Jeigu Oskaras Koršunovas būtų važiavęs į Oslą, kad pastatytų Norvegijos nacionaliniame dramos teatre „Makbetą“, „Tartiufą“, „Sirano de Beržeraką“, kokią tik nori klasiką – tai būtų iškilus meninis faktas, dar vienas lietuvių teatro kūrėjo pasireiškimas svetur ir taip toliau.
Bet savo šeštajam darbui svarbiausiame Norvegijos teatre Koršunovas pasirinko šiuolaikinio lenkų dramaturgo Tadeuszo Słobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“, parašytą 2008 metais: Rytų Europos istorija per dešimties bendraklasių, lenkų ir žydų, likimus. Štai šito susitikimo liudininke ir buvo įdomu tapti. Režisierius, linkęs kurti aštrų ir aktualų teatrą, ėmėsi pjesės, kuri dokumentinių faktų pagrindu apnuogina žmonių santykių mechanizmus. Juk dramaturgas „Mūsų klasėje“ parodo, kaip kintančios ideologijos veikia artimus mažo miestelio žmones: kartu augę, mokęsi, dainavę, šokę, mylėję vieni kitus, jie tampa vienas kito išdavikais, kankintojais, budeliais, žudikais ir toliau gyvena, vis kitaip vertindami savo bendrą šiurpią praeitį.
Dabar, kai visa planeta yra kaip mažas miestelis ir kai kiekvienas to miestelio pokalbis – Lietuvoje ar Norvegijoje, prie kavos ar prie ekrano – neapsieina be karo pabėgėlių temos, kai net ir traukinyje, vežusiame Oslo oro uosto link, monitorius rodė žmones, šiandien vykstančio karo išvytus iš namų, atminty tebegyveno „Mūsų klasės“ spektaklio personažai, kurių likimus griovė „anas“ karas: išprievartauta ir su kitais miestelio kaimynais sudeginta Dora, mirtinai suspardytas Jokūbas Kacas, nuožmus ir tuo prisišaukęs mirtį Rysekas, visą giminę, vardą, kūdikį ir tapatybę praradusi Rachelka-Marianka, vyrų ir gyvenimo pastumdėle buvusi Zocha, prisitaikėlis Zygmuntas, jų klasiokai Vladekas, Menachemas, Henekas, Abramas, kiekvienas su savomis karo žaizdomis… Koršunovo spektaklis istoriją susiejo su dabartimi, ir supranti, kad toje pabėgėlių minioje, kurią kol kas matai tik ekrane, nuo klaikaus, jau ne kartą vykusio scenarijaus gelbėjasi ir Dora, ir Jokūbas, ir Rachelka…
Grįžtant prie teatro – užmirštas, o gal ir nepatirtas reiškinys: per porą dienų nuo šeštadienio premjeros pasirodė šešios recenzijos, vien pavadinimais teigiančios, kad Koršunovo „Mūsų klasė“ yra „svarbiausias ir skaudžiausias šių metų spektaklis Norvegijoje“, kad tai „geras nerimo teatras“ ir „publikos sąmonė išjudinta“. „Jūs turite tai pamatyti ” – įsakmiai patarė leidinys “Vårt Land”, lietuviškai – “Mūsų šalis”. Iki ketvirtadienio Norvegijos nacionalinio dramos teatro internetinė svetainėje – jau aštuonios recenzijos.
