Kuo baigėsi Mindaugo Karbauskio „Rusiškas romanas“
Sausio pabaigoje Maskvos Vladimiro Majakovskio teatre įvyko premjera: Mindaugas Karbauskis pastatė Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Rusiškas romanas“ („Русский роман“). Vieną pirmųjų atsiliepimų apie spektaklį – sausio 27 d. „Novaja gazeta“ pasirodžiusią Marinos Tokarevos recenziją – spausdiname nežymiai sutrumpintą.
Visas mūsų gyvenimas – stotyje: garvežių dūmuose, su lagaminais, palydų arba išvykimo karštlige. Veiksmo vieta – „visur ir niekur“. Čia Vronskis sutiko Aną. Čia Karenina puolė po traukiniu. Astapovo stotyje mirė Tolstojus. Stotis – metafora: visi važiuoja, juda, vyksta, bet atvažiuoti nesugeba. Arba atvyksta tiesiai į finalą.
Spektaklio prologas ir epilogas susikeitė vietomis: grafas ir grafienė, vyras ir žmona, didis rašytojas ir keturiasdešimt aštuonerių jo gyvenimo metų palydovė kalbasi ištuštėjusiame perone. Jis – balsas ore, ji – pagyvenusi dama su rankoje suspaustais pinigais. Kažkas iš praeivių palaiko ją „Anos Kareninos“ vagonų derintojo žmona („Tai jūsų vyrą suspaudė? Paimkite!“).
„Viską lemia finalas! – šaukia Sofija Andrejevna bekūniam balsui. – Užbaik mane!“
Taip prasideda spektaklis „Rusiškas romanas“ Majakovskio teatro scenoje. Pjesės autorius – Marius Ivaškevičius, statytojas – Mindaugas Karbauskis. Kartu jie „baigia“ savą Levo Tolstojaus istorijos versiją. Ivaškevičius seka Veresajevo principu: kas gali būti banaliau nei vaizduoti genijų? Tolstojaus čia nėra. Tik scenoje, kur Sofija Andrejevna raitosi ant įšalusios Jasnaja Poliana žemės, nenorėdama pakilti, nepasiduodama nei sūnui, nei daktarui, staiga bus pažymėtas jo artėjimas, pasigirs frazė: „Jis eina čia!“ Ir visi apmirs, ir pašoks pati Sofija Andrejevna…
Tris su puse valandos trunkančiame spektaklyje sutilpo patys garsiausi Tolstojaus chronologijos mazgai: štai Leviną kaime kankina liūdesys, štai jis duoda Kiti savo intymų dienoraštį taip, kaip kažkada Soniai Berg prieš sutuoktuves davė pats Tolstojus. Štai garsioji meilės prisipažinimo scena – kreida ant stalo apmušalo, tačiau nuo scenos nuimta visa patetika, skamba netikėtos komiškos gaidos (tolėliau diktantą stebi ir Kiti skatina motina bei seserys)….
„Ana – tai aš!“, – sakė Tolstojus, ir Karenina, Kiti, Levinas spektaklyje yra realūs žmonės, tokie pat kaip Sofija, Aleksandras ir Levas Lvovičius Tolstojai: gyvenimo patirtis maitina meninę patirtį. O mes esame liudininkai to, kaip gyvenimas rašo rašytoją. Žiauriai.
Erdvės autorius Sergejus Barchinas stato scenoje keturias kolonas, dalį ponų namo fasado, antikinę vertikalę, grubiu audiniu pridengia šieno kupetą antrame plane. Čia gyvena Levinas: baldai sustumdyti, pakeltos kėdžių kojelės, vėliau viengungišką nejaukumą pakeis darnus šeimos namų interjeras.
Ivaškevičius sugebėjo sudėtingą Tolstojaus biografijos audinį padaryti perregimą. Jo dokumentus ir parabolę jungiančiame tekste slypi protingo elgesio su genijumi paprastumas. Jis duotas tam, kas savo viduje genijų patyrė ir liko su juo artimas.
Bet kas tame rusiškame romane yra rusiška?
Gal siužetas, kuriame 82-ejų rašytojas ir jo 66-erių žmona, pagimdžiusi jam 13 vaikų, iš kurių išgyveno 8, perrašiusi visus jo romanus, kovoja vienas su kitu už meilę ir laisvę, už teisę turėti ir nepriklausyti, kenčia, atleidžia ir prakeikia vienas kitą? Gal meilės bei gėrio pamokslo ir negražaus kivirčo tikrųjų aplinkybių nesuderinamumas? Ar tai, kad pragyvenę tokį gyvenimą jie nebegali kalbėtis? Nors rėk iš visų jėgų – neišgirs? (Kas buvo Jasnaja Poliana, prisimena kuklų namelį su daugybe nedidelių, prastai izoliuotų kambarėlių.) Toks jau likimas – nepasikeisi, nepakeisi pražūtingo „traukinio judėjimo“… Ir atmintyje iškyla eilutės, atrakinančios tai, kas vyksta scenoje: „…pranašiška poeto valdžia bejėgė ten, kur sekdamas siužeto įnoriu į savo pasakojimą likimas įveda mus gyvus…“ (pažodinis Arsenijaus Tarkovskio eilių vertimas, – red. past.). Spektaklio ore tvyro klausimas: „Ar Tolstojus apskritai galėjo mylėti?..“
Svarbiausios scenos atsiranda dienoraščių liudijimų kryžkelėse. Sofija Andrejevna ir Levas Nikolajevičius beveik nieko nuo popieriaus neslėpė. „Kam laisvė, kai mes visą gyvenimą mylėjome vienas kitą ir stengėmės suteikti daug džiaugsmo vienas kitam“, – rašė ji. „Ne meilė, o meilės reikalavimas, artimas neapykantai ir tampantis neapykanta“, – rašė jis.
