NO99 laiką skaičiuoja atgal

Akvilė Melkūnaitė 2017 06 25 menufaktura.lt
NO99 įkūrėjai menininkai Tiitas Ojasoo ir Ene-Liis Semper. Akvilės Melkūnatės nuotrauka
NO99 įkūrėjai menininkai Tiitas Ojasoo ir Ene-Liis Semper. Akvilės Melkūnatės nuotrauka

Virtuoziška, charizmatiška Estijos teatro trupė NO99 Lietuvoje vaidino tris kartus. 2007 m. Panevėžyje vykusiame Baltijos šalių teatrų festivalyje NO99 spektaklis „Goriačije estonskije parni“ („Karšti Estijos vyrai“) pripažintas geriausiu. 2010 m. tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“ NO99 parodė spektaklį „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui“, o pirmajame tarptautiniame Klaipėdos teatro festivalyje „TheATRIUM“ birželio 21 d. parodytas spektaklis „Purvas Nr. 43“, kurį liepos mėnesį pamatys Venecijos teatro bienalės žiūrovai.

„NO99 yra tęstinis šiuolaikinio meno kūrinys. Jo ištakose buvo suvokimas, kad laikas iš prigimties yra baigtinis, todėl turi būti skaičiuojamas atskaita, nulio link. Ši mintis Ene-Liis Semper ir Tiitui Ojasoo tapo impulsu įsteigti teatrą, kuriame bus sukurti tik 99 spektakliai, skaičiuojami atskaita iki nulio, o tada pranyksiantys užmarštyje. Taip 2005 metais atsirado teatras NO99, Ene-Liis ir Tiitas jau daugiau negu dešimt metų yra jo meno vadovai ir režisieriai“, rašoma NO99 interneto svetainėje. Ten išdėstyta išsami teatro programa ir jo kūrėjų pasaulėjauta: „NO99 yra teatras ir daug daugiau. Per jo gyvavimo metus daug spektaklių sulaukė sėkmės prestižiniuose Europos festivaliuose. Žinoma, juose yra visko, kas būdinga šiuolaikiniam Europos scenos menui, bet aktoriai yra jo centre. Jie yra aktyvūs ir nepakeičiami spektaklių bendraautoriai. Daug metų kuratoriai ir kritikai, susižavėję žiūrovai ir kolegos iš Europos šalių ieškojo, kokiais žodžiais apibūdinti mūsų trupės paliktą įspūdį: kaip ji kartu dirba, koks intensyvus aktorių buvimas scenoje. Ir namuose, ir festivaliuose, Estijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir Rusijoje, Šveicarijoje ir Suomijoje. Žodžius rado, bet daug svarbesnės yra kibirkštys jų akyse, kai sako tuos žodžius.(...) NO99 darbus sieja, kaip klaidingai manoma, jautrumas socialinėms aktualijoms, bet iš tiesų pagrindinis veiksnys kalbant apie opius šiuolaikinio pasaulio reikalus mums yra poetinė energija. (...) Teatras yra ne produktas, žiūrovas - ne klientas. Scenos menai, kurių ašis - susitikimas, viešojoje erdvėje atlieka ypatingą (dvasinį ar fizinį) vaidmenį sparnus skleidžiančio šauniojo naujojo pasaulio eroje. NO99 yra kaip tik tokia erdvė“, teigama teatro svetainėje.

