Kartais tas žmogus rašys

2016 11 20 menufaktura.lt
Teatro kritikė ir festivalių kuratorė Marina Davydova. Nuotrauka iš socialinio tinklo asmeninės paskyros
Teatro kritikė ir festivalių kuratorė Marina Davydova. Nuotrauka iš socialinio tinklo asmeninės paskyros

aA

Kaip pasikeitė teatro peizažas vienos kartos akivaizdoje, kiek autoritetinga teatro kritiko viešoji nuomonė ir kaip transformavosi pati kritiko profesija per pastaruosius dešimtmečius, pagal kokius kriterijus sprendžiama, ar tarptautinio festivalio programos kuratorius nepralošė - su maskviete teatro kritike Marina Davydova, žurnalo „Teatr“ redaktore, šiemet kuravusia festivalio „Wiener Festwochen“ repertuarą, o Maskvoje rengiančia dabar vykstantį festivalį NET, pasikalbėjo Latvijoje leidžiamo žurnalo „Teatra Vestnesis“ autorė Jelena Smorodinova. Siūlome paskaityti šio išsamaus pokalbio fragmentus.

Jūs baigėte GITIS´ą 1988 metais. Kuo iš principo pasikeitė kritika per tą laiką?

Pirmiausia pats pasaulio vaizdas tapo sudėtingesnis. Tai svarbiausia, kas įvyko nuo to laiko, kai aš pradėjau profesionaliai dirbti su teatru. Sudėtingesnis tapo mūsų supratimas apie tai, kas yra gyvenimas, kas yra menas ir kas yra teatras. Ne tik aš, bet ir pažangiausi, labiausiai išsilavinę žmonės erdvėje, kurią mes vadiname Sovietų sąjunga, gyvenimą įsivaizdavo esant daug paprastesnį. Atrodė, kad pasaulį galima aprašyti tam tikromis paprastomis opozicijomis, kad jis būna juodai baltas, kad skirtumas tarp gero teatro ir blogo teatro - bent jau profesionalams - akivaizdus. Kad yra bendri vertinimo kriterijai. Ir kad publikos kriterijai tokie patys. 7-9 dešimtmečiais visiems buvo aišku, ką žiūrėti: Tagankos teatrą, Efroso, Tovstonogovo, Vasiljevo, Kamos Ginko spektaklius... Buvo suprantama, kas yra Raceris ir Konstantinovas - tai pramoga, tai prasta. O rimtas teatras - gerai.

Bet kuo toliau, tuo labiau pasaulio vaizdas byrėjo. Ir atėjo laikas, kai pasidarė aišku, kad yra daugybė reiškinių, kurie netelpa į paprastąsias gero-blogo opozicijas. Aš kalbu apie Rusijos teatro suklestėjimą tais pačiais 7-9 dešimtmečiais - ir turiu omeny visai ne tuos vardus, kurie atitiko mūsų ano meto kriterijus ir pateko į mūsų akiratį. O kiek žmonių nepatekdavo? Naujausiame žurnalo „Teatr“ numeryje yra išsamus tekstas apie Borisą Ponizovskį. Skaitau ir suprantu, kad tai buvo tiesiog fantastinė figūra su nestandartiniu požiūriu į pasaulį ir teatrą jame. Kaip tas žmogus realizuotų save, jeigu būtų turėjęs nors kokias galimybes? Kartais galvoju, kad būtų puiku parašyti alternatyvią teatro istoriją. Tą, kuri galėjo būti. Deja, tas vaizdas stipriai primintų kapines. Ir ne ant kiekvieno antkapio būtų įrašyti vardai, kai kurie kauburėliai būtų panašūs į nežinomo kareivio kapus.

Kuo iš principo skyrėsi dešimtasis ano amžiaus dešimtmetis?

Tada išgyvenome traumą dėl to, kad iš draustinio, kuriame buvome pratę gyventi, mes staiga patekome į konkurencingą pasaulio erdvę. Kontekstas pasikeitė, rusų režisierių konkurentais kovoje už intelektualų protus ir dėmesį tapo Marthaleris ir Wilsonas. Rusijos teatras skausmingai išgyveno tą procesą, taip buvo netgi su geriausiais jo atstovais - jie nebuvo pasiruošę tokiai konkurencijai. Naujas teatro suvokimas, naujos kryptys - visa tai buvo aktyviai neigiama. Bet 2000-aisiais mes pradėjome įveikinėti tuos sunkumus ir Rusijos teatras suklestėjo. Į teatrus grįžo jauni inteligentiški žiūrovai, čia pradėti kurti aštrūs spektakliai. Į teatro procesą įsitraukė poetai, kompozitoriai, menotyrininkai - netgi tie, kurie pareikšdavo, kad į teatrą nevaikšto (...).

