Paulo Girčys, lietuvių kilmės aktorius ir režisierius Brazilijoje

Diana Gancevskaitė 2017 05 02 menufaktura.lt
Paulo Girčys spektaklyje „Ulisas Moli Blūm“.  Sueli Almeida nuotrauka
Paulo Girčys spektaklyje „Ulisas Moli Blūm“. Sueli Almeida nuotrauka

Tiriamąjį darbą San Paulo universitete jis rašė apie Lietuvos teatrą. Bendradarbiaudamas su San Paulo teatro festivaliu, be galo džiaugėsi, kai jame viešėjo Eimunto Nekrošiaus „Idiotas“ bei Oskaro Koršunovo „Hamletas“. Jei būtų jo valia, vėl pasikviestų ne tik šiuos, bet ir kitus lietuvių režisierius parodyti savo spektaklių brazilų publikai.

Tai Paulo Girčys, trisdešimtmetis brazilų aktorius, režisierius ir teatro pedagogas. Kviečiame skaityti elektroninio susirašinėjimo pokalbį su entuziastingu teatralu iš San Paulo.

Ar vaidinate ir režisuojate tame pačiame teatre?

Brazilijoje nėra įprasta, kad režisieriai ir aktoriai būtų įsipareigoję vienam kuriam teatrui (turiu omenyje teatrą kaip konkrečią įstaigą, pastatą). Čia aktoriai ir režisieriai kuria tam tikrose teatro grupėse, trupėse, kai kurios jų turi savo administraciją, kai kurios - ne. Dažniausiai tokiose trupėse ilgus metus dirba tie patys žmonės, o pačios trupės stato spektaklius įvairiose teatrinėse miestų erdvėse.

Pats dirbu prieš dvylika metų įkurtoje trupėje „Cia. Estrela D´Alva de Teatro“ (liet. Aušrinės žvaigždės teatras; sužinojęs, kad D´Alva lietuviškai - Aušrinė, Paolo lietuviškai parašė: „Kaip gražu!“ - D.G.), tyrinėjančioje literatūros ir teatro santykį. Esu šios trupės aktorius ir prodiuseris. Naujausias mūsų projektas, tam tikras tyrimas prasidėjo prieš šešerius metus ir yra skirtas Jameso Joyce´o kūrybai. Pastatėme spektaklį „Ulisas Moli Blūm“ (Ulisses Molly Bloom) pagal Joyce´ą, taip pat imamės pedagoginių iniciatyvų, pavyzdžiui, su juo susijusių kūrybinių dirbtuvių, paskaitų. Šiuo metu dirbame ties jo romanu „Finegano budynė“. Tuo pačiu metu dirbame su Dostojevskio pjese „Krokodilas...“

Režisieriaus darbas man yra dar nauja patirtis. Režisuoju savo mokinių darbus, taip pat stačiau spektaklį pagal Čechovo „Žuvėdrą“ San Paulo universitete, kurį ir pats esu baigęs.

Papasakokite plačiau apie savo pedagoginę veiklą.

Baigiau teatro pedagogiką. Šiuo metu esu teatro pamokų ir kursų koordinatorius Colégio Singular mokykloje, kur teatro užsiėmimai vyksta vaikams ir jaunimui. Šios mokyklos teatro trupė gyvuoja jau beveik 30 metų. Pastaruoju metu režisuoju šios trupės spektaklius.

Taip pat San Paulo miesto rotušėje dirbu ties projektu - teatro užsiėmimais priemiesčių jaunimui. Tai puikus projektas, tačiau, deja, dėl blogos dabartinės miesto valdžios vadybos buvo atleisti keli projekte dirbę pedagogai ir šiuo metu projektui gresia baigtis.

Kaip matote pastarųjų metų Brazilijos, ar siauriau - San Paulo teatrinę situaciją? Ar teatras svarbus paprastiems žmonėms, ar susidomėjimas teatru per pastaruosius dešimtmečius sumenko, o gal išaugo? Apskritai, ar teatras virsta labiau pramoga, ar atstovauja menui?

Be abejo, teatro kaip pramogos ar tam tikros prekės sąvoka San Paule tikrai egzistuoja, kaip ir visur kitur pasaulyje. Istoriniu požiūriu teatras San Paule augo ir sparčiai įvairėjo. Kasmet daugėja teatro trupių, kurioms rūpi tiriamoji pusė, politika, socialiniai aspektai. Tai, ką galime vadinti meniniu avangardu - spektakliai neįprastose vietose, įvairių trupių iniciatyvos, peržengiančios pjesės žanrą, kūrybinės dirbtuvės bei įvairūs kursai, taip pat gatvės teatro pasirodymai - jie egzistuoja, nes mes daugelį metų kovojome, kad šiame mieste būtų kokybiška vieša kultūros strategija.