Jungtinė technikų komanda „Purvo“ vaidinimui Klaipėdoje ruošė purvą iš betrąšių estiškų žemių ir lietuviško vandens. Aktoriai dvi valandas vaidino įsibridę į tris tonas garuojančio šilto purvo, netaupydami jėgų ir neišeidami iš stiklinio aptvaro. Visų kostiumai, iš pradžių skirtingų spalvų, pamažu tapo vienodai rudi. Kartais aktoriai nusiprausdavo veidus vandens čiurkšle arba atvėsindavo vienas kitą, užpildami puskibirį vandens. Teksto buvo nedaug, viena ilgesnė ištrauka - iš Czesławo Miłoszo kūrybos. Tačiau susitapatinti su spektalio situacijomis žiūrovams pavyko iškart, nes viskas atpažįstama, dažnai susiję su santykių purvu: motinos ir vaiko ryšys, moters ir vyro aistra, arba ta aplinkybė, kai du stovi iki kelių purve, bet vienas jaučiasi švaresnis ir nuo kito nubraukia purvo trupinėlį. Pasibaigus „Purvui“, žiūrovai išsyk pašoko ploti, pagauti impulso. Kurį laiką salėje plojo vieni kitiems: aktoriai, režisieriai, žiūrovai, technikai. 

Prieš spektaklį Klaipėdoje kalbėjomės su teatro NO99 vadovais, jo spektaklių kūrėjais Ene-Liis Semper ir Tiitu Ojasoo.

Ar skaičiuoti darbus nuo 99 iki nulio - jūsų meninė programa? Teatras laikomas pramoga arba į griežtus apribojimus netelpančiu menu. Jūsų programa griežta, panašesnė į šiuolaikinio meno projektą.

Tiit. Toks ir buvo mūsų sumanymas.

Ene-Liis. Kai pradėjom NO99 veiklą, sumanėme jungti skirtingas patirtis: šiuolaikinį meną, teatrą, šiuolaikinę filosofiją. Kurti konceptualų vientisą meno kūrinį, kuris truks ilgiau negu dieną ar savaitę. Stengiamės išlaikyti jį tiksliai tuose rėmuose iki pat pabaigos. Skaičiuojam atskaita nuo pabaigos į pradžią. Tam mus įkvėpė skirtingi dalykai. Vienas jų - kaip išlikti budriems, neapsnūsti per tą ilgą laiką, kaip išvengti rutinos. Kiekvienas teatro kūrėjas (theater maker) žino: jei per premjerą aplanko didelė sėkmė, jau kitą dieną turi pradėti ką nors nauja. Turi nuolatos varžytis su ankstesniu savo sėkmingu darbu, stebinti save, likti budrus ir palaikyti energiją. Turi žengti į nepažįstamą žemę, judėti į sferą, kurioje anksčiau nesi buvęs.

Mus įkvėpė vieno estų poeto esė, jo laiko suvokimas: mes, visi žmonių giminės atstovai, manom, kad laikas yra begalinis. Visi tikim tuo, kas prieštarauja tikrovei. Juk laikas nėra begalinis, saulė ir žemė tikriausiai bus ne amžinai. Bet visi tiesiog skaičiuojam metus pridėdami po skaičių, gyvenam, lyg čia būtume amžinai. Pasitelkėm to poeto mintį, nes ji jaudinanti ir mums graži, jis sakė: norėčiau viską apversti į priešingą pusę, kad visi skaičiuotų po metus atimdami. Tiesiog skaičiuoti mažyn ir pasiekti tą ribą, kur saulė jau nebešviečia, ir susiduri tiesiai su faktu, kad laikas ne begalinis.

Pagalvojom, kad teatras yra apie akimirką. Visi žino, kad kitą dieną bus kita energija, forma, kitoks spektaklis. Net jei teatras repertuarinis, net tada kita diena visai kitokia. Tai priklauso nuo mūsų energijos, kaip ją išlaikom, vertinam, kaip susitelkiam į tą trumpą laiką, kol esame kūryboje, kol turi išlaikyti reikalingą maksimalią energiją. Turim nepamiršti skaičiuoti atgal, numeruoti spektaklį ir skirti jam numerį nuo 99 iki nulio. Tokia yra mūsų projekto koncepcija.

Kaip jums pavyksta per kiekvieną spektaklį palaikyti energiją tokią koncentruotą, lyg jis būtų paskutinis?

Tiit. Per daug trupės gyvavimo metų kai kurie aktoriai paliko trupę, sakė, kad NO99 kaip maratonas. Jei negali toliau bėgti, turi pasitraukti.

