Spelmanai ir nelabai

Kristina Steiblytė 2016 12 15 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Ugnis ir naktis“. Fotografas Kristaps Kalns
Scena iš spektaklio „Ugnis ir naktis“. Fotografas Kristaps Kalns

aA

Lapkričio 23 d. (per Eduardo Smilgio - aktoriaus, režisieriaus, Dailės teatro Rygoje įkūrėjo - 130-ąjį gimtadienį) Rygoje išdalinti latvių teatro apdovanojimai. O prieš imantis jų dalybų, Latvijos universiteto Literatūros, folkloro ir menų institutas suorganizavo spektaklių programą ir nedidelę konferenciją. Abiejose dominavo nacionalinės tapatybės ir pabėgėlių temos, pastarąjį pusmetį pasirodžiusios ir Lietuvos teatrų scenose.

Beveik visi instituto sudarytos programos spektakliai buvo „Spēlmaņu nakts“ apdovanojimų nominantai. Be jų - dar ir pora senesnių ar šių metų darbų, papildžiusių programą pasakojimais apie tapatybę ir imigrantus. Abi temos spektakliuose apmąstytos tiek pagal klasikinius, tiek šiuolaikinius tekstus. Jos, žinoma, nebuvo parodytos kaip vienintelė latvių teatro kryptis. Mat labai stiprus greta jų ir kalbėjimas apie intymesnius žmonių santykius, atsiribojus nuo dabartinių aktualijų.

Pavyzdžiui, Elmāro Seņkovo Nacionaliniame teatre režisuotas „Berniukas“, pagal Juano Mayorgos „Berniukas paskutiniame suole“. Spektaklis apie nesveiką mokytojo ir mokinio santykį, tokį stiprų realybės ir fikcijos susipynimą, kad sunku atskirti, ar kas nors dar yra tikra. Scenoje svarbiausi - aktoriai, kurie dirbdami su šiuo režisieriumi, pasak latvių kritikių, atsikrato štampų ir sugeba atsiskleisti naujomis spalvomis.

Arba Viesturas Meikšānas. 2015 m. pavasarį Naujajame Rygos teatre jo režisuotas Mariaus von Mayenburgo „Kankinys“ tapo ne tiek visuomenės, kiek asmenine drama, tegu ir gresiančia bet kuriam iš žiūrovų ar aktorių. Tų pačių metų rudenį Liepojos teatre jis pastatė Aleksandro Ostrovskio „Vilkai ir avys“ - apie materialistišką gyvenimą bei išnaudojimą, apie neįveikiamą žmogaus vienišumą pasaulyje, kur bemaž nebėra vertybių.

Aktualijas ir atsiribojimą nuo jų savo darbuose derina ir vienas įdomiausių Latvijoje dabar kuriančių režisierių Vladislavas Nastavševas. Į „Spēlmaņu nakts“ apdovanojimus pretendavo du jo spektakliai: Latvijos nacionaliniame dramos teatre režisuotos „Kruvinos vestuvės“ pagal Federico Garcia Lorca´os pjesę ir „Juoda sperma“ pagal Sergėjaus Uhanovo pasakojimus „Gertrūdos gatvės teatre“. Pirmasis latvius pakerėjo ne tik aktorių vaidyba, bet ir režisūra bei paties Nastavševo scenografija - režisierius įkūrė aktorius ant pasviros vaidybos aikštelės, primenančios mėnulio paviršių, o žiūrovus susodino scenoje. Antrasis spektaklis - kur kas drąsesnis ir provokatyvesnis. Nuo itin estetizuotų nors, mano galva, ne visai skoningų, „Kruvinų vestuvių“ „Juoda sperma“ skyrėsi viskuo, išskyrus atsiribojimą nuo universalių dabarties problemų. „Juodoje spermoje“ Nastavševas pasakoja prisiminimus apie sutiktus keistus žmones, apie žmonių santykius ir susidūrimus su pasauliu bei jo neaiškia tvarka. Estetiką šiam spektakliui jis pasirinko tyčia nešvarią, atrodančią pigiai ir neskoningai. Aktorius aprengė išaugtomis mokyklinėmis uniformomis, o scenografijai parinko penkias kėdes, metalinę lovą (su tokiomis dar mano bendraamžiai susidurdavo bendrabučiuose) kelis mikrofonus ir pasakojamas istorijas iliustravusius objektus. Čia vizualūs sprendimai puikiai derėjo su fizine vaidyba, iliustravimu ir šaržavimu. O jų dermė kūrė nuoseklų ir įtikinamą pasakojimą apie pasaulį, nepalankų mėginantiems augti ir pažinti. Klausimų apie teatrinio ir literatūros teksto susikalbėjimą „Juodoje spermoje“ nekilo. O štai žiūrint „Kruvinas vestuves“ atrodė priešingai.

