Pliažo operos „Saulė ir jūra“ premjera Drezdeno restorane

Wieland Schwanebeck 2018 03 26 menufaktura.lt
„Sun and Sea“ premjera Drezdene. Sebastiano Hoppe nuotrauka
„Sun and Sea“ premjera Drezdene. Sebastiano Hoppe nuotrauka

Kovo 17d. Valstybiniame Drezdeno teatro (Staatsschauspiel Dresden) repertuare įvyko režisierės Rugilės Barzdžiukaitės, rašytojos Vaivos Grainytės ir kompozitorės Linos Lapelytės šiuolaikinės operos „Sun and Sea“ premjera. Tai - vokiškoji, 2017 m. rudenį tarptautiniame „Sirenų“ festivalyje, Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytos operos „Saulė ir jūra” versija. Kūrėjų trio septynias savaites gyveno ir repetavo Drezdene, į kurį pakviestos dirbti jų pirmajam darbui, operai „Geros dienos!”, laimėjus  konkursinę Tarptautinio teatro „Fast Forward” programą (Braunšveigas, 2015 m.). „Sun and Sea“ iki balandžio vidurio bus rodoma specifine architektūra - rakursu iš viršaus - išsiskiriančiame italų restorane „Delizia” kaip Valstybinio Drezdeno teatro repertuarinis spektaklis. Pliažo operoje dalyvauja iš skirtingų kontekstų suburti daininkai, choristai, muzikantai, aktoriai bei įvairaus amžiaus grupių statistai.

Dalinamės dienraštyje „Dresdner Neueste Nachrichten“ pasirodžiusia spektaklio recenzija. Straipsnis publikuotas 2018 m. kovo 19 d.

***

Sekmadienį restorano „Delizia“ pokylių salėje įvyko trijų lietuvių menininkių sugalvotos mini operos „Saulė ir jūra“ premjera. Gausiai  žmonių nukloto pliažo kulisuose 20 dainininkų ir dalyvių ansamblis nuklaidino publiką  į poetišką ir kartu visuomenę kritikuojančią kelionę.

Drezdenas. Taip vasariškai atsipalaidavus operos foje būnama retai - Valstybinio teatro inscenizacijos „Sun and Sea“ žiūrovai „Delizia“ restorano pokylių salėje įsitaiso lyg komfortabilaus atostogų komplekso baseino bare. Jei kas nors ir buvo meteorologiškai  apsvaigęs nuo paskutiniųjų žiemos pasispardymų, tai išvydęs operos dalyvių maudynių aprangą, kuria vilkėdami atlikėjai prieš pasirodymą įsimaišo publikos gretose, pasijunti lyg siurrealistiniame  filme, bet čia tuo pačiu imi suvokti koncepcijos platumas, išmąstytas režisierės Rugilės Barzdžiukaitės. Žiūrovams suteikiama galimybė pamatyti iki detalių apgalvotą  sceninį vasaros paplūdimį iš paukščio skrydžio - saulėje besiilsintys kūnai priartėja prie optinio nulinio taško, tapatumo lygmens, kuriame (kaip dar Agata Christie žinojo savo apsakyme „Blogis po saule“) žmonių jau nebegalima skirstyti į vyrus ir moteris, nes jie tėra kūnai.  Prie ko gi prisiriša stebėtojas? Prieš nuaidint pirmosioms dainoms, paplūdimio svečiai visgi suskirstomi - pagal jų vartomus skaitinius, laikyseną, suporcijuotus užkandžius.

Opera pliaže? Tai nėra visiška naujiena, vis būdavo pateikiama viena kita „Aida“ su Viduržemio jūros atšvaitais, o ir Philipas Glassas užsiregistravo šioje tradicijoje savo opera „Einšteinas  pliaže“ (Enistein on the beach).  Tačiau visgi Barzdžiukaitės ir jos kolegių - Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės - sugalvota mini opera su 20 salėje besimaudančių, atsipalaidavusių ir besiilsinčių dainininkų bei dalyvių, prikaustanti dėmesį 70 greitai pralekiančių minučių, yra originali ir protingai sudėliota. „Sun and Sea“  neturi jokio judėjimo kurso, tačiau pateikia daugybę paradoksalių, intensyviai  atpasakojančių momentų. Tų pačių merginų  2013 metais pastatytos ir apdovanojimus pelniusios supermarketo operos  „Geros dienos!“  atlikėjos leidžia keliauti po humoro kupiną, bet kartu ir civilizacijos prislėgtų personažų gretas tiek poetiškai, tiek detaliai realistiškai. Iš horizontaliai išdėstytų, o paskui  pastoviai sceninio apšvietimo išryškintų, nuolat autentiškai užsikuriančių kūnų išnyra žinoma dainininkė Pascal von Wroblewsky, jaunieji menininkai Marie Fläming ir Carl Thiemt bei Valstybinio teatro muzikalusis aktorius Ahmad Mesgarha. Jų aiškiai ištransliuotos, tik gulinčioje padėtyje išdainuotos solo partijos kaitaliojasi su choro pasažais, kuriuose saulės spindulius gerianti masė atviručių plepėjimo tonu pati sau paskelbia nuosprendį. Tai taikli visuomenės, nepajėgiančios gyventi pagal savo pačios suformuluotus etinius standartus, analogija.

Visa tai nesukuria klasikinio įtampos lauko, bet apnuogina keistą kolektyvinį civilizacijos išvargintų žmonių, kurie dienų dienas pusnuogiai gulinėja šalia ir kabinėja ant virvės savo mintis, lėkimą. Ofisinės mantros skamba drauge su slogučiu apie vėžinius susirgimus, nuotykių priklausomybės išpaikintas kelionių snobas, žvelgdamas į jūrą, kontrastuoja su darviniškomis įžvalgomis. Vaivos Grainytės libretas (vertimas iš lietuvių kalbos - Claudia Sinnig) atranda poeziją net ant saulės kremo pakuotės ir pasirūpina tokių žodžių kaip „magnio trūkumas“ bei „žaliavalgių mityba“ operiniu debiutu. Lina Lapelytė tuo tarpu sukuria hipnozinę muziką, kuri, besikaitaliodama su aistringu dainavimu bei formaliai griežtais rečitaliais ir choriniais intarpais, būdingais tik operinei tradicijai, neignoruoja ir paprastos gatvinės dainuškos skambesio. Akomponiatorius Thomas Mannas vis užliūliuoja klausytojus tai stiprėjančiais, tai nutylančiais akordais, kopijuojančiais jūros bangų ošimą, o jų vis ilgėjanti trukmė primena Johno Carpenterio filmo garso takelį. Nepaprastai subtilus mūsų laikmečio kūrinys su įtikinančiai tobula koncepcija ir stipriu atlikimu - verta prieš jį nukelti (paplūdimio) kepurę!

Iš vokiečių kalbos išvertė Ilona Grainienė

Užsienyje