Spektaklyje – du trikampiai, jie veidrodiškai atspindi vienas kitą. Ana – Kareninas – Vronskis. Ir Sofija Andrejevna – Tolstojus – Čertkovas. Paskutiniais gyvenimo metais Levo Nikolajevičiaus apsėstumas Čertkovu, jo sekretoriumi ir draugu, kova su juo už „mano“ Liovočką, vedė Tolstojaus žmoną iš proto beveik tikrąja to žodžio prasme. Čertkovas jai buvo velnias, priešas. Jis atėmė vyro meilę, pasisavino dienoraščius. O kas ten, tuose XX a. pradžios dienoraščiuose? Kokia paslaptis? Dabar žinoma: paskutinės išvados.
Lemiamos spektaklio scenos taip ir nurodytos: „troba, velnias“ ir „velnias – išvarymas“. Čertkovą ir Tolstojaus meilužę Aksiniją vaidina Tatjana Orlova. Į trobą pas nusibaigusią neatpažįstamą Aksiniją grafienė atvažiuoja aiškintis santykių. Baisus tas dviejų pagyvenusių moterų – buvusios meilužės ir žmonos – didžios prozos herojų pokalbis. Jis komiškas ir kartu siaubingas.
Čertkovas čia – ne gražuolis aristokratas, o kažkas panašus į visų genijaus pasisakymų – raštiškų ir žodinių – sąskaitininką. Vienoje scenoje jis kalbės su grafiene dviem balsais – kipšas ir žmogus viename kūne. Ir nusivalys prakaituotą kaktą raudona Aksinijos skarele.
Viskas vyksta ne tikrovėje. Greičiau gyvenimo postscriptum erdvėje. Čia staiga nuskambės žodžiai, teisiantys Tolstojų – nacionalinį genijų, baisių išbandymų išvakarėse atėmusį tikėjimą iš rusų visuomenės…
Raudonos kruvinos Anos (Miriam Sechon) pirštinės – nuoroda į būsimus įvykius. Tuo pačiu laiku kita herojė riktelės visai Rusijai: „Aš ieškojau meilės ir jos neradau…“ Ir rankos, apkabinusios ir laikančios Aną, virs spaustuvais. Taip Tolstojų stūmė į kelią reikli žmonos, vaikų, begalinių skaitytojų-prašytojų meilė, taip skausmas stūmė Aną Kareniną ant bėgių. Viskas šiuose lemtinguose rusiškuose trikampiuose ties riba – nevilties karštinė, gėda, mirtinas saldus nuobodulys…
…Sofija (Jevgenija Simonova) – judri, negraži, iškankinta, pernelyg šneki. Atrodytų, sunku užjausti nesibaigiančią nebejaunos damos isteriką, bet užjauti, ir dar kaip. Scena, kurioje Sofija Andrejevna negali prasimušti iki lovos, ant kurios miršta Tolstojus, – prieš ją neišsisklaido suremtų nugarų siena – staiga suteikia regimą jos siaubingos vienatvės pojūtį. Svetimi gaudo kiekvieną atodūsį, kiekvieną žodį, godžiai suvokdami, kad jis – priešmirtinis. Reikia išgirsti, perduoti palikuonims. O ji blaškosi už nugarų, jai reikia spėti pasakyti. Nespėjo. Net atsisveikinimo pietų, surinkusių prie stalo visus vaikus, duona jos rankose tampa medinė.
Finale skamba ilgas Levo Lvovičiaus Tolstojaus laiškas motinai iš Amerikos. Ji Jasnaja Poliana skaito laišką, jau valdo Kerenskis, aplink Tulą dega dvarai… Ateitis, kurios laikas dar neatėjo, žiūri į praeities, kurios laikas baigėsi, veidą, bet laiške – juokingos iliuzijos. Už jų mirga tuščiai praleistas sūnaus gyvenimas. Bet Sofija Andrejevna, su kuria dabar „mirtinai suaugo“ visas jos aistromis, skausmu ir pavydu, dvasios polėkiais ir kūno traukuliais kunkuliavęs gyvenimas, nutolusi žiūri į laišką, šypsosi šešėliui…
Aš manau, kad pati didžiausia dar tik besirandančio spektaklio stiprybė – už scenų, už herojų, už replikų šmėkščiojanti Tolstojaus buvimo didybė.
Ketvirtasis naujojoje Majakovskio teatro istorijoje, atėjus Karbauskiui, spektaklis – akivaizdus autentiškumo sertifikatas. Rusiškas lietuvių režisieriaus romanas, nepaisant papasakotojo, klostosi laimingai.
Parengė K. R.
