Robertas Lepage‘as sugrįžta į vaikystės namus

2017 03 31 menufaktura.lt
Robertas Lepage‘as spektaklyje „887“. Éricko Labbé nuotrauka iš canadianstage.ca
Robertas Lepage‘as spektaklyje „887“. Éricko Labbé nuotrauka iš canadianstage.ca

Vienas žinomiausių pasaulyje Kanados menininkų, dailininkas, aktorius ir režisierius Robertas Lepage´as vaikystėje žaisdavo su dėžėmis. Apleidęs žaislus, kuriems nupirkti tėvai taupė ištisus metus, jis mieliau statė miestus iš pakuočių.

Po penkiasdešimties metų nedaug kas pasikeitė. Naujausiame 59 m. Roberto Lepage´o darbe „887“ matyti įstabiai sudėtingas dėžių išlankstymas, įvairūs maketai, vaizdo projekcijos - autorius ir jo kūrybinė grupė Ex Machina scenoje sukūrė gyvenamąjį namą kaip daiktinę sentimentų vietą, kur apmąstomi prisiminimai apie šeimą, pačią atmintį ir frankofoniškų separatistų judėjimus, kėlusius nerimą Kanadoje septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje. Autobiografinis Roberto Lepage´o spektaklis „887“, kurio scenarijų jis pats parašė, režisavo, kūrė scenografiją ir pats atlieka vienintelį vaidmenį, pavadintas pagal kūrėjo vaikystės adresą Kvebeke - Murray alėja 887.

Lepage´ų šeimos gyvenamasis namas scenoje atgimsta kaip milžiniškas lėlių namelis su geležimi kaustytais turėklais ir liliputiškais kaimynais. Lepage´ai gyveno trečiajame aukšte, susipaudę  ankštoje erdvėje, kai Alzhaimeriu susirgusi močiutė atsikraustė gyventi kartu. Lepage´o tėvas, karo metu tarnavęs kariniame jūrų laivyne, vėliau dirbo taksi vairuotoju, o motina augino keturis jų vaikus.

„887“ vaizdo projekcijos - tai atminties technologija. Spektaklio pradžioje Lepage´as, laikydamas mobilųjį telefoną, primena žiūrovams išjungti savųjų aparatų garsą, ir samprotauja, kad pats nebeprisimena savo telefono numerio, nes tai, kaip ir daugybė dalykų, kuriuos jam reikia prisiminti, saugomi būtent telefone.

Lepage´as parodo šiuolaikines technologijas kaip išoriškai įkūnijančias atmintį. Spektaklio metu įvairiais tarpsniais Lepage´as projektuoja vaizdą iš telefono į ekraną, pavyzdžiui, spoksodamas į Murray alėjos 887 namo maketą: dažnai per mažyčius langus matyti jo milžiniškas veidas ir pirštai, valdantys miniatiūrinius namo gyventojus ir pertvarkantys baldus.

Atminties, prisiminimų perkėlimas į kitas priemones turi savų spąstų ir apribojimų, kuriuos Lepage´as panaudoja sąmojui. Viename epizode Lepage´as stengiasi balso paštu palikti žinutę savo draugui aktoriui, tačiau kalba taip netiesiogiai ir išplėstai, kad yra vis nutraukiamas balso pašto programos, taip ir neperdavęs žinutės esmės.

Įrašymo technologijos taip pat įgalina įrašyti dalykus, kurie vėliau primins apie tai, kas dar neįvyko. Tas pats Lepage´o draugas, pasirodo, Kanados radijo nusamdytas įrašinėti įžymybių nekrologus -  tai nekrologai, įrašomi iš anksto, dar žymiems žmonėms esant gyviems. Jis įrašęs ir Lepage´o nekrologą, kurį pastarasis persirašo į savo USB atmintinę.

Vėlesnėje scenoje Lepage´as klausosi to savo paties nekrologo, bylojančio apie jo meninius pasiekimus. Reaguoja nevienareikšmiškai, nuobodžiauja, įsižeidžia. Teksto jis klausosi per ausines, pajungtas į jo nešiojamąjį kompiuterį, tad žiūrovai paties nekrologo negirdi - šviesos pritemdytos, o ūmiai besikeičiančios Lepage´o veido išraiškos atliepia jo nepasitenkinimą turiniu.

„887“ aprėpia ir kanadietiškąją kalbos politikos atmintį. Lepage´as papasakoja ir suvaidina savo negebėjimą prisiminti Kvebeko rašytojos Michèle´s Lalonde 1968 m. eilėraščio „Speak White“ (liet. „Kalbėk baltai“ / „Kalbėk kaip baltasis“). Išsireiškimas „kalbėk kaip baltasis“ yra rasistinis įžeidimas, nukreiptas prieš angliškai nekalbančius Kanados gyventojus, o Lalonde´s prancūziškai parašytas eilėraštis - tai protestas prieš kalbinę priespaudą. Lepage´as atskleidžia, kad jis negalėdavo įsiminti „Speak White“, nes tik toks nuolankus vyras, kaip jo tėvas, taksi vairuotojas, turėjęs teisę sakyti šį eilėraštį. Tačiau kulminacinėje scenoje Lepage´as eilėraštį padeklamuoja - prancūziškai, su angliškais titrais.

