Lenkų teatro skaistykla ir rojus

Ieva Tumanovičiūtė 2017 01 05 7 meno dienos, 2017 01 05
„Boska Komedia“ tarptautinio teatro festivalio logotipas
„Boska Komedia“ tarptautinio teatro festivalio logotipas

„Lenkija dar nepražuvo, kol teatras gyvas“, - skelbia 9-ojo tarptautinio teatro festivalio Krokuvoje „Boska Komedia“ („Dieviškoji komedija“) šūkis. „Kas mes esame? Mes - menininkai, mes - žiūrovai, mes - lenkai, mes - europiečiai. Ir kuo galime tapti?“ - klausia gruodžio 8-17 d. vykusio festivalio meno vadovas Bartoszas Szydłowskis. Atsakymų į klausimus kūrėjai ir žiūrovai ieškojo trisdešimt keturiuose teatriniuose įvykiuose, iš kurių teko dalyvauti devyniuose, - daug ar mažai? Pakankamai, kad tarčiau, jog „Sirenose“ matytas Krzysztofo Warlikowskio „Varšuvos kabaretas“ išliko paveikiausiu sezono spektakliu, tačiau tai nesumenkina „Boska Komedia“ festivalio patirčių. Kelionę pradėsiu nuo „Purgatorio“ („Skaistyklos“) - ypatingų ir papildomų renginių - programoje dalyvavusio tarpdisciplininio kūrinio „Wyspiańskis išlaisvina“ (kuratorius Szydłowskis).

Skirtingose Juliuszo Słowackio teatro Krokuvoje erdvėse buvo pristatyti septynių menininkų kūriniai. XIX a. pabaigos teatro pastato eksterjeras ir interjeras atliepia Paryžiaus operos architektūrą ir dizainą. Veiksmas prasideda lauke, kur teatro fasado užrašą „nacionalinis“ bent trumpam pakeičia žodis „nepriklausomas“, tapęs pagrindine vakaro tema - laisva variacija Stanisławo Wyspiańskio pjesės „Išlaisvinimas“ (1902) motyvais. Pirmasis per šią klajonę išsilaisvina teatro žiūrovas, nes jo žvilgsnio nevaldo režisierius, jo minčių neatakuoja aktorių emocijos, - kiekvienam suteikiama laisvė tiesiog būti ir rinktis, kaip ir kiek dalyvauti. Tarp kolonų, paauksavimų, raudono laiptų kilimo - tarp eklektiško neorenesansinio ir neobarokinio spindesio - galima sukurti demokratišką atmosferą, kurioje skirtingi menininkai atskleidžia ne tik lenkų teatro istorijos faktus, bet ir minties apie teatro meno misiją Lenkijoje raidą.

Ant teatro vestibiulio lubų projektuojamas pokalbis su Krystianu Lupa. Teatro fojė, už puotos stalo, garbingiausioje vietoje tarp žiūrovų, sėdi manekenas su televizoriumi (atstojančiu galvą), iš kurio su susirinkusiais apie teatro praeitį kalbasi aktorius Jerzy Trela, kol įrašo pauzės sustingdytas jo veidas priverčia dalyvius įsitraukti į diskusiją apie tai, koks turėtų būti teatras šiandien. Laiptais leidžiasi istoriniais kostiumais vilkintys aktoriai, ironiškai vaizduojantys patoso kupinus didikus ir didikes, kurių viena, sudėjusi rankas maldai, nepaliaudama kartoja: „Polska, Polska, Polska“, - ar sugebėtume mes taip nusijuokti iš „Lie-tu-vos“? Kelionės finale žiūrovai atsiduria teatro scenoje, kur per orkestro ir aktorių muzikinę kompoziciją diskutuojama apie išsivadavimą iš įkalinančios „Lenkijos“ idėjos, iš romantinės peraugusios į nacionalistinę. „Wyspiańskis išlaisvina“ - kūrinys, kurio metu įsisąmoninama istorija, tautos mentalitetas ir keliami klausimai šiandienai, o svarbiausia - išsilaisvinama iš teatro ribų.

