Popiežius kartuvėse

2017 02 28 menufaktura.lt
Scena iš „Teatr Powszechny“ spektaklio „Prakeiksmas“. Magdos Hueckel nuotrauka iš powszechny.com
Scena iš „Teatr Powszechny“ spektaklio „Prakeiksmas“. Magdos Hueckel nuotrauka iš powszechny.com

aA

„Popiežius kartuvėse, arba Frljićius ir Wyspiańskio „Prakeiksmas“. Tokio stipraus politinio spektaklio Lenkijoje seniai nebuvo“, - tokį išsamų pavadinimą savo recenzijai suteikė Witoldas Mrozekas, Lenkijos dienraščio internetinėje svetainėje wyborcza.pl

Lenkų teatro kritikas čia rašo apie keturiasdešimtmečio kroatų režisieriaus Oliverio Frljićiaus spektaklį „Prakeiksmas“ („Klątwa“), dėl kurio Lenkijoje kilo triukšmai ir protestai iki reikalavimo įkalinti kūrėjus. Priminsime, kad Lietuvoje esame matę šiek tiek Oliverio Frljićiaus kūrybos - 2012 m. spalį Menų spaustuvėje Slovėnijos jaunimo teatro aktoriai vaidino spektaklį „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“

Siūlome paskaityti, kaip Witoldas Mrozekas vertina naujausią Oliverio Frljićiaus kūrinį. Kritiko nuomone, Varšuvos „Teatr Powszechny“ (Viešojo teatro) aktoriai drauge su režisieriumi Oliveriu Frljićiumi[1] „primena, kokioje tvankioje ir uždaroje šalyje gyvename - ne pusantrų metų, bet jau labai seniai. „Prakeiksmas“ pagal Stanisławą Wyspiańskį - tai avangardinis politinis reviu“. Padaręs tokią išvadą, toliau lenkų kritikas rašo:

„Popiežius kartuvėse. Scenoje ant virvės kybo natūralaus dydžio Jono Pauliaus II figūra. Su lentele „Pedofilų gynėjas“. Ilgai ir aistringai prie šios figūros prikabintą falo muliažą čiulpia aktorė Julia Wyszyńska. Tai tik „Prakeiksmo“ pagal Stanisławą Wyspiańskį, kurį pastatė kroatų režisierius Oliveris Frljićius drauge su trimis dramaturgais - Goranu Injacu, Agnieszka Jakimiak ir Joanna Wichowska - pradžia.

Kuri moteris iš žiūrovų salės yra pasidariusi abortą?

Aštru? Skaitykite toliau. Pats Wyspiańskis juk sukėlė skandalą, kai prieš 118 metų „Prakeiksme“ aprašė netoli Tarnovo esančio kaimo bendruomenę, kuri dėl tragiškų sausros padarinių apkaltina Mlodą. Moteris nuodėmingai sanguliauja su vietos kunigu - toli gražu ne teigiamu personažu.

Taigi „Teatr Powszechny“ spektaklyje bus atpažįstamų dialogų, bet taip pat bus ir tiesiogiai kreipiamasi į žiūrovus, į „čia ir dabar“. Puikiame monologe Karolina Adamczyk-Oleszczuk uždegus salėje šviesą paklaus: kuri moteris iš salės yra pasidariusi abortą? Premjeroje išdrįso pakilti trys rankos. Sulaukta plojimų.

Kolektyvinės baimės, gėda - tai Frljićiaus temos. Pirmojoje scenoje aktoriai, susitelkę į neurotišką, įsibaiminusį būrelį, skambina į Vakarus, jau prieš 61 metus mirusiam politinio teatro klasikui Bertoltui Brechtui. Gal jis mestels kokią mintį, kaip šiandien elgtis su tautos klasiku Wyspiańskiu. Jei jau skambinate iš Lenkijos, skambinkite popiežiui, sako andainykštis vokiečių teatro popiežius. Tada įvažiuoja figūra.