Be šių Nastavševo darbų instituto sudarytoje programoje buvo parodytas ir prieš metus geriausiu didžiosios salės spektakliu išrinktas „Vilties ežeras“, taip pavadintas pagal scenoje nuskambančią Alos Pugačiovos dainą. Režisierius Naujajame Rygos teatre sukūrė autobiografinį spektaklį apie savo asmeninį gyvenimą spektaklio kūrimo metu. Jis išryškino „Vilties ežere“ dvi temas: pirmoji yra motinos ir sūnaus santykis, jų šeimos istorija ir dabartis, antroji - Latvijos rusų padėtis ir savivoka. Itin atvirai atsiskleisdamas režisierius sugebėjo būti ir aktualus, ir kalbėti apie nuo aktualijų atsietomis temomis. Tad „Vilties ežere“ vienos kitas keitė scenos apie šeimos istoriją ir buto remontą, apie spektaklio kūrimą ir kabėjimą rusiškai latvių teatre. O patį režisierių vaidinantis aktorius Intars Rešetins neretai pasakydavo iš anksto, ką nori parodyti, papasakoti savo spektaklyje: sužinojome, kad matysime skirtingus Latvijos rusų gyvenimus, buto remontą, o spektaklio režisierius ir režisierius spektaklyje savo motiną parodys kaip šventąją. Ją vaidina aktorė Guna Zariņa. 

„Vilties ežere“ rusų gyvenimą Latvijoje Nastavševas parodė šiurkščiais štrichais, nedetalizuodamas, bet sukūrė pakankamai aiškų pasakojimą apie rusų tarpusavio santykius ir santykius su latviais. Daug išsamiau latvių ir rusų tapatybių tema apmąstyta Michailo Čechovo Rygos rusų dramos teatro spektaklyje „Nepriklausomybės vaikai“. Idėjos autoriaus ir prodiuserio Aleksėjaus Ščerbako, režisierės Antros Leites bei aktorių Janos Ļisovos, Ņikitos Voroņino, Anastasijos Rekuta-Džordževičos ir Artūro Trukšo dokumentinis spektaklis pasakojo apie gyvenimą atgaunant ir atgavus nepriklausomybę. Kiekvienas iš keturių aktorių beveik tuščioje mažojoje teatro scenoje pasakojo savo, savo mamų ir dar vieno tikro žmogaus (pavyzdžiui, spektaklio režisierės ar jos mamos) prisiminimus ir mintis apie nepriklausomybės atgavimą ir dabartinį gyvenimą. Istorijos atpažįstamos, panašias patyrę ne vieno žiūrovo artimieji. Ir nors spektaklio metu taip ir neužsimezga konfliktas tarp rusų ir latvių, tai buvo sąmoningas kūrėjų pasirinkimas. „Nepriklausomybės vaikų“ autoriai norėjo parodyti, kad pasakojime apie nepriklausomybės atgavimą nėra konflikto tarp rusų ir latvių. Bet yra skirtingi požiūriai į praeitį ir dabartį, skirtingai išgyventi statusų pasikeitimai, skirtingai suvokta nepriklausomybė.

Ganėtinai panašus spektaklis šį rudenį atsirado ir Lietuvos rusų dramos teatre. „#tevyne“ (dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė) režisavo Georgijus Surkovas iš Latvijos, kartu su taipogi režisieriumi iš Latvijos Valteriu Sīliu pastaruoju metu daugiausiai pasirūpinę nacionalinės tapatybės apmąstymu Lietuvos scenose. Vilniuje, priešingai nei Rygoje, spektaklis ne tik dokumentiškas. Jame ne tik stengiamasi papasakoti tikrų žmonių istorijas, bet ir rodomos vaidybinės scenos, nutraukiančios jautrius asmeniškus išsisakymus. Tai suveikė ne tik kaip teminiai skirtukai. Šios scenos taip pat privertė suabejoti visų papasakotų istorijų autentiškumu. Be to, eikvojo spektaklio laiką, kurį režisierius su dramaturge galėjo išnaudoti produktyvesniam aktorių istorijų, tarpusavio santykių, ryšių su Lietuva ir savo tapatybės sampratos gvildenimui ir aiškesnės istorijos pasakojimui.