Ir štai po to, kai visa tai atsitiko, valstybė ėmė užsukinėti varžtus. Konservatyvus pareiškimas „tai nėra mūsų tradicinės vertybės“ įgavo valdininkų palaikymą. Mano požiūriu, šita situacija rimuojasi su tuo, kas vyko Sovietų sąjungos mene trečiojo dešimtmečio pradžioje. Pas mus gyvenimiškas teatras su paprastais konfliktais buvo vadinamas socialistiniu realizmu, o Lenkijoje jis vadinasi miesčionišku teatru. Man labai patinka toks apibrėžimas. Dabar vėl esama noro grįžti prie to miesčioniško teatro - laimėjusio plebėjiško skonio teatro. (...)

Anksčiau teatrologas ar kritikas turėjo du kelius: arba dirbti teatro literatūrinės dalies vedėju, arba apžvalgininku leidiniuose. Dabar teatrologai tampa kuratoriais, dirba drauge su režisieriais ir dailininkais, kurdami tam tikrus projektus (...) Ar tokiu atveju nepasimeta kritiko profesijos esmė?

Bet juk tai juokinga. Atsimenu, kaip kai kurie mūsų profesijos atstovai šaukė apie pavojų: koks siaubas, kritikai tampa kuratoriais. Ir kalbėjo apie tai taip, tarytum apie vaikų darželio darbuotojus, automatiškai tapusius pedofilais. O juk žmonių persikėlimas iš kokios nors -logijos į tai, kas vadinama kuratoryste - absoliučiai normalus procesas. Vokietijos teatruose egzistuoja dramaturgai - tai nėra žmogus, rašantis teatrui, ne playwright. Bet ir ne Rusijoje įprastas zavlit (literatūrinės dalies vedėjas), darantis sumuštinius kritikams. Ten dramaturgas tam tikra prasme formuoja teatro realybę. Jis siūlo medžiagą režisieriui, ir tai ne visada pjesė - tai gali būti sprendimas ar kokios globalios idėjos. Jis kartais struktūruoja režisieriaus požiūrį į meną. Ir sunku pasakyti, ar jis pagalbininkas, ar jis parodo kryptį - ir tai, ir tai tuo pačiu metu.

Kuratorius gali pakeisti vieno konkretaus teatro formatą arba įkvėpti naujus vektorius vieno konkretaus režisieriaus kūrybai. Kuratorius gali padaryti festivalį, kuris savo ruožtu pakeis teatrinę realybę - ir tai vyksta visur. Ir tai jokiu būdu neliudija profesijos krizės, tai liudija, kad nyksta ribos tarp praktikos ir teorijos, kad teatro erdvė tampa daugiau ar mažiau vieninga. Kyla pati meno refleksija, o kai ji pakyla, žmogus, pašauktas reflektuoti, užsiima kurybine veikla. Ir atvirkščiai. Kuriantis asmuo ima reflektuoti. Šiuolaikiniame teatre tokie režisieriai, kaip Goebbelsas ar Castellucci, kuria teorijas. Ar tai blogai? O anksčiau buvo kietas nusistatymas: jūs statot, o mes, nepriklausomi vertintojai ir ekspertai, apie jus rašom ir kalbam, ar gerai jūs pastatėt, ar ne.

(...) Šita kritiko veikla niekur, suprantama, nedingo. Kai kur, tarkime, anglakalbiuose laikraščiuose, ji klesti. Ten yra greito reagavimo recenzentai, kurie rašo, kur eiti ir kur neiti. Jų veikla - būtent spektaklių vertinimas, o Vokietijoje arba Austrijoje rašančiuosius apie premjeras tiksliau būtų vadinti analitikais. Bent jau vokiškai kalbančiose šalyse jūs prie teatrų nepamatysite afišų su vienu recenzento žodžiu. Pavyzdžiui: Terrific! Ir pasirašyta: The Guardian. Ir viskas. Tai specifinis anglakalbių šalių bruožas.