Bažnyčia ir teatras

„Teatr Powszechny“ daro būtent tai, ko daryti nedera ir ką pernelyg lengvai galima apkaltinti vaikišku nebrandumu. Primena, kokioje tvankioje ir uždaroje šalyje gyvename. Ir tai neprasidėjo į valdžią atėjus PiS[2]. Verta prisiminti Mazowieckio vyriausybės įtvirtintą klerikalinę indoktrinaciją mokyklose ir Suchockos vyriausybės abortų draudimą.

Lenkų teatras, mėgstantis pasigirti savo politiniu angažuotumu, nenoriai kreipia dėmesį į absurdiškai dominuojančią bažnyčios poziciją ar Europos fone kurioziškai atrodantį draudimą pačioms moterims nuspręsti, kaip elgtis su savo kūnu. Nemato savo kambaryje dramblio, geriausiu atveju temą apžaidžia egzistenciniu žargonu. Išimtis galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Avangardinis politinis reviu

Tuo tarpu „Prakeiksmas“ - tai avangardinis politinis reviu, paremtas vienas kitą sekančiais numeriais. Tokio galingo politinio spektaklio nebuvo nuo Strzępkos[3] ir Demirskio[4] „Gyveno kartą Andžejus, Andžejus, Andžejus ir Andžejus“ (2010) arba „Jakubo S. vardu“ (2011) laikų.

Wyspiańskio istorijos perpasakojimą aktoriai perpina monologais, nukrypimais nuo temos. Arkadiuszas Brykalskis netgi imasi konferansjė vaidmens, apibendrindamas žiūrovams parodytus epizodus.

Norite skandalo? Bus. Spektaklyje derinamas aštraus kabareto nepretenzingumas ir baletinės choreografijos tikslumas - „Prakeiksmas“ kartu yra didelis bendras Hübnerio[5] salės šeimininkų vaidmuo, aktorinio angažuotumo ir sąmoningumo manifestas. Nepriklausomai nuo to, ar kalbame apie beveik nebylų Kunigo Motinos (Maria Robaszkiewicz) vaidmenį, ar apie dešiniojo ekstremisto (Jacekas Beleris) plepią paranoją, ar apie aktorę, pasakojančią apie savo atlyginimą ir žeminantį moterų vaidmenį kairiųjų teatre (Klara Bielawka).

Prašom tyčiotis iš radikalo-garsenybės

Frljićiaus receptas nesiremia vien provokuojančiomis scenomis, kurių aprašymai iš šios recenzijos netruks patekti į laikraščių antraštes, dešiniųjų portalus, galiausiai - į PiS savaitraščių neakivaizdžių kilniųjų kritikų tekstus. Menininko paslaptis - tikrų aktorių tapatybių ir fikcijos jungimas, absoliutus formos pojūtis, savo pozicijos išryškinimas, joje glūdinčių prieštaravimų ir paradoksų atskleidimas.

Nes „Prakeiksmas“ tuo pat metu yra ir nepaprastai juokingas Balkanų režisieriaus išsityčiojimas iš savo paties - atvykėlio radikalo-garsenybės, Sunkiųjų Temų Skandalisto - įvaizdžio. Iš jo savo monologe šaiposi Barbara Wysocka - Frljićius kalba apie žodžio laisvę, tačiau priima direktoriaus Michało Merczyńskio pasiūlymą kuruoti šiųmetį festivalį Malta[6]. O juk Merczyńskis 2014 metais dėl autocenzūros, spaudžiamas vietinio arkivyskupo ir miesto mero, atšaukė Rodrigo Garcia spektaklį „Golgota Picnic“[7].

Režisierius vyksta toliau uždirbinėti pinigų

Kalbama būtent taip. Paprastai, be pretenzingų pozų, išsisukinėjimo ir pigių metaforų. O jei su ironija - tai ji nepigi. Norint juoktis iš to, kas suvokiama kaip tabu, reikia išmokti juoktis iš savęs. Wysocka kalba apie tai, kad už savo profanacijų pasekmes - protestus ar represijas, tolesnį teatro direktoriaus ir jo bendradarbių likimą - Frljićius atsakomybės neprisiima. Jis vyksta toliau - kad už gerus pinigus dirbtų Miunchene - pabrėžia Wysocka, ne tik aktorė, bet ir režisierė, kuri pati neseniai mėgavosi sėkme Miuncheno „Staatsoper“.

