Audrius Musteikis
Jokių važiavimų į Rusiją: nei gastrolių, nei į svečius, nei incognito. Tokia baleto žvaigždės Michailo Baryšnikovo nuostata. O į gimtąją Rygą – taip. Čia jis ir anksčiau atvykdavo aplankyti motinos ir pedagogo Jurio Kapralio kapų; šoko Latvijos nacionalinėje operoje su savo „White Oak Dance Projects“; surengė fotografijų parodą. Praėjusią vasarą „Rygos biržoje“ veikė M. Baryšnikovo dailės rinkinio paroda.
Dabar Ryga ruošiasi dideliam įvykiui. Spalio 15 dieną Naujajame Rygos teatre įvyks spektaklio „Brodskis / Baryšnikovas“ premjera. Nobelio premijos laureatą Josifą Brodskį ir M. Baryšnikovą siejo artima draugystė, trukusi 22 metus, iki J. Brodskio mirties 1996-aisiais. Dabar du iškilūs menininkai scenoje vėl susieis dar vieno didelio talento, latvių režisieriaus Alvio Hermanio, spektaklyje.
„Tai nebus tiesiog spektaklis. Labiau panašu į spiritizmo seansą, – žada režisierius. – Kelios valandos vertikaliajame matmenyje, kai susiduri vien tik su didžiaisiais klausimais.“
„Alvis žengia į nepažįstamą teritoriją. Tą jis daro visada“, – tai M. Baryšnikovo žodžiai, jo anonsas, skelbiamas Naujojo Rygos teatro interneto puslapyje.
Bilietai iššluoti
Spalį „Brodskis / Baryšnikovas“ bus parodytas vienuolika kartų, lapkritį – dar penkis. Bilietai, kainavę nuo 15 iki 50 eurų, iššluoti jau pirmąją dieną. Atsirado entuziastų, prie teatro durų praleidusių visą naktį. Užtat bilietus į geidžiamą renginį jie įsigijo pirmieji. Bilietų kasai atsidarius, jau vinguriavo milžiniška pirkėjų eilė.
Žydų kilmės rusų poetui, eseistui J. Brodskiui šiemet būtų sukakę 75-eri. Tačiau spektaklis skirtas ne šiai datai, tai atsitiktinis sutapimas. Kūrinys, pasak režisieriaus, bus apie dviejų legendų susitikimą. A. Hermanis jau anksčiau kvietė M. Baryšnikovą bendradarbiauti – viename spektaklyje, kurį režisierius statė užsienyje, reikėjo šokėjo. Tačiau M. Baryšnikovas atsisakė – nebenorįs bristi į tą pačią upę, o pastaruoju metu pozicionuojąs save kaip dramos aktorių. Vėliau padirbėti kartu siūlė M. Baryšnikovas, tąkart jau A. Hermaniui sumanymai pasirodė abejotini. Idėja pastatyti spektaklį pagal J. Brodskio poeziją įkvėpė abudu menininkus. Parengiamieji darbai prasidėjo Milane, tęsėsi Ciuriche, kur dirbo A. Hermanis. Atsirinkę eilėraščius, keletą mėnesių kūrėjai bendravo per „Skype“: vasarą niujorkietis M. Baryšnikovas vyksta ilsėtis į savo rezidenciją Dominikos Respublikoje. Rugsėjį kūrybiniai procesai vyko Niujorke, Baryshnikov Arts Center, o šiuo metu A. Hermanis su legendiniu šokėju repetuoja Rygoje.
Vėliau spektaklį pamatys JAV ir Izraelio žiūrovai.
Poezija ir kūnas
Laikraščiui „The New York Times“ M. Baryšnikovas teigė, kad spektaklis nebus biografinis, dėmesio centre – poezija. Pasirinktieji eilėraščiai nebūsią J. Brodskio „hitai“. Režisierius savo ruožtu pabrėžia, kad nereikia tikėtis poezijos vakaro. Spektaklis bus ir apie sugrįžimą – rygietis M. Baryšnikovas grįžta namo. „Tam tikru požiūriu tai pasakojimas ir apie Rusijos jausmą, nors abu jie tapo amerikiečiais. Brodskis visada gyveno rusų kalbos teritorijoje. Baryšnikovas irgi jaučia, kad priklauso Rusijos kultūrinei erdvei. Tačiau tiek vienas, tiek antras apsisprendė niekada negrįžti į Rusiją“, – dienraščiui „Latvijas avize“ kalbėjo A. Hermanis. Beje, pats režisierius irgi nesiruošia vykti į Rusiją. Visų pirma, tai jo pozicija dėl Rusijos agresijos Ukrainoje. Antra, jis įrašytas į nepageidaujamų Rusijoje asmenų sąrašą.
