Prisiminti Sarah Kane

2017 02 20 menufaktura.lt
Dramaturgė Sarah Kane. Nuotrauka iš curitibacult.com
Dramaturgė Sarah Kane. Nuotrauka iš curitibacult.com

„Kol Sarah Kane buvo gyva, ją būtinai reikėjo palaikyti - jos stilius buvo provokuojantis ir novatoriškas, ir daugelis kritikų jo tiesiog nesuprato. Kai kurie netgi ragino cenzūruoti jos kūrybą. Taigi ją palaikyti reikėjo beveik besąlygiškai. Tačiau kai 1999 m. vasario 20 d., būdama dvidešimt aštuonerių metų, dramaturgė nusižudė, viskas pasikeitė. Staiga ji tapo visų mylima ikona. Vos ne šventąja. Vienas per kitą, tarsi religiniame kare, kritikai ėmė išsižadėti savo ankstesnių žodžių“, - rašo britų teatro kritikas, dramaturgijos tyrinėtojas Aleksas Sierzas straipsnyje, skirtame papasakoti apie vienintelį susitikimą su Sarah Kane. Straipsnis buvo skelbtas tinklaraštyje thetheatretimes.com. Siūlome paskaityti jo ištraukas.

„Karai pagimdo daugybę istorijų. Netrukus paaiškėjo, kad visi turi po asmeninę istoriją, susijusią su Sarah Kane. Papasakosiu savąją. Ji apie interviu, kurį ėmiau iš Kane. Tuo metu rašiau savo pirmąją knygą „In-Yer-Face Theatre: British Drama Today“ (Tiesmukas teatras: šiuolaikinė britų dramaturgija), kurioje Kane kūrybai ruošiausi paskirti atskirą skyrių. Beje, tai gali būti (gali ir nebūti) apskritai paskutinis jos duotas interviu. Mano 1998 m. dienoraštyje rugsėjo 14 d. yra įrašas: Kane, 12 val., SW9 (kavinės Pietų Londone, kur abu tuo metu gyvenome, pavadinimas). Dienoraštyje taip pat parašyta, kad prieš savaitę (rugsėjo 8 d.) žiūrėjau Kane „Geismo“ (Crave) pastatymą Paines Plough teatre, o netrukus po susitikimo su Kane (rugsėjo 18 d.) - Marko Ravenhillo „Rankinuką“. Audringas buvo gyvenimas.

Susitikome SW9, nes Kane gyveno netoliese bute, kurį nuomojosi kartu su bičiuliu Davidu Gibsonu. Atvykau anksčiau. Buvau kiek įsitempęs. Juk aš buvau žurnalistas, kuriam virš kem ir man į galvą įkyriai beldėsi mintis, kad Kane debiutinės pjesės „Pasmerktieji“ (Blasted) personažas, žurnalistas Ianas, kuriam taip pat virš kem, atskleidė jaunosios dramaturgės neapykantą visiems vidutinio amžiaus vyrams. Iš tiesų, kai susitikimo išvakarėse kalbėjomės telefonu, ji nusijuokė: „Pastaruoju metu tenka sutikti daugybę vidutinio amžiaus vyrų.“

Man buvo neramu, kad ji bus agresyvi, kaip galima būtų tikėtis iš jos kūrybos. Ji atėjo laiku. Plačiai šypsojosi. Buvo apsirengusi madingais juodais drabužiais, dėvėjo juodą odinę striukę. Matėsi, kad ką tik išlipo iš lovos. „Man tai ankstyvas metas, - sakė ji. - Visą naktį rašiau.“ Ji mėgo kurti naktimis.

Atsisėdome kampe, prie lango. Tik prisėdusi prie stalo, Kane iškart išsitraukė cigaretes. Vieną pasiūlė man. Pasakiau, kad bijau gauti vėžį. „Turi daugiau šansų mirti nuo širdies smūgio iš baimės,“ pajuokavo ji, užsidegdama cigaretę. Rūkydama Kane laikė savo cigaretę už nugaros taip, kad dūmai neitų man į akis. Toks atidus elgesys man priminė, kad nors jos kūryboje daug smurto, ji taip pat kupina švelnumo. Galų gale, pagrindinė tema Kane pjesėse yra ne kas kitas, o meilė.

