Tęsiant kalbą apie Tadashi Suzuki spektaklius, jo repertuare gausu Vakarų klasikų pjesių. Kiekybės atžvilgiu daugiausia jo dėmesio susilaukė Euripidas ir Antonas Čechovas. Savo profesionalią karjerą režisierius pradėjo dar Vasedos universitete pastatydamas rusų dramaturgo „Jubiliejų“, o vėliau per penkiasdešimt darbo teatre metų jis inscenizavo keturias iš penkių Čechovo pjesių – visas, išskyrus „Žuvėdrą“. Euripido pastatymų sąrašas vos kuklesnis – „Bakchantės“ (vėliau spektaklis pavadintas „Dionisu“; rodytas Vilniuje 2009-aisiais), „Trojietės“ bei „Elektra“. Spektaklių pagal Čechovą scenoje jau senokai nematyti, o šių metų festivalyje SCOT Summer Season 2015 atgaivinti du režisieriaus pastatymai pagal Euripido pjeses – „Trojietės“ bei „Elektra“.
Beprotės herojės
Spektaklius jungia ne tik pjesių autorius. „Trojietės“ ir „Elektra“ pasakoja apie moterų tragedijas, išgyvenamas dėl jų mylimų vyrų mirties. Trojos karalienė Hekubė aprauda per dešimtį metų sugriautą ir sunaikintą Trojos miestą, žūtis visų trojėnų, tarp kurių buvo ir jos vyras bei sūnūs, galiausiai – trojos moterų likimą, kuris lėmė joms tapti nekenčiamų graikų sugulovėmis, tarnaitėmis bei aukomis ant priešų didvyrių kapų. Tuo tarpu didžioji Elektros tragedija yra jos tėvo Agamemnono nužudymas, po kurio ji tetrokšta nužudyti savo motiną ir jos meilužį tuo pačiu kirviu, kuriuo jie užmušė jos tėvą. Esminis moterų skirtumas Euripido pjesėse – jų pasiryžimas. Hekubė yra bejėgė, ji neturi jokių vilčių ir galimybių pakeisti situaciją, ji tegali raudoti dėl to, kas nutiko jos vyrams. Elektra taip pat beviltiškoje situacijoje, tačiau ji nenustoja vilties, laukia grįžtančio brolio ir galiausiai nenurimsta, kol neįvykdomas kerštas.
Elektros mitą yra aprašę daugybė dramaturgų. Suzuki remiasi ne tik Euripido tragedija, bet ir Hugo von Hofmannstahlio libretu, rašytu Richardo Strausso operai „Elektra“. Apskritai didelė dalis teksto remiasi Hofmannstahliu, o personažų veiksmai neretai atitinka tai, kas nurodyta Euripido remarkose. Priešingai nei abiejuose tekstuose, Suzuki spektaklyje personažai kalba proza. Vienintelis eiliuotas tekstas pasigirsta Elektros ir Oresto susitikime, prieš pat Klitemnestros nužudymą.
„Elektra“, kaip ir „Karalius Lyras“ bei „Linkėjimai iš pasaulio pakraščio“, priklauso Suzuki spektaklių trilogijai, plėtojančiai pasaulio kaip ligoninės temą – veiksmas čia perkeltas į psichiatrinę ligoninę. Spektaklio pradžioje, prieš pasirodant Elektrai, vyksta komiškas prologas. Viena po kitos seka mizanscenos, kuriose dalyvauja ligoninės pacientų choras – penki pusnuogiai vyrai, susodinti invalidų vežimėliuose. Nors prologo metu vyrai nepakyla iš vežimėlių, veiksmai sudėlioti tarsi choreografija – išnaudodami visą scenos erdvę choristai sinchroniškai važinėja po sceną, ritmiškai keičia judėjimo greitį. Šis prologas – tai ligoninės pacientų kasdienybė, jų bendravimas, fantazijos, žaidimai tarpusavyje bei su publika. Galiausiai jie išrieda iš scenos lydimi trenksmų užkulisiuose. Scenoje pasirodo Elektra, tupinti vežimėlyje, kurį stumia seselė (aktorius Mititomo Shiohara). Dešinėje prie perkusijų žengia Midori Takada – spektaklio metu skamba tik mušamieji. Lydimi gongo ir perkusijų tonų į sceną palengva įvažiuoja ir ką tik iš jos išlėkę ligoniai, pasiruošę žiūrėti spektaklį. Toliau besivystančią istoriją galima traktuoti dvejopai. Tai ir eilinė diena, kai ligoniai susirenka pažiūrėti „elitinių“ pacientų konfliktų, kita vertus, visa, kas vyksta, kaip ir „Karaliaus Lyro“ atveju, yra Elektros fantazijos, nuo kurių ji trokšta išsivaduoti.