Iš „Purgatorio“ kilkime į „Paradiso“ („Rojų“) - jaunųjų režisierių konkursinę programą, iš kurios teko matyti lygiai pusę - keturis spektaklius: tris apie menininkus, vieną apie karą. Biografiniai spektakliai apie menininkus - viena iš jaunųjų programos tendencijų, o režisierės Katarzynos Kalwat „Holzwege“ tapo įsimintiniausiu iš festivalyje matytų kūrinių. Trys aktoriai, bandydami suprasti prieštaringą lenkų minimalistinės muzikos kompozitoriaus ir pianisto Tomaszo Sikorskio asmenybę, leido scenoje prabilti kompozitoriaus garsų pasauliui: Zygmuntas Krauze - kompozitorius, pianistas ir Sikorskio bendražygis - spektaklyje skambino draugo kūrinius fortepijonu. „Holzwege“ kūrėjai nuo pradžių leido suprasti, jog teatras taps avangardo kompozitoriaus kūrybos pasaulio tyrimo įrankiu ir priemone įsijausti į Sikorskio išgyvenimus. Aktorius Tomaszas Tyndykas nevaidino Sikorskio, jis leido žiūrovui stebėti atvirą tapsmo kitu procesą, kuriame jam padėjo kolegos, trumpam virsdami vis kitais personažais. Krauze, atlikęs Johno Cageʼo kūrinį „4´33“, leido pajusti tylą ir išgirsti aplinką, Tyndykas priminė, kas yra gera vaidyba (kai aktorius nesistengia tiesmukai sufleruoti, ką jaučia jo personažas), o Kalwat paliko erdvės žiūrovų mintims (po itin „rėksmingų“ spektaklių tai tapo vertybe).

Žiuri pasirinko kitaip ir iš „Paradiso“ programos apdovanojo režisierės Magdos Szpecht spektaklį „Schubertas. Romantinė kompozicija dvylikai aktorių ir styginių kvartetui“. Ką gali padaryti dvylika skirtingo amžiaus aktorių, iš kurių pusė yra neprofesionalai, kad neleistų suskambėti Franzo Schuberto styginių kvartetui „Mirtis ir mergelė“? Jie gali vaikščioti, atlikti įvairius judesius po vieną ir poromis, „šokti“, o svarbiausia - neslėpti mėgėjiškumo ir įvairiais būdais oponuoti garsams. Nepaisant neprofesionalių aktorių įgūdžių, visi juda tiksliai, schematiškai - pareigingai paklusdami režisierės ir choreografo reikalavimams. Spektaklis įsimena sterilia, pastelinių spalvų ir išgrynintų formų estetika, atrodytų, tokia svetima romantinei Schuberto muzikai (iš toli ataidi prisiminimai apie Christophą Marthalerį - tik be dainų ir blyškesnio kolorito). Režisierė galbūt sąmoningai siekė prieštarauti kompozitoriaus kūriniui, kurio muzikinė kompozicija nuo spektaklio pradžios buvo perkuriama, pertraukiama ir papildoma šiuolaikinės muzikos kūrėjo Wojteko Blecharzo komentarais. Su jausminga Schuberto muzika spektaklio kūrėjams nepavyksta užmegzti dialogo, nes tai, ką regi scenoje, prasilenkia su kompozitoriaus kūryba ir ją supaprastina. Spektaklyje naudojamuose ekranuose pasirodančios ištraukos iš kompozitoriaus dienoraščių primygtinai nurodo į vienatvės ir neišsipildžiusios meilės motyvus, o tai taip pat atitolina nuo garsuose įrašytos patirties, kurios neįmanoma suvokti protu.