Visgi tai yra šių dienų mūsų problema: menas, kultūra, kaip pamatiniai žmogaus gyvenimo elementai - lygiai kaip ir sveikata, išsilavinimas - nuosekliai buvo naikinami konservatyvių valdžios administracijos aparatų. Pavyzdžiui, Rusijoje yra šimtai teatrų, kuriuos remia valstybė (nors ten yra kitų problemų). Čia, San Paule, finansavimas iš miesto labai menkas ir jo neužtenka visoms čia dirbančioms teatro trupėms. Periferiniuose San Paulo regionuose situacija dar liūdnesnė: nors įvairių iniciatyvų dėka buvo sukurta daug gerų projektų, gyvename tokiu metu, kai visiškai ignoruojami regionai ir jų gyventojai - čia užmiršti išsilavinimas ir sveikatos klausimai, tad įsivaizduokite, kokia yra kultūros padėtis.

Žinoma, menas egzistuoja, ir didžioji visuomenės dalis suvokia kultūros reikšmę, tačiau nėra jokių garantijų iš viešojo administravimo, kuris pažeidžia pamatines žmonių teises į kultūrą.

Iš esmės Brazilijos teatro kultūra yra turtinga ir labai įvairi, menininkai atsidavę savo pašaukimui, be to, jiems rūpi kultūra ir švietimas. Tačiau mano atsakymas tebus apribotas San Paulo aktualijų, nes visa šalis yra pernelyg didelė ir nenorėčiau rizikuoti teigdamas dalykus, kurių tiksliai nežinau.

O kaip su brazilų dramaturgija? Ar teatruose galima išvysti pastatymų pagal šiuolaikines brazilų pjeses, ar labiau laikomasi klasikinių pjesių?

Brazilų dramaturgija išties išaugusi - San Paule kasmet atrandame puikių naujų dramaturgų. Tarp šiuolaikinių dramaturgų turime jau ir savo klasikus, kurie pas mus vertinami lygiai kaip ir pasaulio klasikai. Daugelis teatro trupių (įskaitant ir tą, kurioje dirbu pats) turi savus dramaturgus. Šiandienos San Paulo teatrui taip pat būdinga naujai adaptuoti ar šiuolaikiškai interpretuoti klasiką.

San Paule yra keletas kursų, skirtų dramaturgams, kuriuose praktikuojamasi, tobulinami rašymo įgūdžiai. Taip pat rengiami ir konkursai.

Be kitų savo veiklų, esate ir Tarptautinio San Paulo teatro festivalio prodiuseris. Ar tai didelis, laukiamas įvykis teatralų ir žiūrovų gyvenime?

Taip. Tarptautinis San Paulo teatro festivalis per trumpą laiką tapo vienu didžiausių Brazilijos teatro festivalių. Jis labai domina pačius menininkus, ir festivalio bilietai greitai išperkami. Tačiau mes siekiame, kad lankytųsi kuo įvairesnė publika, tam svarbu ir bilietų įsigijimo vietos bei galimybės. Dabar bilietus jau galima įsigyti ir internetu, ir įvairių teatrų kasose, kitose vietose.

Kaip dažniausiai pasirenkate, kokius užsienio teatro pastatymus ar trupes kviesti į festivalį?

Tai sprendžia festivalio direktorius Antônio Araujo drauge su meno vadovu Guilherme Marquesu. Trupės parenkamos taip, kad festivalyje būtų atspindėti trys pagrindiniai aspektai: teatro sąsaja su kitais menais (kinu, šokiu, muzika etc.), rasizmo problema ir juodaodžių atstovavimas bei dokumentinis teatras. Taip pat festivalyje itin svarbus pedagoginis aspektas, skatinantis įvairias šviečiamąsias veiklas, tokias kaip paskaitos, kūrybinės dirbtuvės, viešieji aptarimai. Deja, dėl sumažėjusio finansavimo teko sumažinti festivalio formatą ir tai veikia galimybes rinktis, ką kviesti. 

Pats pradėjau dirbti šiame festivalyje kaip tik tuomet, kai buvo pakviesta Oskaro Koršunovo trupė su „Hamletu“ - mane rekomendavo kaip turintį lietuviškų šaknų ir studijuojantį teatrą.