Suzuki Elektra – tarsi iš akmens amžiaus atkeliavusi laukinė (tai liudija ir jos dėvimi kailiniai drabužiai), iš pažiūros – visiškai rami ir nepavojinga, tačiau epizodiškai pratrūkstanti. Didžiąją dalį Elektros teksto kalba choras, ji pati prabyla tik susitikusi su seserimi Chrisotemide ar broliu Orestu. Elektra elgiasi tarsi žvėrelis narve – susigūžusi tupi ant žemės tarsi pasiruošusi pulti į parterį bet kurią akimirką, sesers manipuliuojama ji tiesiog urzgia, o susidūrusi su motina Klitemnestra bei jos žudymo (užkulisiuose) akimirką blaškosi lyg bandydama išsiveržti iš savo kūno ir drauge norėdama suturėti save nuo pražūtingų veiksmų. Visa tai lydi perkusijų, gongo muzika, kurios ritmas sutirština beprotnamio atmosferą, užgula ausis ir muša per smegenis, – iki begalybės besitęsiančią įtampą palaikanti muzikantė dešinėje vaidina dar vieną kontrapunktišką spektaklį su įžanga, daugybe peripetijų bei atomazga.
Klitemnestros personažas Suzuki spektaklyje yra ne mažiau svarbus ir efektingas. Karalienė (amerikiečių aktorė Ellen Lauren) čia paversta turtinga psichiatrinės ligoninės paciente, vilkinčia ilgus prabangius kailinius, dėvinčia daugybę kaklo papuošalų. Prie jos vežimėlio pritvirtinta didelė skardinė dėžė su „Marlboro“ firmos ženklu (tokia tad karalienės karieta, kuria ji atvažiuoja pas Elektrą Euripido pjesėje), o vežimėlį vairuoja mažytė seselė, besistengianti kuo atsakingiau prižiūrėti pacientę ir besitaikstanti su keistu ir kartais žeminančiu „karalienės“ elgesiu. Lankydamasi pas dukterį ji turi labai aiškų tikslą – Klitemnestrą jau kurį laiką kankina košmarai, o motinžudystės idėja gyvenanti Elektra, pasirodo, žino būdą, kaip jų atsikratyti. Čia pasirodo, jog Klitemnestra iš tiesų atspindi didžiausią Elektros baimę. Motina pasakoja dukrai savo košmarus ir reikalauja, kad Elektra atskleistų paslaptį, kaip galima atsikratyti sapnų. Ilgai kankinusi motiną dvejonėmis, Elektra pamažu išduoda, jog sapnai baigsis tik tuomet, kai Klitemnestros galva kris nuo to paties kirvio, kuriuo ji užmušė Agamemnoną. Tuo tarpu spektaklio veiksmą traktuojant kaip Elektros fantazijų vaisių, pasirodo, kad pati Elektra yra kamuojama košmaro. Mergina mano, kad nužudžiusi motiną ji išsivaduos nuo sapnų, nes bus įvykdytas teisingumas. Visgi ji pati yra per silpna tam atlikti, tad laukia savo brolio Oresto. Ir sulaukia – Elektros seselė, matydama, jog pacientė negali nurimti ir nuolat kartoja brolio vardą, galiausiai atveža jį- tai, atrodo, vienintelis būdas nuraminti nevaldomą pacientę. Tuo tarpu Orestas pasirodo esantis didesnė auka nei pati Elektra – visas dreba, jo plaukai šlapi, o kojos paslėptos taip, tarsi būtų nutrauktos. Orestas neturi nei noro, nei jėgų žudyti motiną, tačiau galiausiai paklūsta seseriai. Užkulisiuose skambant Klitemnestros klyksmui, scenoje Elektra tarsi padeda Orestui žudyti, į grindis smeigdama menamą peilį. Šis fizinis monologas tampa Elektros išsilaisvinimu. Iki šiol nuolat įsitempusi mergina galiausiai pasirodo visiškai išsekusi ir labai lėtai, lydima seselės, išeina iš scenos. Vos jai pasišalinus, iš vieno scenos krašto į kitą pravažiuoja visi (išskyrus Elektrą) spektaklio veikėjai, sėdintys seselių stumiamuose vežimėliuose – tarsi Elektrą palikę jos vaizduotės padariniai. O palieka jie šeimininkę lyg laidotuvių kolona – tyliai, ritmiškai, skambant varpams (iš tiesų -būgnams). Taigi Elektra buvo teisi – vienintelis būdas išsilaisvinti iš žmogų kankinančių košmarų, sukeltų kaltės, baimės jausmo, yra mirtis. Tik taip įmanoma pagyti nuo savo prigimtinės ligos.
Priekaištai dievams
Tačiau žmogus serga ne tik savo baimėmis. Polinkį kariauti taip pat galima vadinti prigimtine liga. Teko girdėti, jog žmonijos istorijoje suskaičiuota iš viso dvidešimt keli metai, kai visame pasaulyje nevyko joks karas. Negi iš tiesų pasaulyje galėjo egzistuoti tiek daug mėnesių, kai Žemėje tvyrojo visiška taika? Juk net XXI amžiuje, kai karo veiksmai Europoje bei Šiaurės Amerikoje atrodo kone neįmanomi ir, svarbiausia – visiškai beprasmiški, tie patys europiečiai bei amerikiečiai gali ignoruoti įvykius Ukrainoje ar Sirijoje kaip natūralius reiškinius, o tokios šalys kaip Afganistanas ar Irakas apskritai laikomos karo lauko sinonimais. Tiesa, būtent dėl minėtų karų Suzuki spektaklis „Trojietės“ šiuo metu galėtų būti ypač aktualus europiečiams, kurių valstybėse karo nuotaikos tvyro įvairiomis formomis: pirma, karas neseniai vyko netolimoje valstybėje, antra, į Europą būriais plūsta pabėgėliai, išguiti būtent karo veiksmų.
Euripidas parašė „Trojietes“ iškart po to, kai atėniečiai išžudė visus suaugusius Melos salos vyrus, o moteris ir vaikus pardavė į vergiją. Tai buvo gyvas dramaturgo priekaištas jo tautiečiams, tapęs amžinu paminklu karo siaubams. Spektaklis – tai sugriautos Trojos karalienės Hekubės rauda dėl mirusio vyro, sūnų bei bandymas išsiaiškinti, kokį likimą graikai lėmė jos dukterims ir marčioms. Spektaklio pabaigoje ji atrodo neįtikėtinai pasenusi lyginant su pradžioje pasirodžiusia moterimi. Būtent per šią aktorės transformaciją atsiskleidžia tragiškų įvykių virtinė, kai nebeturinti ką prarasti karalienė netenka paskutinių likusių turtų – vilties ir sveiko proto.