„Patiko?!“ – po premjeros Osle ne tiek klausė, kiek triumfuodamas tvirtino Tadeuszas Słobodzianekas, skaičiuojantis bene trisdešimtą savo pjesės pastatymą. Jis jų žiūrėjęs gal penkiolika – Londone, Budapešte, Tel Avive, keliuose JAV teatruose, Vilniuje, Toronte, Barselonoje… 60 metų dramaturgas, galingo stoto vyras, Varšuvos „Teatr Dramatyczny” vadovas pripažino, kad pirmą kartą „Mūsų klasės“ ėmęsis neeilinio talento režisierius ir premjera Norvegijos nacionaliniame dramos teatre jam atrodanti reikšmingiausia: „Oskaro spektaklyje yra nemažai momentų, giliai mane sujaudinusių, net sukrėtusių. Toks jausmas, kad kai kuriuos dalykus mano pjesėje Oskaras atskleidė pirmą kartą, net man pačiam atvėrė akis. Tiesiog jis didis režisierius. Didis net ir tuo, kaip jis dirba su aktoriais, kaip sugeba per juos sukelti nepaprastai jaudinančias emocijas, mintis. Išraiškingiausi, nepamirštami epizodai – Jokūbo Kaco nužudymas, Doros prievartavimas, artėjimas į finalą, kai visų išlikusių herojų gyvenimai vienas po kito baigiasi, ir kiekvieno – Vladeko, Zygmunto, Rachelkos – mirtis yra savita, įsimenanti. Tragedijos Oskaras netirština, jis kaip tik daro viską lyg lengvai, nieko specialiai nesugalvoja sukrėtimo dėlei, o visuma veikia stipriai“.
Šito spektaklio principas – nenustelbti pjesės, kurią Koršunovas laiko ypatingai paveikia. Režisierius dirbo su scenografu Gintaru Makarevičiumi, kompozitoriumi Gintaru Sodeika, choreografe Vesta Grabštaite, o kostiumus kurti pakvietė norvegų dizainerę Katją Ebbel Friedriksen.
Makarevičius sukūrė monumentalią, slegiančią, pilką laiptuotą dekoraciją su atsidarančiu ekranu, kuri, kaip pats dailininkas sakė, yra „keturi viename: klasė, teismas, paminklas, kapinės“. Pridėčiau, kad tai dar yra ir sovietinių paradų tribūna, ir kino teatras, ir gyvenimo teatro scena. Čia dešimt bendraklasių, sakytum, duoda parodymus publikai. Teiskite, supraskite, atminkite ir atjauskite. Visas reginys tampa milžinišku ekranu videovaizdams – kadaise gyvenusių vaikų nuotraukoms, senoms sovietų ir nacių laikų kronikoms, rėksmingiems raudoniems plakatams, o pirmojo veiksmo pabaigoje – ir liepsnai, apėmusiai klojimą, kuriame karo metais kaimynai gyvus sudegino 1600 savo kaimynų, vien dėl to, kad tai buvo žydai.
Deginimo scenoje vienas iš personažų, seno aktoriaus Eriko Hivju vaidinamas Abramas gieda, rėkia žydų raudą. Pagal pjesę Abramas yra emigravęs į Ameriką ir rašo savo buvusiems bendraklasiams pakilius laiškus, pasakoja apie save ir klausinėja apie juos. Pagal Koršunovą tame epizode Abramas aprauda visus sudegintuosius, nužudytuosius.
Vienodai pilkšvai aprengti, tik prieš mirtį apsirengiantys spalvingesnį kostiumą, visi personažai labai skirtingi, ir jų asmenybės atsiskleidžia palengva. Gal greičiausiai – jau minėto Jokūbo Kaco, kuris žūva pirmas, jauniausias, vos 22, savo klasiokų gatvėje užspardytas. Naivuolis entuziastas, taip turbūt vadinami tokie žmonės. Jokūbą vaidino jaunas aktorius Emilis Johnsenas. Nužudymo scenoje vizualiai nėra nieko šiurpaus, net spardymo nėra. Tai, sakytum, švelnaus teroro scena be jokio smurto. Tiesiog „keturi muškietininkai“, keturi bendraklasiai, ankstesnėje scenoje sukirtę rankas „už Lenkiją“, parklupdo savo bendraklasį Jokūbą Kacą ir atsistoti jau nebeleis, nors jis ir įsitvers į juos kaip gelbėtojus, ir rankas bučiuos, o jie net glostys jo garbanotą galvą. Viskas, jis pasmerktas.
