Sužinojusi apie režisieriaus Kirilo Serebrenikovo areštą, teatro kritikė Marina Davydova sureagavo savo socialinio tinklo asmeninėje paskyroje, o jos mintis paskelbė ir Rusijos portalas colta.ru. „Į klausimą „ką gi dabar daryti“ neturiu atsakymo, – rašo Davydova. – Bijau, dabar jo neturi niekas.
Bet aš, atleiskite, tiksliai žinau, KO NEGALIMA DARYTI! Todėl, kad greta laiškų su šūksniais „siaubas!“ ir „košmaras!“ aš gavau nemažą porciją laiškų iš įvairių teatrų, kurie lyg niekur nieko kviečia mane (manau, ir mano kolegas) į spaudos konferencijas naujo sezono atidarymo proga.
Mielieji visi, mūsų tikrai laukia sezono atidarymas, ir štai ko tikrai nereikia daryti, tai pasakoti apie naujus planus, skelbti festivalių programas, pristatinėti įvairiausius projektus, rengti visokias „jaunojo režisieriaus mokyklas“ taip, lyg nieko nebūtų atsitikę.
Pirmas ir svarbiausias visų spaudos konferencijų, visų prezentacijų, visų meno vadovų interviu, visų teatro „event´ų“ punktas nuo šiol turi būti klausimas apie „Kirilo Serebrenikovo bylą“ – nepriklausomai nuo to, kas bu nuspręsta šiandieniniame teismo posėdyje. (Teismas nusprendė kol kas skirti režisieriui namų areštą iki spalio 19 d. – Red.)
Atvežti žinomą režisierių iš Peterburgo į Maskvą su sargyba – tai taip klaikiai rimuojasi su kito visam pasauliui žinomo režisieriaus areštu 1939 metais, kad net pats abejingiausias teatro veikėjas, nors šiek tiek išmanantis istoriją, turėtų krūptelėti. Mantrą „aš nesidomiu politika“ teatro terpėje dabar gali ištarti tik niekšas.
Aš nežinau, ką daryti.
Bet aš žinau, ko daryti negalima.
Negalima atidaryti šito sezono taip, tarytum nieko neįvyko!!!
Atskirai keipiuosi į žurnalistus.
Gerbiamieji radijo, portalų, laikraščių, žurnalų, televizijos kanalų „Lietus“ ar „Sniegas“ darbuotojai, aš siūlau jums visiems ir mums visiems boikotuoti tuos kolektyvus, kurių vadovai, direktoriai, žvaigždės, „frontmenai“ pasirinks nutylėjimą.
Tegu jie ir toliau apsimeta, kad tai, kas nutiko, jų neliečia, o mes parodysime, kad jie, jų sezono atidarymai, jų eilinė „Hamleto“ ar „Karštos širdies“ versija neliečia mūsų.
Aš raginu teatrus netylėti.
Aš raginu žurnalistus tylėti apie tuos, kurie tyli.
Aš kalbu ne apie gelbėjimo planą – tokio neturiu, aš kalbu išskirtinai apie higieninį minimumą.
Bent jau nepadarykime to, ką daryti gėda.