Pernykščiame „Trojiečių“ spektaklyje scena buvo užkrauta senų mašinų nuolaužomis. Šįmet palikta vienintelė maža mašinėlė, kurioje sėdintis aktorius spektaklio pabaigoje skaito Becketto tekstą apie tai, kad istoriją menantis žmogus niekuomet negalės būti ramus (o tai yra ir viena pagrindinių „Elektros“ temų). Dekoracijos režisieriaus spektakliuose nėra itin svarbios, visas dėmesys skiriamas aktoriams ir jų gebėjimui kūnu transliuoti režisieriaus žinią. Net ir Dievo statulą „Trojietėse“ vaidina aktorius, ir tai – vienas įspūdingiausių spektaklio personažų. Suzuki įvestas veikėjas – „dviguba“ dievybė. Tai ir Trojos globėjas Apolonas (graikų politeizmas), kuris neapsaugojo miesto nuo žlugimo, ir vaikų globėjas Džizo (budizmas), kurio akivaizdoje žudomas kūdikis ir niekas dėl to nebaudžiamas. Dievų figūra spektaklio metu sujuda tik dukart. Pirmą, kai nužudyto Hekubės anūko dvasia atsisėda šalia Džizo statulos, įsmeigusi į jį nekaltą žvilgsnį, į kurį Dievas atsako žvilgsniu ir užsimezga nebylus aktorių dialogas. Paveikslas šaukte šaukia apie tai, kad visos aukštesnės jėgos prarado galią, jos liko tik stabais, negalinčiais nieko pakeisti. Antrą kartą Dievas – šįkart jau Apolonas – pradeda judėti spektaklio pabaigoje, kai Hekubei pastogę siūliusi ir jos atstumta mergaitė priekaištingai sustoja prieš statulą ir iš visų jėgų meta į ją rankose turėtas gėles. Iškart pasigirsta sena japonų estrados daina: „Ką viena pati moteris gali padaryti?/ Tik pereiti ašarų upę/ Ir širdyje kęsti pokyčius./ Vieniša kaip žuvėdra/ Išduota kaip šuniukas…/<...>/ Esu tokia silpna, kad tegaliu laukti“. Tokių žodžių fone nuskamba pagrindinis nebylus Džizo/Apolono monologas. Mergaitės elgesys čia tampa atviru priekaištu Dievui dėl jo globojamo krašto žlugimo, o Apolonui belieka gūžčioti kaip tai moteriai, dainuojančiai apie savo bejėgystę, nes Dievas šiame pasaulyje teturi tiek galios, kiek patys žmonės jam jos suteikia. Praradus skrupulus Dievo galia nebereiškia nieko.
Euripido pjesių pastatymai Suzuki karjeroje tapo etapiniais – vienas išvedė jį į tarptautinę areną, kitas užbaigė jo pasaulinio garso trilogiją, vienijamą pasaulio kaip ligoninės koncepcijos. Tad šių metų SCOT Summer Season programa tapo trumpu gidu po Suzuki kūrybą. Ir nors visos spektaklių istorijos per tris savaitgalius nepapasakosi, festivalyje buvo galima suvokti, ką iš tiesų režisierius pasiekė per savo darbo teatre laikotarpį. Be to, kas aprašyta knygose – spektaklių ir teatro erdvių pastatymų, tarptautinių festivalių bei organizacijų įkūrimo, sukurto aktorių ruošimo metodo ir jo tobulinimo – režisierius audė visą pasaulį apimantį teatro žmonių tinklą. Būtent – aktorių, režisierių, scenografų, pedagogų, kritikų, teatro direktorių ir vadybininkų, žiūrovų, kurie stebėdami spektaklius, kalbėdamiesi su režisieriumi, skaitydami jo knygas bei mokydamiesi jo sukurto metodo ne tik geriau supranta vieni kitus nepaisant kultūrų skirtumų, – bet ir siekia kurti prasmingą, atsakingą teatrą, kuris iš tiesų gali veikti pavienius žmones ir visuomenes, o ne tiesiog būti estetiška vakaro pramoga.