O Doros (aktorė Hanne Skille Reitan) išprievartavimas panašus į nukryžiavimą. Ir vėl veikė tie patys „muškietininkai“. Koršunovas taip padalijo vaidmenis, kad klasiokus vaidina skirtingo amžiaus aktoriai, vyresni – tuos, kurie ilgiau gyveno. Vienas jų – Zygmuntas, vaidinamas Kai Remlovo, yra tipiškas inteligentas prisitaikėlis, perbėgėlis. Tą režisierius pabrėžė net ir „keturių muškietininkų“ priesaikos scenoje: kitiems laikantis už rankų, Zygmuntas minutėlei ištrūksta, nes turi savų sumanymų, net ir prieštaraujančių priesaikai. Po to grįžta ir vėl stovi su bičiuliais lenkais ranka rankon.
Įspūdingas Ingjerd Egeberg vadmuo – žydė Rachelka, ją įsimylėjusio ir vedusio klasioko Vladeko perkrikštyta Mariana, nes kitaip ji būtų nužudyta. Jauna aktorė suvaidino ją „iki senatvės“: netekusi visų artimųjų ir net savo vardo, po to ir naujagimio, Rachelka šalia gero, bet buko Vladeko (aktorius Per Egil Aske) iš gražios mergaitės palengva virsta viskam abejingu, nerangiu ir šiurkščiu padaru Marianka.
Dabar net keista iš Koršunovo girdėti, kad repeticijoms prasidėjus, aktoriams buvę sunku suprasti jų pačių nepatirtos Rytų Europos istorijos žiaurumą, todėl jam tekę labai daug pasakoti „lyg kokiam istorikui“. „Jis buvo labai kantrus“, – džiaugėsi Dorą vaidinusi Hanne Skille Reitan.
Pasibaigus premjerai, kai visas teatras šventė, gerokai po vidurnakčio pasklido žinia, kad didžiausio Norvegijos dienraščio „Dagbladet“ internetinėje svetainėje jau pasirodė pirma trumpa recenzija, o prie jos – šešios žvaigždutės. Vadinasi, „Mūsų klasė“ įvertinta aukščiausiu balu. Vadinasi, lietuviai drauge su norvegais sukūrė „svarbiausią ir skaudžiausią spektaklį Norvegijoje“. Pavydžiu aš tiems norvegams.
Pažadina aktorių kūrybines galias
Norvegijos nacionalinio teatro vadovė, režisierė Hanne Tømta: „Pagrindinė priežastis, dėl kurios nuolat kviečiame Oskarą Koršunovą į Oslą – jis kuria labai gerą teatrą. Koršunovo savitas požiūris ir braižas, jis skirtingas, nei kitų Norvegijos ar kitų Europos režisierių, kurie atvažiuoja pas mus dirbti. O mes kaip tik ir norime, kad spektakliai mūsų teatre būtų įvairūs, netenkintų tik vieno skonio žiūrovų.
Koršunovas kaip niekas kitas sugeba pažadinti mūsų trupės aktorių kūrybines galias. Tai matyti iš jo spektaklių, tą patvirtina ir patys aktoriai. Jis yra statęs čia spektaklį “Mes ne pyragėliai” pagal Danijilą Charmsą, Jono Fosse “Vinter”, Augusto Strindbergo “Kelią į Damaską”, Maksimo Gorkio “Dugne”, Henriko Ibseno “Perą Giuntą”.
Pjesė “Mūsų klasė” jau keletą metų buvo mūsų literatūrinės dalies “aukso dėžutėje” – tai reiškia, kad mes norėjome spektaklio pagal ją. Kalbinome kelis režisierius, jie perskaitė ir sakė, kad bijo, nežino, kaip tai režisuoti. Ir buvome sutarę su Koršunovu, kad jis atvažiuos kurti naują spektaklį. Jis atvažiavo ir pasakė: ar žinote – yra tokia pjesė “Mūsų klasė”. Puiku!
Kritikai pas mus recenzuoja ne kiekvieną spektaklį, tuo labiau – taip operatyviai. Dabar, kai premjera jau įvyko, kai kritikai įvertino Koršunovo “Mūsų klasę” aukščiausiais balais, o publika plodama atsistojo – Norvegijoje tai reta – galiu pasakyti, kad mūsų teatre tikrai sukurtas ne tik geras spektaklis, bet ir teatro įvykis“.