Ar statydami spektaklį sąmoningai stengiatės, kad jis nebūtų labai žodingas?

Tiit. Ne, tai nėra programa. Manau, viskas prasidėjo nuo to, kad užsinorėjom sukurti spektaklį, susijusį su tikrove šią akimirką, kai gyvenam, o pjesių tam parodyti nėra. Nėra pjesės, kalbančios apie dabartį arba apie rytdieną. Tad reikėjo sukurti pjesę patiems. Šiuo požiūriu, aktoriai nėra rašytojai - jie rašo veiksmais. Todėl daugiausia dėmesio visada skiriame veiksmui ir sąveikai. Bet kitame mūsų spektaklyje „Revoliucija“ bus daug žodžių, epo pasakojimo. Esu tikras, kad bus ir daug veiksmo.

Ene-Liis. Jis bus labai fizinis.

Ar daug improvizuojate?

Ene-Liis. Taip, repeticijų salėje improvizuojam, būna daug fizinio veiksmo. Visada pasitelkdavom įvairius būdus kurti teatrą. Statėm ir klasikinių kūrinių (Shakespeare´o), naudojom filmų scenarijus („Septyni samurajai“, „Elnių medžiotojas“), pastatėm ir gerai parašytų žinomų pjesių (Edwardo Albee „Kas bijo Virdžinijos Vulf“ ) ar...

Tiit. Dabar tu vardini dalykus, kurie veikiau yra išimtys.

Ene-Liis. Taip. Įvairiais būdais stengiamės likti budrūs. Neseniai gyvai transliavom kuriamą filmą (live movie shot). Dvi valandas keturiomis kameromis gyvai rodėm tik stambius veikėjų planus. Tik buvo skirtumas nuo filmo: ten paruoši kadrą ir per dieną nufilmuoji gal vieną. O mūsų darbe viskas vyko gyvai, tiesiogiai. Žinoma, paskui viską sumontavom, bet filmuota buvo vien gyvai. Aktoriai vaidino mūsų teatro scenoje, žiūrovai sėdėjo kitoje salėje netoliese. Vyko tiesioginė transliacija. Darbas buvo apie estų atmintį - mintis apie praeitį ir ateitį. Šis kūrinys buvo išskirtinis, labiau specifinis video ar vizualinis kūrinys, jame daug vaizdų ir nelabai daug teksto. Kitas pavyzdys - toje pačioje scenoje vaidinome naują pjesę antikinės graikų tragedijos stiliumi. Tema buvo mūsų dienų - apie Talino merą, skandalingą politinį veikėją Edgarą Savisaarą.

Jis vis dar politikoje?

Tiit. Taip. Kaip tik birželio 19 d. paskelbė, kad pradeda rinkiminę kampaniją į vietinę valdžią, be to, prieš porą dienų jam pradėtas teismo procesas.

Ene-Liis. Taigi, kuriame labai skirtingus dalykus. Tame spektaklyje buvo choras, skambėjo šiuolaikinė muzika, šiuolaikinis, bet eiliuotas tekstas. Kai kurie spektakliai labai fiziniai - pavyzdžiui, „Purvas“. Stengiamės išlikti budrūs taip pat ir keisdami kūrinių stilių. Aktoriai labai lankstūs - gali kalbėti, šokti, dainuoti, viską.

NO99 yra dešimt aktorių? Aštuoni vyrai, dvi moterys?

Tiit. Šeši vyrai ir trys damos.

Ene-Liis. Keturios moterys. Bet viena dabar augina kūdikį.

Peržvelgus, koks jūsų spektaklių turinys, atrodo, kad jie patriotiški, nes jūs nuolat susirūpinę aktualiais visuomenės klausimais arba klišėmis.

Ene-Liis. Kartais taip ir yra, bet nenorim, kad mus sietų vien su politiniais klausimais. Stengiamės išlikti pusiau politiški, pusiau poetiški. Pavyzdžiui, spektaklyje „Purvas“ viskas nėra taip jau aišku.

