didžiausi mano mokytojai.

Kai buvau dvidešimties, buvau maždaug toks: „O Dieve, mane domina tiek daug dalykų! Dievinu teatrą, dievinu vaidybą, dievinu judesį, dievinu dainavimą, dievinu pop muziką, dievinu operą, dievinu vizualiuosius menus, dievinu groti pianinu.“ Ir buvo daug žmonių, kurie sakė: „Turi pasirinkti konkretų dalyką, negali šokinėti nuo vieno prie kito.“ Tačiau aš juk to ir nedariau - niekada neaukojau vieno dalyko dėl kito. Tad jei galėčiau pasikalbėti su anuometiniu savimi, pasakyčiau jam: „Varyk (juokiasi). Nieko nekeisk. Nekovok. Nieko blogo, jei sulūžti ar smarkiai susimauni, jei prarandi savo balsą, jei susergi. Visa tai yra gerai, nes tai moko tave daugelio dalykų, kurių joks kitas žmogus tavęs neišmokys.“  

Parengė Diana Gancevskaitė

Užsienyje