Sąsajų tarp Lietuvos ir Latvijos teatro pastaruoju metu atsirado ir kalbant apie aktualijas. Ką tik premjerą pabėgėlių tema „Europiečiai“ Vilniaus mažajame teatre išleido Paulius Ignatavičius. O kiek seniau mūsų Oskaras Koršunovas, jų - Alvis Hermanis taip pat ėmėsi panašaus darbo. Vienas nusprendė kalbėti ligoninėje pagal liaudies pasaką apie pabėgėlius, kitas - savo teatre pagal Michelio Houellebecqo „Pasidavimą“ - apie islamą. Bet šį kartą lankantis Rygos teatruose svarbiausia latviško teatro tendencija pasirodė nacionalinės klasikos permąstymai. Tuo užsiima įvairių kartų režisieriai, įvairiuose Latvijos teatruose iš naujo skaitantys Rainio, Aspazijos ar kitų latvių autorių kūrinius. Vienas ryškiausių šios krypties pavyzdžių iš praėjusio teatrinio sezono - Viesturo Kairišo režisuota Rainio „Ugnis ir naktis“ Nacionaliniame dramos teatre. Šiuo spektakliu Kairišas perinterpretavo nacionalinę klasiką, o ne tik iš naujo perskaitė ją ir aprengė aktorius šiuolaikiškais kostiumais. Tam jis nekeitė pjesės teksto, tik konceptualiai apgalvojo vaidybą, scenografiją ir pritaikė Richardo Wagnerio muziką. Spektaklis itin patrauklus vizualiai ir stebina drąsa. Pagrindinis personažas - laisvę simbolizuojanti Spidola, kurią vaidina Guna Zariņa. Latvių herojus Lačplėsis parodytas kaip ne itin gudrus kaimietis, Juodasis riteris - akla jo kopija, o senelis laikas - kaip sena to paties personažo versija (seną Spidolą šiame pastatyme kuria 75 metų aktorė Astrīda Kairiša, kuri yra vaidinusi Spidolą 1985 m. spektaklyje). Ši trijulė kartu scenoje pasirodo tik kartą, bet skausmas dėl senstančios, ankančios ir bunkančios tautos spektaklyje suskambėjo aiškiai.

Toks teatras yra labai toli nuo Oskaro Koršunovo „Katedros“ pastatymo. Pasirinkimai ir jų pasekmės dabarčiai, visuomenei, laisvės kaina, visuomeniškumas Lietuvos režisieriams vis dar nėra labai svarbios temos. Juo labiau, jei įrašytos klasikiniuose lietuvių autorių tekstuose. O Latvijoje, nors tokių spektaklių netrūksta, kritikai neskuba jų vertinti labai aukštai. Pagrindinius apdovanojimus - didįjį prizą, geriausio didžiosios scenos pastatymo ir geriausio režisieriaus - lapkričio 23 d. susirinko Vladislavas Nastavševas už „Kruvinas vestuves“ ir „Juodą spermą“. Ir nors Viesturas Kairišas buvo nominuotas už „Ugnį ir naktį“, apdovanojimus gavo jo scenografas Reinis Dzudzilo, kostiumų dailininkė Krista Dzudzilo bei pagrindinė aktorė Guna Zariņa.

Latvių kritikų pasirinkimas rodo ne tik mano ir jų skonio skirtumus. Jis primena, kad teatre dažnai ieškome poilsio nuo savęs ir realybės, ir džiaugiamės tais, kurie sugeba tai padaryti jaudinančiai ir įtikinamai. Be to, kaip ir mes Lietuvoje, Latvijoje kritikai nekantriai laukia, kas užims režisieriaus genijaus pozicijas: Alvis Hermanis nejaunėja, daug dirba užsienyje, tad jam reikia pamainos. O Nastavševą dalis ir įsivaizduoja kaip tą galimą pamainą. Tad kol kas, mano galva, dar avansu jau nebe pirmą kartą dosniai apdovanoja jį, taip mėgindami skatinti kurti, likti Rygoje ir būti genijumi. Ir nors tame nėra nieko labai blogo, šitaip galima pražiūrėti svarbius ir įdomius teatrinius procesus, kuriamus visai negenialių, bet protingų, gabių ir turinčių ką pasakyti žmonių.

Užsienyje