Tiit. Kažkas neseniai sakė apie „Purvą“, kad jis aiškiai politinis, bet tiesiogiai to neįvardina. Tad tikimės, kad žiūrovams tas susipynimas bus geras. Manau, galima lengvai suprasti, kad jis apie mūsų dabartinę visuomenę, bet tai nėra tiesiai pasakyta.

Politinio teatro silpnybė - jei nugrimzti į smulkmenas, prarandi poetinį lygmenį. Stengiamės to vengti. Spektaklį „Savisaaras“ kūrėm graikiškos tragedijos stiliumi, tai jį pakylėjo kiek aukščiau kasdienybės. Nors rėmėmės tikrais, visiems žinomais faktais. Su „Purvu“ žengėm dar žingsnį pirmyn - kalbame apie visuomenę, gali aiškiai tai matyti, bet yra daugiau įmanomų būdų interpretuoti, iš scenos siunčiame daugiau įvairių vaizdinių. Bendras paveikslas daugmaž vientisas.

Ene-Liis. Gal jis abstraktesnis, labiau egzistencinis, netiesioginis.

Tiit. Bet ir tikras, nes ten yra purvas, yra žmonės. Jie tikrai fiziški - arti, jie iš tiesų YRA.

Vienas iš aktorių gražiai apibūdino: visada, kai pradedi vaidinti spektaklį „Purvas“, tai lyg kelionė, negali nei grįžti atgal, nei pasitraukti į šalį, turi būti joje dvi valandas, tada baigiasi. Negaliu sakyti, kad tai „graži kelionė“, bet tai „tikra kelionė“, kurią žiūrintis turi nukeliauti kartu su spektakliu.

Paneri ir turi nuplaukti kartu?

Tiit. Taip, kelio atgal nėra.

Ką apie manote apie politinį korektiškumą?

Ene-Liis. Manau, tai teatrui netinkamas dalykas, nes teatras susijęs su iliuzijos kūrimu. Jei kuri iliuziją ar kokio nors tikroviško dalyko refleksiją, o politinis korektiškumas tarsi nurodo: tai neturi būti taip ar anaip... Tiit gražiai pasakė - teatras yra buvimas čia, tikras, stiprus žmogaus buvimas scenoje, visa tai turi būti priimama kaip tikrovė.

Gal galite papasakoti apie naujausią statomą spektaklį „Revoliucija“?

Tiit. Jis skirtas Estijos šimtmečiui.

Ene-Liis. Respublikos šimto metų jubiliejui.

Tiit. Estijos teatro kūrėjai nusprendė sukurti dovaną valstybei: padalinti valstybės istoriją į dekadas... (...)

Padalinom Estijos respublikos istoriją į vienuolika dekadų (paskutinis spektaklis bus apie ateitį), pradedant nuo 1910-1920 metų. Loterijoje, kuri vyko prieš porą metų, ištraukėme pirmą dekadą. Sakau, gerai - darom revoliuciją.

Ene-Liis. Tai vienintelis dalykas, kurį gali pasirinkti iš pirmos dekados.

Tiit. Kiti teatrai gal daro istorinius spektaklius - jie turi būti įkvėpti istorijos dekadų. Mes galvojam apie revoliuciją kaip reiškinį, o ne apie 1917 metų revoliuciją. Tai įvykis, kuris kažką griauna ir kažką kuria. Tai nuolatinis destrukcijos pojūtis, jos grožis ir siaubas...

Ene-Liis. Liūdesys, kuris ateina paskui. Ir vilties ilgesys.

Tiit. Toks bus kitas mūsų spektaklis, premjera rudenį su mūsų aktoriais.

(...)

Visą pokalbį su Ene-Liis Semper ir Tiitu Ojasoo skaitykite „Teatro žurnalo“ rudens numeryje.

Užsienyje