Kovo 18-ąją San Antonijuje (JAV), būdama aštuoniasdešimties, mirė amerikiečių choreografė, šokėja, viena iš postmodernaus šokio judėjimo kūrėjų Trisha Brown.
Nedaugeliui šokio kūrėjų pavyko taip sujungti intelektualųjį ir jausminį šokio aspektus, ir vos keli buvo tokie įtakingi. Jos choreografija padėjo susiformuoti modernaus šokio kūrėjų kartoms, žengusioms į XXI amžių.
Trishos Brown darbai nėra lengvai iššifruojami, ir jų kalba gali būti neįmenama vėlesnių kartų šokėjams, nežinantiems, kokia buvo įprasta praeito amžiaus kūno kalba. Visas šokio paveldas yra trapus, ir tikėtina, kad Trishos Brown – ypač.
Šokis kaip vaizduojamasis menas
2016 m. sausį Bruklino muzikos akademija skyrė visą sezoną Trishos Brown šokio trupės paskutiniajam pristatymui – choreografės „avansceniniams“ teatro kūriniams. Nuo 2015 m. kūrinys „In Plain Sight“ (liet. „Paprastu žvilgsniu“) buvo rodomas ypatingose vietose, rodant ištraukas iš Trishos Brown šokių repertuaro ir kviečiant žiūrovus vaikštinėti po skirtingas erdves stebint įvairius šokius (visiškai „brauniška“ idėja). Tais pačiais 2016 m. meno istorikė Susan Rosenberg išleido knygą „Trisha Brown: Choreography as Visual Art“ (liet. „Trisha Brown: Choreografija kaip vaizduojamasis menas“). Tai buvo jubiliejiniai choreografės metai.
Europos ir Amerikos pripažinimą Trisha Brown pelnė 1983 m. darbu „Set and Reset“ (liet. „Nustatyti ir iš naujo nustatyti“). Šis itin jausmingas teatrinis pasirodymas, kuriam muziką kūrė Laurie Anderson, o scenografiją Robertas Rauschenbergas, tapo labiausiai mėgiamu kada nors sukurtu postmodernaus šokio pastatymu. Devintajame dešimtmetyje Trishos Brown įtaka buvo juntama amerikiečių choreografų Davido Gordono, Marko Morriso, Stepheno Petronio kūryboje, o jos darbai pradėti įtraukti į kitų šokio trupių repertuarus.
Nuo praeito amžiaus devintojo dešimtmečio Trishos Brown šokius dažnai atlikdavo įvairios šokio trupės. Jos „Set and Reset“ dažniausiai įtraukiamas į prancūzų šokio studentų paskutiniojo kurso programą. Choreografas Stephenas Petronio, buvęs Trishos Brown šokio trupės narys, įtraukė jos „Glacial Decoy“ į savo dabartinės trupės repertuarą.
1988 m. Prancūzijos vyriausybė suteikė Trishai Brown Meno ir literatūros kavalieriaus ordiną, 2000-ųjų sausį – karininko, o 2004-aisiais – komandoro. 1991 m. ji buvo apdovanota MacArthuro draugijos prizu ir tapo pirmąja moterimi choreografe, pelniusia šį apdovanojimą.
2012-ųjų metų gruodį Trisha Brown sukūrė paskutiniuosius choreografijos darbus.
Nepriklausoma nuo muzikos
Patricia Ann Brown gimė 1936 m. lapkričio 25 d. anglų kalbos mokytojos ir pardavėjo šeimoje Aberdyne, Vašingtono valstijoje. Kaip teigė choreografė, atogrąžų miškai buvo jos pirmoji meno mokykla. 1958 m. ji baigė Mills koledžą Oklande, kur studijavo modernųjį šokį. Ateinančius akademinius metus pati mokė šokio Oregono Reed koledže, kelis metus studijavo Amerikos šokio festivalio vasaros mokyklose, daugiausiai mokydamasi iš modernaus šokio kompozicijos veterano Louiso Horsto. Kitos svarbiausios ją įtakojusios asmenybės buvo postmodernaus šokio choreografas ir mokytojas Robertas Ellis Dunnas ir Johnas Cage´as, radikalus kompozitorius, kurio mintys apie muziką ir meną Trishai Brown atvėrė daugybę galimybių.