Kane atsinešė mano straipsnį apie „Pasmerktuosius“ ir naujosios cenzūros politiką, kai iniciatyva uždrausti spektaklius eina iš žiniasklaidos, o ne, kaip seniau, iš valstybės (valstybė nustojo cenzūruoti teatrą prieš kelis dešimtmečius - 1968-aisiais). Savo subtilia rašysena ji buvo parašiusi keletą pastabų. Prie mano žodžių: „Kane sąmoningai kuria pasaulį be Dievo“, ji prirašė: „Nežinau. Dievas pasirodo [„Pasmerktuosiuose“]. Ir pomirtinis gyvenimas tikrai yra.“

Kane šiek tiek plačiau pakalbėjo apie savo pirmąją pjesę „Pasmerktieji“. Anot jos, paskutinė pjesės scena vyksta metaforiškame „pragare“. „Pamenate, ten buvo autoriaus pastaba: „Jis miršta su palengvėjimu, - pasakė ji. - Ianas miršta ir mes galvojam, kad tai blogiausia, kas gali atsitikti - tada ant jo kūno ima lyti lietus.“ Ta niūri, bet tikrai juokinga akimirka apibendrina dramaturgės humoro jausmą. Panašios pastabos vertė jos pjesių režisierius gerokai paprakaituoti, bet jai dėl to buvo smagu.

Rodydama ištrauką, kurioje buvau netiksliai ją pacitavęs, Kane pataisė mane ir trumpai paaiškino: „Teatras visada bus įdomus tik mažumai, tačiau masinės auditorijos trūkumą kompensuoja tiesioginės cenzūros nebuvimas.“ Mūsų susitikimo, kuris truko apie dvi valandas, metu ji retkarčiais vis žvilgtelėdavo į užrašų knygelę ir perskaitydavo žurnalistų iškraipytas savo žodžių citatas.

Savo personažui Ianui Kane jautė ir pasišlykštėjimą, ir meilę. Kai prisipažinau, kad pats kaip vidutinio amžiaus vyras suprantu Iano psichologiją, ir tai, kaip jis bando manipuliuoti Keit, ji apsidžiaugė. „Taip, - pasakė ji. - Kai buvau Birmingeme, ten buvo vienas vidutinio amžiaus vyriškis, magistrantūros studentas, ir jis gynė tai, kaip vaizduoju Ianą, tuo tarpu, kai kiti studentai mane puolė. Tai buvo drąsu iš jo pusės.“

Žinoma, Kane suprato, kad galima jausti seksualinį potraukį ar norą smurtauti, bet jų neįgyvendinti. „Vienas dalykas turėti norą, ir visai kas kita jam pasiduoti. Mes visi šiek tiek kontroliuojame savo veiksmus. Bet kaip tada dėl Keit?“ Kane pabrėžė, kad Keit nėra protiškai atsilikusi, ir nors jai, kaip autorei, šis personažas buvo brangus, Keit ją šiek tiek erzino: „Kurių galų ji nuėjo į tą viešbučio kambarį su Ianu?“ Vis dėlto, Keit gebėjimas atsitiesti Kane buvo nemažiau svarbus už jos naivumą.

Kai paklausiau Kane, ką ji galvoja apie etiketę „tiesmukas teatras“, ji gūžtelėjo pečiais, tarsi sakydama: „Tai tavo problema, ne mano.“ Tada tarė: „Tačiau tai šimtą kartų geriau nei Naujasis brutalizmas.“ Jokiam rašytojui nepatinka, kai jam klijuoja kokio nors judėjimo etiketę, o Kane buvo ypač jautri, jei ją vadindavo kaip nors kitaip negu „rašytoja“.

Kai pasakiau, kad mačiau „Pasmerktųjų“ generalinę repeticiją Royal Court teatre, ji manęs paklausė, ar daug žmonių išėjo iš salės. Atsakiau, kad tik pora, tačiau daugybė žiūrovų viso spektaklio metu nervingai krizeno. Ji pasidžiaugė, kad šis spektaklis turėjo stiprų poveikį ir pasakė, kad ji matė beveik visus savo spektaklius.

Kodėl kritikai taip stipriai nekentė šios pjesės? Kane paaiškino: „Pjesė apie vidutinio amžiaus žurnalistą, kuris išprievartauja jauną moterį ir paskui pats yra išprievartaujamas ir sužalojamas, negalėjo man padovanoti pilną salę laimingų vidutinio amžiaus kritikų“. Jos nuomone, kritikai ją plakė dar ir todėl, kad ji - moteris. Nesutikau su tokia nuomone. Atsakiau, kad „Pasmerktieji“ yra stipri, eksperimentinė savo struktūra pjesė, itin provokuojančiai vaizduojanti šiuolaikinėje Anglijoje vykstantį pilietinį karą, todėl publika pasijuto nepatogiai, tarsi pati jaustų scenoje rodomus jausmus. Tas diskomfortas supainiojo kritikus (vargšeliai), todėl jie nuėjo lengviausiu keliu - užsipuolė autorę.