Michałas Czachoras lytinio akto su režisieriaus nuotrauka scenoje, pasipuošęs Elžbietos laikų rauktine apykakle, pabrėžtinai deklamuoja puikią „ribų peržengimo“ teatro parodiją, sušukdamas, kad kitais metais įvairovės dėlei suvaidins „superradikalų“ Fredro[8]. Visiškai kitokia nuotaika apima, kai aktoriai išpažinties intonacijomis - sėdėdami ant scenos krašto, žvelgdami tiesiai žiūrovams į akis, prisistatydami tikromis pavardėmis - pasakoja, kaip vaikystėje patyrė kunigų prievartą.

Revoliucija - kaip apie ją rašė Rymkiewiczius

„Visa, ką darome ir sakome teatre, yra fikcija“, - skanduoja Frljićiaus aktoriai. Tačiau tai reikšminga fikcija - popiežius nepakariamas be priežasties ir pasekmių. Ne visi iš mokyklos laikų pamena, kad vyskupų atvaizdai buvo kariami Kosciuškos sukilimo metu - vardan laisvės, lygybės ir apsisprendimo teisės. Apie tai su įkvėpimu rašė Jarosławas Marekas Rymkiewiczius[9]. Jeigu moraliniame „katalikiškų viršūnių“ šantaže gyvename jau taip seniai, kad prie to įpratome kaip prie smogo, jeigu už to šantažo stovi geradario Šventojo Tėvo, Tautos Tėvo, mitinio laisvės už paklusnumą suteikėjo figūra - tai teatras yra tam, kad atliktų būtent tokį veiksmą.

Rymkiewiczius gerai žinojo, kad naujoms visuomenėms korimo veiksmas buvo susijęs su nauja pradžia. Lenkų teatras po 2017 metų vasario 18 nebebus toks pats. „Prakeiksmas“ - tai puikus, išmintingas ir - pačia tikrąją šio žodžio prasme - revoliucinis spektaklis“, daro išvadą rezenzijos autorius Witoldas Mrozekas.

Parengė Helmutas Šabasevičius


[1] Oliver Frljić (g. 1976) - kroatų režisierius, studijavęs filosofiją, religiją, kultūrą bei režisūrą Zagrebo teatro akademijoje, nuo 2014 vadovaujantis Kroatijos nacionaliniam teatrui.

[2] Dabartinė Lenkijos valdančioji partija „Prawo i Sprawiedliwość“ - „Teisė ir teisingumas“.

[3] Monika Strzępka (g. 1976) - lenkų režisierė, visuomeniškai angažuotų spektaklių autorė, dirbanti kartu su dramaturgu Pawełu Demirskiu.

[4] Paweł Demirski (g. 1979) - lenkų žurnalistas ir dramaturgas, grupės „Politinė kritika“ narys.

[5] Zygmunt Hübner (1930-1989) - lenkų teatro ir kino aktorius, režisierius, pedagogas, rašytojas, kurio vardu pavadintas Varšuvos Viešasis teatras.

[6] Tarptautinis teatro festivalis, nuo 1991 rengiamas Poznanėje.

[7] „Golgotha Picnic“ - Argentinos dramaturgo Rodrigo García drama, parašyta 2011 ir sulaukusi aršaus konservatyviųjų krikščionių pasipriešinimo.

[8] Aleksander Fredro (1793-1876) - lenkų poetas, dramaturgas ir rašytojas.

[9] Jarosław Marek Rymkiewicz (tikr. Szulc, g. 1935) - lenkų poetas, eseistas, dramaturgas ir literatūros kritikas.

Užsienyje