1961 m. Trisha Brown persikėlė į Niujorką, kur po metų prisidėjo įkuriant avangardinę Judson Dance Theater trupę. Kaip ir jos kolegos Davidas Gordonas, Steve´as Paxtonas ir Yvonne Rainer, Trisha Brown kūrė šokius, kuriuose buvo atsisakyta bravūros, akademiškos technikos, vaidybos ir muzikalumo – modernaus šokio požymių, kuriuos išplėtojo Martha Graham ir kiti.
1970-aisiais Trisha Brown padėjo įkurti kitą eksperimentinį kolektyvą Grand Union; tais pačiais metais įkūrė ir savo trupę – Trisha Brown Dance Company.
Tuo metu Trisha Brown dažniausiai dirbo neįprastose erdvėse ir be muzikos. Iki vėlyvo aštuntojo dešimtmečio terminas „postmodernus šokis“ dar neegzistavo, ir galbūt dabar galima matyti, jog Trisha Brown drauge su kitais kūrėjais buvo to laikmečio vedliai, vedę šokį į radikalius modernizmo kraštutinumus. Merce´as Cunninghamas, kuriuo ji itin žavėjosi, šokį padarė nepriklausomą nuo muzikos ir scenografijos, o pati Trisha Brown prisidėjo padarant šokį nepriklausomą nuo techninio tikslumo. Tai buvo „demokratiškas šokis“, sukurtas daugiausiai iš judesių, kuriuos galėtų atlikti paprasti nekvalifikuoti šokėjai, nors ir naujomis kombinacijomis. Kai kurie šokiai buvo atliekami basomis, kiti – avint sportbačius.
1971 m. Trisha Brown sukūrė tris istoriniais tapusius darbus: „Walking on the Wall“ (liet. „Ėjimas siena“ / „Vaikščiojimas siena“), „Roof Piece“ (liet. „Ant stogo“ / „Šokis ant stogo“) ir „Accumulation“ (liet. „Susikaupimas“). Pirmajame darbe šokėjai, sukabinti diržais, šonu judėjo palei sienas; antrajame šokėjai buvo paskirstyti ant 12 stogų Soho rajone; trečiasis buvo formali laipsniško judesių kitimo studija, kartojant vis sudėtingėjančias frazes – lyg sakiniai, prie kurių kaskart pridedama po žodį. To laiko eksperimentinis šokis, kurį įkūnijo šie trys darbai, pats save priešpastatė virtuoziškumui. Tačiau Trisha Brown tapo naująja, kitokio tipo virtuoze.
1978 m. Trisha Brown „Accumulation“ atliko solo, pavadinusi „Accumulation With Talking Plus Water Motor“ (liet. „Susikaupimas kalbant ir vandens variklis“), padailindama jį, parodydama, kiek daug dalykų gali būti atliekami tuo pačiu metu. Anksčiau sumažinusi šokio išraišką iki pat jo pamatų, dabar Trisha Brown atstatinėjo jį naujais būdais, ir tai buvo tas metas, kai ji tapo pamatine tikro postmodernaus šokio figūra. Trishos Brown klasika tapęs kūrinys – „Opal Loop / Cloud Installation“ (liet. „Opalo kilpa / Debesų montavimas“, 1980 m.), vienas gryniausių iš grynųjų šokio kūrinių, kurio stilius dažnai buvo vadinamas „išlaisvinimo technika“.
Jai nusibodo klausytis kosėjimų
Tuo metu Trisha Brown jau buvo pradėjusi kurti kitokio tipo šokio teatrą. Nuo 1979 m. ji sukūrė seriją darbų, kurie jos šokio grynumą pavertė tam tikru nauju teatriškumu, kartais neįprastu ir neabejotinai žavingu. Trisha Brown dirbo su Robertu Rauschenbergu, Laurie Anderson ir kitais. Paklausta, kodėl nustojo kurti šokį tyloje, Trisha Brown kartą pasakė: „Man atsibodo klausytis tų prakeiktų kosėjimų.“
Nors šio tarpsnio darbų pavadinimai neviliojantys – „Glacial Decoy“ (liet. „Lediniai spąstai“, 1979 m.), „Set and Reset“ (1983 m.), „Lateral Pass“ (liet. „Perdavimas iš šono“, 1985 m.), „Newark“ (liet. „Niuarkas“, 1987 m.), „Astral Convertible“ (liet. „Astralinis kabrioletas“, 1989 m.), „Foray Forêt“ (liet. „Įsiveržimas į mišką“, 1990 m.) ir „Astral Converted“ (liet. „Astralinis atsivertimas“, 1991 m.) – patys darbai sukėlė ilgalaikį susižavėjimą. Tai buvo grynojo šokio kūriniai su išradinga choreografija, tačiau jų muzika, kostiumai ir dekoracijos darė juos stipriai teatriškus.