Kane manė, kad emocinis šio kūrinio turinys liko nesuprastas. „Pasmerktuosiuose“ daug vilties,“ - sakė ji. Neigiamuose savo darbų aprašymuose ji nepažino savęs. „Nemanau, kad mano pjesės slegia ar jose trūksta vilties, - sakė Kane. - Kita vertus, esu žmogus, kurio mėgstamiausia grupė yra Joy Division - man jų dainos pakelia nuotaiką. Galvoju, kad sukurti kažką gražaus apie neviltį yra pats puikiausias būdas šlovinti gyvenimą.“

Nepaisant to, kad meilė jai buvo tokia svarbi, Kane niekada nepamiršdavo apie smurtą. Ji man papasakojo dvi istorijas iš savo gyvenimo Brikstone. Pirmoji buvo apie tai, kaip sykį apsipirkinėdama Islandijos prekybos centre ji atsitrenkė į juodaodę moterį, kuri įsiuto, apšaukė ją ir išvadino „balta kale“. „Žinai, juodaodžiai gali būti ne mažesni rasistai už baltuosius.“ Kita istorija buvo apie tai, kaip sykį į jos namų Josephine Avenue duris pasibeldė stipriai sumuštas homoseksualus vyriškis praskelta galva.

Kane taip pat man papasakojo istoriją iš laikų, kai mokėsi Bristolio universitete. Protestuodama prieš universiteto tvarką, ji atsisakė mokėti nustatytą mokestį už privatų sveikatos draudimą. Galiausiai ji sumokėjo, tačiau ant čekio užrašė „šikniams“. Reaguodama į tai, universiteto valdžia atsisakė jai suteikti mokslinį laipsnį. Galų gale ji pasidavė ir sumokėjo tiek, kiek reikia. Aš tai pasakoju, nes dabar manau, kad svarbiausias Kane biografijos faktas buvo ne jos savižudybė, o tai, kad ji buvo diplomuota dramaturgė. Ji buvo intelektualė. Ji mylėjo pjeses. Mylėjo teatrą.

Kane labai nemėgo duoti interviu. Mūsų susitikimo pabaigoje ji pasakė, kad daugiau susitikti nenorės. „Aš esu rašytoja, - pasakė ji. - Man daug labiau patiktų, jei bendrautume laiškais.“ Per artimiausius keletą mėnesių, ji man atsiuntė kelis laiškus apie savo pjeses, tada stojo tyla. Teberašiau savo knygą ir kai buvau bebaigiąs pirmą skyriaus apie Kane juodraštį, mane pasiekė žinia apie jos savižudybę. Kurį laiką negalėjau parašyti nė žodžio, net mąsčiau perrašyti skyrių būtuoju laiku. Galiausiai palikau esamąjį.

Žvelgiant atgal, mūsų susitikimas atrodo kaip noro padėti ir smurto pilnos vaizduotės derinys, kas, mano nuomone, ir yra Kane esmė. Tačiau mane dar ilgai persekiojo jos nuoširdumas ir atvirumas. „Drąsiau, - sakė ji. - Klausk manęs ko tik nori.“ Tuo metu nepaklausiau nė pusės klausimų, kurių norėjau paklausti. Maniau, kad turėsime dar daugybę laiko kalbėtis apie darbą. Klydau. Nė neįtariau, kad tuo metu ji jau galvojo apie savižudybę. 2000 m. birželį sutikau Daily Express žurnalistą Robertą Gore-Langtoną, ėmusį interviu iš Sarah Kane tėvo apie jos savižudybę. Langtonas pasakė, kad nors jis tikėjosi, kad Kane tėvas nebus linkęs atvirauti, susitikus pasirodė visiškai priešingai. „Drąsiau, - sakė jis. - Klauskit manęs ko norit.“

Kaip ir dauguma žmonių, Kane buvo sudėtinga ir kartais prieštaringa asmenybė, kuri galėjo būti ir mandagi, ir agresyvi, ir intravertiška uždara rašytoja, ir ekstravertiška moteris, kuri mėgsta linksmintis, ir mėgsta melancholišką muziką, ir remia Manchester United komandą - spalvingą nugalėtojų klubą, ir kalba apie „putės čiulpimą“, ir apie meilės ir švelnumo ilgesį, ir sąžininga, ir įžvalgi, ir provokuojanti, ir sentimentali ir, taip, gana in-yer-face - tiesmuka. Kartais“.

Aleksas Sierzas laikomas termino in-yer-face theatre - tiesmukas teatras kūrėju, jis yra parašęs knygas apie šiuolaikinę britų dramaturgiją In-Yer-Face Theatre: British Drama Today (Faber, 2001), The Theatre of Martin Crimp (Methuen Drama, 2006), John Osborne´s Look Back in Anger (Continuum, 2008), Rewriting the Nation: British Theatre Today (Methuen Drama, 2011) and Modern British Playwriting: The 1990s (Methuen Drama, 2012). Naujausią knygą The Time Traveller´s Guide to British Theatre: The First Four Hundred Years (Oberon Books, 2015) Aleksas Sierzas parašė su bendraautore Lia Ghilardi. Daugiau apie dramturgijos tyrinėtoją, kritiką, žurnalistą, redaktorių, pedagoją - jo asmeniniame tinklaraštyje.

Išvertė Judita Gliauberzonaitė

Dokumentinio filmo In Death You Hold Me apie Sarah Kane ištraukos čia.

Užsienyje