(...) Kaip žmogus, ką tik padaręs milžinišką festivalį Vienoje, aš žinau, kaip gali veikti specialisto nuomonė netgi šalyje, kur, skirtingai nei Anglijoje, prie teatrų „nerėkia“ pagiriamosios laikraščių citatos. Ten festivalio sėkmė matuojama net ne parduotų bilietų kiekiu, nors tai ir svarbus rodiklis. Ten tu pralošei kaip kuratorius, jeigu keletas kritikų parašė, kad tavo sudarytoje festivalio programoje nesimatė jokių tikrų proveržių. Sėkmė buvo, o proveržių - ne. Ir viskas. Tu pralaimėjęs kuratorius. Ten specialistų nuomonė ne tik reikšminga - ji gali pakeisti vyksmo eigą. Taip buvo su Timofejaus Kuliabino spektakliu „Trys seserys“. Visiškai nežinomas Vienoje režisierius, spektaklis trunka 4,5 valandos su trimis pertraukomis. Tai ir rusų žmogui nėra lengva, o jau užsieniečiui - tuo labiau. Atsimenu, kaip per pirmo vaidinimo pirmą pertrauką išėjo krūva žmonių. Širdis stingo iš siaubo, kad esu tokios nepelnytos nesėkmės liudininkė. Ir staiga kitą rytą išaiškėja, kad dauguma tų žmonių, kurie liko, buvo teatro kritikai. Ir jie visi parašė, kad „Trys seserys“ - vienas svarbiausių festivalio įvykių. Kitą vakarą salė prisipildė ne atsitiktinių žmonių, o žiūrovų, kurie atėjo pamatyti tam tikro naujo tipo teatro. Ir kiekvieną dieną pasisekimas didėjo. Situacija pasikeitė per vieną naktį, ir to pasiekė keletas salėje sėdėjusių kritikų. Tai man buvo atradimas. Negalėčiau tvirtinti, kad jų straipsniuose, kiek aš supratau skaitydama vokiškai, buvo kažkokių labai gilių įžvalgų. Bet jie teisingai užčiuopė reikšmingus dalykus ir teisingai nukreipė būsimų žiūrovų žvilgsnį, aiškindami, kodėl žmonės turėtų eikvoti tam spektakliui ne tik savo pinigus, bet ir dalį savo gyvenimo. Tai, kas iš pradžių atrodė kaip žlugimas, virto triumfu.

Tai istorija apie autoritetą ar apie mentalitetą? Juk patyrėme, kad rusų žmogus žino, kaip gydyti, kaip žaisti futbolą, statyti spektaklius...

Paradoksalu, kad rusų žmogus visada pasiruošęs paklusti kokio nors autoriteto diktatui ir tuo pačiu metu - nepasitikėti specialisto nuomone. Bet specialistų ir vertintojų vaidmuo - tik vienas iš tų, kurie tenka mūsų profesijai. Taip yra ir Vakaruose, ir toje pačioje Vienoje. Juk į Vieną mane pakvietė pirmiausia kaip teatro kritikę, o ne kaip žmogų, kuris, tarkime, Maskvoje daro festivalį NET (Naujasis Europos teatras).

(...) 10 metų aš dirbau laikraščio „Izvestija“ kultūros skyriuje, laikraštis ėjo dideliu tiražu visai šaliai. Ir ten man leido rašyti ilgus protingus tekstus apie sudėtingus spektaklius. Kuris iš jaunų kritikų dabar turi panašias galimybes? Jis gali būti nė kiek nemažiau talentingas, nei garsiausi mano kartos kritikai. Todėl man buvo svarbu daryti žurnalą „Teatras“ - tai erdvė, kur jaunieji gali reikštis. Tačiau skelbdamas savo darbus tik profesionaliuose leidiniuose, kad ir kokie geri jie būtų, nesusikursi vardo - tokio, kaip dirbdamas didžiuosiuose laikraščiuose ir portaluose. (...) O šituose leidiniuose profesionalus pakeičia kažkokiais prastai rašančiais žurnalistais, ir vienintelis dalykas, kurį šie sugeba - paskambinti kuriam nors specialistui, tas išsako jiems savo nuomonę, kuri po to kažkaip kreivai iššifruojama. Man ne kartą skambino. Po kurio laiko aš supratau: kodėl aš turėčiau kažkokiam Pupkinui, gaunančiam algą už sėdėjimą laikraštyje, išduoti savo nuomonę? Aš pati galiu ją parašyti.

Ir kokios galėtų būti profesijos vystymosi prognozės, turint omeny visas aplinkybes?

(...) Prognozės - visiški niekai. Bet aš manau, kad kas bebūtų, kritikas dirbs įvairiausius darbus: darys festivalius, kuruos teatrus, sumanys įvairiausius projektus. Kartais tas žmogus dar ir rašys. Aš asmeniškai - tikrai.

Visas pokalbis su Marina Davydova rusiškai čia.

Parengė R.N.

Užsienyje