Būtent šie darbai, ypač „Set and Reset“, atnešė choreografei pasaulinį pripažinimą. Baigiantis devintajam dešimtmečiui Trisha Brown pasirodydavo didžiuosiuose pasaulio teatruose ir tapo prancūzų numylėtine. Šio šokio stiliaus ji niekad iki galo neatsisakė, grįždama prie jo 2011 m. savo paskutiniajame kūrinyje „I´m going to toss my arms – if you catch them they´re yours“ (liet. „Aš mesiu savo rankas – jei pagausit, jos – jūsų“), kuriam scenografiją kūrė jos vyras Burtas Barras, o muziką – Alvinas Curranas.
Nuo devintojo dešimtmečio pabaigos Trisha Brown pradėjo naują savo kūrybos etapą – su klasikine muzika. Tokių kompozitorių, kaip Monteverdis, Bachas, Rameau, Schubertas ir Bizet muzika suteikė jai reikalingų iššūkių, ir Trishos Brown choreografinės šios muzikos interpretacijos nebuvo įprastos nei muzikine, nei teatrine prasme. Jos „M.O.“ (1995 m.) rėmėsi Bacho „Muzikine auka“, o 2002 m., drauge su žymiu baritonu Simonu Keenlyside´u, ji sukūrė darbą pagal Schuberto „Žiemos kelionę“.
Atkaklaus avangardizmo likimas
Ilgus dešimtmečius Trisha Brown pati buvo geriausia savo kūrinių atlikėja, sukūrusi sau daugybę puikių solo partijų. „If You Couldn´t See Me“ (liet. „Jei manęs nematytumėte“, 1994 m.) įsimenančiai sujungė jos intelektualiąją ir jausminę puses. Mintis, kuria remiamasi – galima sakyti, tam tikra gudrybė – buvo į žiūrovus visą pasirodymo laiką atsukta šokėjos nugara. Nepaprastasis veiksnys buvo jos stuburo išraiškingumas. 1995 m., bendradarbiaujant su Michailu Baryšnikovu, šis solo pasirodymas tapo duetu „You Can See Us“ (liet. „Galite mus matyti“), kuriame Trisha Brown vis dar šoko nugara, o Baryšnikovas – veidu į žiūrovus.
Nuo praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio daugelis choreografų pavertė Niujorką grynojo šokio prieglobsčiu. Iš visų tų choreografų Merce´as Cunninghamas ir Trisha Brown buvo vieni intelektualiausių. Pasišventę sunkumams, jie niekuomet neįsiteikinėjo publikai.
2009 m. mirė Cunninghamas, o 2011 m. gruodį buvo paskelbta apie jo šokio trupės veiklos baigtį. Po metų buvo pranešta, kad Trisha Brown daugiau nebekurs (ji jau sirgo), o žinios apie jos šokio trupės veiklos planus dar pasirodydavo vėliau sekusiais mėnesiais ir metais. Per savo karjerą Trisha Brown sukūrė daugiau kaip šimtą šokių, daugelis jų yra įamžinti kino juostose ir vaizdo įrašuose.
Atkaklus avangardizmas turėtų ir toliau provokuoti diskusiją. Kiek reikšmingi buvo reikšmingiausi pačios Trishos Brown darbai? Jos moto, „the line of least resistance“ (liet. „mažiausio pasipriešinimo riba“), kartais reiškė jos pačios apribojimą: atrodė, kad Trishos Brown kūryboje dažnai trūko dramaturgijos. O galbūt atvirkščiai – tai išplėtė mūsų dramaturgijos suvokimą? Šokiai, kuriuose nieko nenutikdavo, tapo šokiais, pilnais įvykių.
Parengė Diana Gancevskaitė