Gyvosios patirties scenos - pavyzdžiui, kuriose Lepage´as stengiasi palikti draugui balso žinutę, skirtingai nuo prisiminimų apie vaikystę Kvebeke scenų, - taip pat vyksta prancūzų kalba.
„Ar tai reiškia, kad Lepage´as tapo toks pat nuolankus, kaip ir jo tėvas? Ne, greičiau menininkas čia įkūnija savo tėvo versiją“, - po vaidinimų Melburne rašė teatro kritikė Sarah Balkin.

Prieš vieną iš „887“ rodymų Niujorko BAM´e (Brooklyn Academy of Music) kovo mėnesį,  Robertas Lepage´as atsakė į kelis The New York Times klausimus.

Kai ruošėte šį pastatymą, ar buvote grįžęs į savo vaikystės namus Kvebeke, Murray alėjoje 887?

Namas ten vis dar stovi. Priekinė jo dalis atrodo visiškai taip pat. Tačiau ne galinė. Mano prisiminimuose tas namas - didžiulis, o pamačiau mažytį ir ankštą pastatą. Tai sukrėtė. Dabartinių jo gyventojų nelaimei, vaidinau „887“ Kvebeke, netoli tos vietos. Paskui žmonės ėjo kaip piligrimai tuo adresu, beldė į duris. Nereikėjo man rašyti tikro adreso.

Ar žaislus ir maketus spektakliui darėte pats?

Aš juos projektuoju. Visi, dirbantys ties šiuo spektakliu, visi technikai ką nors pasiūlo. Pradedame taip, kaip daro vaikai - imame didžiules šaldytuvų dėžes, darome jose skyles ir sakome „tai mano namas“. Kuriame prototipus naiviuoju, žaisminguoju būdu.

Koks jausmas buvo kurti pasakojant savo šeimos istoriją?

Tai buvo labai jausmingas procesas, išties. Ir daugelis tų jausmų yra neišspręsti. Didžiausias atradimas buvo tėvo reikšmė mano gyvenime. Visuomet galvojau, kad daugiau paveldėjau iš savo motinos. Ji buvo sąmojinga moteris, gera pasakotoja. O tėvas buvo toks tolimas. Vienintelis jo turtas buvo tai, jog jis buvo dvikalbis. Vakarais, vietoj to, kad dainuotų lopšines, kaip darė mama, jis rodė mums įvairias kūno dalis įvardindamas jas angliškai, pavyzdžiui, „Tai yra ranka, tai yra galva.“ Dėl šios priežasties aš dabar kalbu angliškai, kalbu daugeliu kalbų, dėl šios priežasties mane domina visas likęs pasaulis. Aš labai labai panašus į savo tėvą. Kiek vėloka tai suprasti.

Ar jūsų seserys ir brolis matė šį pastatymą?

Mano vyriausioji sesuo mirė prieš dešimt metų. Tačiau mano jaunesnioji sesuo yra mano agentė, mes kartu dirbame. Jai pastatymas patiko, nes tai „autofikcija“ - viskas yra tiesa, tačiau ta tiesa pertvarkyta. Mano sesei patinka pasakojimo vingiai, perdėjimai. Mano vyresnysis brolis visuomet buvo fakto žmogus, tad visas šis sumanymas jam daug entuziazmo nekėlė, tačiau tai suprantama.

Ar po paskutiniųjų savo darbų su Metropolitan opera ir su Cirque du Soleil, susivokėte norįs kažko intymesnio?

Turiu gan keistą santykį su šiomis didelėmis kompanijomis. Mane visada masina kurti kažką tikrai gražaus ir intymaus. Tačiau, žinoma, vos tik pasakau „taip“, jie nori milžiniško Las Vegaso stiliaus pasirodymo. Manęs nedomina dideli reginiai. Mano tikslas nėra daryti tokius didelius triukšmingus dalykus. Kartais tokių dalykų nebesuvaldai, nes jie tampa tokie dideli, kad galiausiai suvis prarandi nuovoką, ką pradžioje norėjai padaryti. Tad žinoma, man patinka dirbti intymesniu būdu.

Ar vis dar manote, kad Kvebekas turėtų atsiskirti nuo Kanados?

Aš tobulai dvikalbis. Didžiąją savo gyvenimo dalį išreiškiu save anglų kalba, tačiau esu prancūzų kilmės kanadietis, kitaip suvokiu, kas yra anglakalbė kanadietiška kultūra. Man sunku sakyti, kad tai yra ne mano šalis. Tad tai šioks toks paradoksas. Sakyčiau, esu drungnas separatistas. Dėl to dažnai sulaukiu kritikos.

Spektaklyje „887“ itin jaudinatės dėl savo nekrologo. Ar tai išties jus neramina?

Ne. Kalbant apie atmintį ir kas tai yra, manau, kad atmintis po mirties yra nemažai susirūpinimo keliantis dalykas. Turėjau iškelti šią temą spektaklyje.

Ką gi norėtumėte, kad bylotų jūsų nekrologas?

Tikiuosi, kad bus nustota sakyti, jog aš esu vien teatro kūrėjas ir rašys, kad buvau įvairių sričių menininkas.

Gal dar ką? Kad buvote išvaizdus vyrukas? Su jumis būdavo linksma vakarėliuose?

Tikiuosi, parašys ir visa tai!

Parengė Diana Gancevskaitė

Užsienyje