Jei turėtumėte visišką pasirinkimo laisvę kviesti, ką pasikviestumėte iš Lietuvos?

Šiuo klausimu esu itin šališkas. Be jokių abejonių pasikviesčiau Eimuntą Nekrošių ir jo „Meno fortą“. Studijuodamas savo mokslinį darbą rašiau ir apie Nekrošiaus teatrą, šio režisieriaus darbai mane labai domina. Mano nuomone, pasikviesti Nekrošių su kuriuo nors spektakliu būtų įdomiausias dalykas tiek festivaliui, tiek braziliškam teatrui apskritai. Žinoma, Lietuvoje yra ne vienas puikus režisierius: man labai patiktų galimybė vėl pasikviesti Koršunovą, taip pat Rimą Tuminą, Joną Vaitkų (būdamas Vilniuje turėjau galimybę pamatyti kai kuriuos šių režisierių spektaklius), be to, labai norėčiau pamatyti kurį nors Gintaro Varno spektaklį.

Papasakokite plačiau apie savo lietuvišką kilmę.

Mano seneliai buvo iš Lietuvos. Mamos tėvai iš Kauno, tačiau su jos giminaičiais jokio kontakto man užmegzti nepavyko. Mano amžiną atilsį tėvas gimė lietuvių kolonijoje San Paule, jo tėvai buvo iš Panevėžio. Tėvas suprato ir kalbėjo lietuviškai, ir mane šiek tiek išmokė. Džiaugiuosi, kad prieš mirtį tėvas išpildė savo svajonę - aplankė Lietuvą.

Prieš keletą metų ir jūs lankėtės Lietuvoje. Tai buvo jūsų paties svajonės išsipildymas?

Tai labai graži istorija. Mano tėvas buvo praradęs ryšius su savo giminaičiais Lietuvoje ir net su pusbroliu, kuris buvo atvykęs į Braziliją, kai man buvo dveji metai. Po 1991 m. laiškai iš Lietuvos tiesiog nebeateidavo.

Prieš penketą metų, 2012-aisiais, studijavau paskutiniame universiteto kurse, rašiau tiriąmąjį darbą apie Lietuvos teatrą, ypač apie Nekrošiaus darbus (susižavėjau šiuo režisieriumi, 2010 m. pamatęs San Paule vaidinamą „Idiotą“). Mano darbo vadovas pasakė, kad būtų puiku, jei galėčiau pamatyti gyvai tai, apie ką rašiau, o mano tėvas pasakė, kad būtų gerai, jei pabandyčiau surasti savo giminaičius. Tad išsiruošiau į Lietuvą.

2013 m. atvykau į Vilnių, iš čia patraukiau į Panevėžį ieškoti tėvo pusbrolio - turėjau keletą senų laiškų su adresu. Vaikščiojau nuo vienų durų prie kitų. Laimei, vieną žiemos rytą pasibeldžiau į reikiamas duris ir sutikau savo tėvo pusbrolį, o jis mane supažindino su visa savo šeima. Tai labai graži ir draugiška šeima, kuri po metų priėmė ir mano tėvą.

Norėčiau vėl apsilankyti Lietuvoje. Per šį laiką ne kartą norėjau atvykti, bet lėktuvų bilietai išties brangūs. Visgi šių metų pabaigoje ketinu vėl skristi - noriu aplankyti giminaičius ir draugus.

Ar turite kokių ateities planų, susijusių su Lietuva ar galbūt lietuviškuoju teatru?

Lietuvoje norėčiau ką nors nuveikti kaip aktorius, režisierius ar pedagogas. Kai čia lankiausi, susitikau su Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktoriumi, kai kuriais žmonėmis iš Jaunimo teatro ir Menų spaustuvės, bendravau su Lietuvos Švietimo ministerijos atstovu, susitikau su Eimuntu Nekrošiumi. Taip pat bičiulių kvietimu pravedžiau keletą pamokų moksleiviams Vilniaus Žirmūnų gimnazijoje ir Panevėžio Naujamiesčio mokykloje.

Taip, labai myliu Lietuvą, jaučiuosi su ja susijęs ir noriu, kad mano bendradarbiavimas su ja taptų vis glaudesnis.

Ačiū už pokalbį, Paulo.

Ačiū už šį interviu, esu labai laimingas, kad manimi domitės.

Užsienyje