Tiems tūkstančiams žiūrovų, kurie akimirksniu išpirko bilietus, režisierius pataria gerai pasirengti spektakliui, nes J. Brodskio poezija sudėtinga. „Kažkaip nesitiki, kad visi jie labai jau skaito poeziją“, – sakė jis. Jei kas laukia šou su poezija, nusivils.
Ne paslaptis, kad J. Brodskis tiesiog nekentė, kaip aktoriai skaito jo poeziją, netgi patys garsieji Rusijos scenos meistrai. Kažkada M. Baryšnikovas skaitė J. Brodskio eilėraščius autoriui girdint ir šiam patikę.
M. Baryšnikovas – tai absoliuti kūno klausa. Pasak A. Hermanio, jis – nepaprastai subtilus instrumentas režisieriaus rankose. O poezija – tai aukščiausia meno forma. Ji apima daugybę komponentų: muziką, turinį, formą, kompoziciją, architektūrą. Nepaprastai kompaktiškai sudėliojamas miniatiūrinis pasaulio modelis, visiškai iracionalus ir sykiu be galo lakoniškas, preciziškas. „Poezija – tai poetikos koncentratas, – tvirtina A. Hermanis. – Statant spektaklį mano pagrindinis tikslas – kiekvienu paveikslu, kiekviena situacija sukurti kokį nors poetinį vaizdinį… O poezijos faktūrą aš juntu labai kūniškai. Tai ir buvo pirmasis impulsas suvesti draugėn Brodskio poeziją ir Baryšnikovo kūną.“
Stengiasi būti geras
1948 metais rusų karininko šeimoje Rygoje gimęs M. Baryšnikovas, Leningrado Kirovo (dabar Marijos) operos ir baleto teatro primarijus, pasekė Rudolfo Nurejevo ir Natalijos Makarovos pavyzdžiu – apsisprendė pasilikti Vakaruose (Kanadoje, paskui persikėlė į JAV). Tai įvyko 1974-aisiais. Tapo pasauline žvaigžde, šoko American Ballet Theatre, New York City Ballet. Nuo 1980-ųjų beveik dešimtmetį buvo American Ballet Theatre meno vadovas, ugdė jaunuosius šokėjus ir choreografus. 1990-2002 metais vadovavo drauge su Marku Morrisu įsteigtai šokio trupei White Oak Dance Project, pats joje šoko. Vaidino Brodvėjaus ir kituose teatruose, filmavosi kine ir televizijoje, pelnė įvairių apdovanojimų. Šokėjo karjerą baigė 2002 metais. 2005 metais įkūrė Baryshnikov Arts Center. Vaidino režisieriaus Roberto Wilsono spektakliuose: „Senė“ (pagal Daniilą Charmsą) ir „Laiškas žmogui“ (pagal legendinio baleto šokėjo Vaclavo Nižinskio dienoraščius). Pastarojo premjera įvyko praėjusią liepą Spoleto festivalyje Italijoje.
Rygoje prasidėjo M. Baryšnikovo kelias į baleto aukštumas. Šiame mieste jis išgyveno šeimos dramą: motinos, padėjusios jam atrasti stebuklingą teatro pasaulį, savižudybę, tėvo priešiškumą. Rygos choreografijos mokyklos pedagogai iškart pastebėjo, kad šis berniukas apdovanotas neeiliniais gabumais. Paskui jo mokslai tęsėsi Leningrade. Po jų prasidėjo darbas Kirovo operos ir baleto teatre.
M. Baryšnikovas jau anksčiau yra pasakojęs, kad jo tėvai Rygoje niekada nesijautė savais. Latvių kalbos taip ir neišmoko. Būsimasis šokėjas beveik laisvai kalbėjo latviškai ir netgi versdavo mamai, didelei teatro gerbėjai, ką scenoje pasakė jos dievinama aktorė Vija Artmanė. Neseniai duodamas interviu žurnalui „Rigas Laiks“ jis save pavadino „russkij latyš“. Tame pačiame interviu didžiausia savo gyvenimo sėkme įvardijo išvykimą iš Rusijos, tiksliau, suvokimą, kad reikia tai padaryti.
Paskutinė J. Brodskio M. Baryšnikovui telefonu ištarta frazė: „Būk geras!“
„Aš ir stengiuosi būti geras – šeimai, vaikams, draugams; ką nors darydamas teatre ar fotografijoje“, – prisipažįsta šokėjas.