Režisierė Aneta Groszyńska spektaklyje „Zapolska Superstar (arba kaip pralošti, kad laimėtum)“ taip pat nekuria tradicinės biografijos apie lenkų rašytoją, dramaturgę ir aktorę Gabrielą Zapolską (1857-1921). Stilizuoti, XIX a. menantys kostiumai, nugara į žiūrovus, ironiškai pasitelkiant gestus ir deklamaciją, suvaidinta ištrauka iš Henriko Ibseno „Lėlių namų“ nuo pradžių nurodo, jog spektaklis bus apie teatrą. Trys aktorės tampa Zapolska, projekcijoje keičiasi datos ir vietos, scenoje - situacijos, iš kurių susidėlioti vientisos istorijos apie Zapolskos asmenybę neįmanoma (to ir nesiekiama). Žiūrovų juokas liudija, kad mokyklą baigusi ne Lenkijoje būsiu negrįžtamai kai ką praradusi iš lenkų literatūros pamokų ir išspręsti visų spektaklio rebusų nepavyks. Spektaklis gudrus, į jo audinį įpintos teatro istorijos žinios, o šeši aktoriai vaidina taip, lyg ketintų pralošti, t.y. blogai - stereotipine mimika ir gestais pabrėžtinai iliustruoja ir išdidina reakcijas į situacijas, kad tikrai „visiems“ salėje būtų aišku, apie ką kalbama (susimąstau, kad Lietuvoje panašiai vaidina pradedantys studentai). „Yra dvi teatro rūšys: blogas ir geras“, „egzistuoja vaidybos konvencijos“, - byra spektaklio frazės, panašu, jog „vaidinti blogai“ - sąmoningas kūrėjų pasirinkimas, tačiau ar padeda jis laimėti? Pastišas teatro konvencijų tema gali juokinti arba erzinti. Dirginančio vaidybos stiliaus „nesugriauna“ nei šokiai, nei dainos, nei monologai, - spektaklio kūrėjai pralošė, kad pralaimėtų.

Šiandienos karinių konfliktų akivaizdoje režisieriaus Jakubo Skrzywaneko spektaklis „Cinko berniukai“ skamba aktualiai, tačiau bent jau mane paliko abejingą. Sustingę aktoriai scenoje atgyja stilizuotais militaristiniais judesiais, užtraukia karišką, šiuolaikiškai aranžuotą dainą, netrukus pasirodo vedėjai. „Koncertas“ tęsiasi - ironiškų dainų daugėja, atsiranda monologų, skamba net grėsmingas balsas „iš dangaus“: „Aš esu saulė virš Afganistano“, kuri, virtusi kolektyvinės atminties idėja, įžengia į sceną indėno pavidalu. Pastarasis yra spektaklio kūrėjų vaizduotės, išjudintos Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos, padarinys. Nobelio premijos laureatė „Cinko berniukuose“ kolekcionuoja dokumentinius Afganistano karą (1979-1989) patyrusių kariškių, medicinos seserų, motinų monologus, kuriuose atsiskleidžia nutylėtos SSRS propagandos „herojiškais idealais“ patikėjusiųjų tragiškos patirtys. Skrzywanekas spektaklyje ironizuoja militaristinį patosą, tačiau estradinė forma užgožia žmogiškąją kančią ir tik retkarčiais, ypač finaliniame motinos monologe, atsklinda tolimas karo siaubo aidas.

Matyta „Paradiso“ programos dalis liudija, kad jaunoms režisierėms ir režisieriams teatras vis dar rūpi - kiekviename spektaklyje yra metateatrinių intarpų, kuriuose apmąstomos teatro meno galimybės ir jo ribos. Kas buvo svarbiausia ilgesnę kūrybos patirtį turintiems režisieriams, pristato „Inferno“ („Pragaras“) programa, tačiau pagrindiniam „Boska Komedia“ festivalio lenkų spektaklių konkursui skiriu antrą straipsnio dalį.

www.7md.lt

Užsienyje