Venecijos Biennale Teatro aktoriai

Rūta Oginskaitė 2015 08 21 Menų faktūra
Teatro bienalės afišos Venecijoje. Autorės nuotrauka
Teatro bienalės afišos Venecijoje. Autorės nuotrauka

aA

Jeigu ne staigus kvietimas skristi - šiąnakt! - į Venecijos bienalę, ieškodama žinių apie jos įvykius vaikščiočiau po www.labiennale.org, paskui galbūt po www.theguardian.com/uk , www.kommersant.ru  ir kitus portalus, kurie siunčia į svarbesnius festivalius savo žmones, ir išversčiau, kas įdomesnio, ir pasirašyčiau parengė r.o., j.j. ar panašiai, kaip pasirašoma pranešus apie tai, ko nematei. O dabar vaikščiojau nuo Fondamente Nuova, nuo buvusio jėzuitų vienuolyno, paversto bendrabučiu Crociferi, sukaliojau po daugybę gatvelių Rialto kryptimi Teatro Communale Carlo Goldoni link. Kai jau atrodo, kad niekada nebepasieksi, nes jis gal kažkur kitur, jis pasislėpė - randi, tiesiog tampi vis tirštėjančio, lūkuriuojančio teatrališkų personažų sambūrio dalimi. Tai ne prospektas ir ne aikštė, o viena siaurųjų Venecijos gatvių, bet iš centrinių, krautuvėlėmis ir ristorante aplipusių. Kai kitą dieną visai kitoje Venecijos dalyje, kaip tik toje, kur Bienalės piligrimai keliauja pamatyti šiuolaikinių menų, ieškai Teatro Piccolo Arsenale ir Teatro alle Tese, panikos nebėra, nes žinai - tapsi vis tirštėjančios kompanijos dalimi, kažką jau atpažinsi iš vakar, pats virsi Biennale Teatro publikos personažu ir kartu su visais įplauksi į spektaklį.

Istorija. Goldonio teatras

Iš kur aš jį pažįstu? Iš Eimunto Nekrošiaus „Otelo“ repeticijų, fotografuotų Romualdo Požerskio. Nekrošius ir Nadia Gultiajeva salėje repeticijos metu. RoRa. Bagdonas parteryje, susikaupęs, stebi repeticiją. Ir scenoje su Otelo kostiumu ir kardu - pozuoja, dūksta, matyt jau po premjeros. Vaizdas „Meno forto“ laiptinėje: laiminga „Otelo“ trupė, išsirikiavusi scenoje po premjeros, fone - Goldonio teatro salė su keturiais aukštais paauksuotų balkonų. 2001 metai. „Otelo“ pasaulinė premjera buvo čia, nes Venecijos bienalė - spektaklio koprodiuserė. Premjeroje dalyvavo tuometis kultūros ministras Gintautas Kėvišas. Kai visi grįžo, Kultūros ministerijoje buvo spaudos konferencija, nes - įvykis, nes Lietuvos teatras - Venecijos bienalėje. Turbūt tolimais 2001-aisiais Venecijos bienalė Lietuvoje daug kam, bent jau iš rašiusių spaudai (nes internetas dar tik prasidėjo) buvo tuščias garsas, entuziazmo nesijautė, klausimų nekilo, džiaugėsi tik ministras, klausinėjo tik R.O., ir tik primityviausių dalykų, iš aktorių šypsojosi gal tik Eglė Špokaitė, trupė jautėsi vis niūriau, kol Bagdonas ištarė teisingą repliką,  maždaug: kadangi mūsų premjera įvyko ir netgi sėkmingai tokioje neeilinėje vietoje, kaip Venecijos bienalė ir Goldonio teatras, - nepykit, bet dar kokią savaitę aš sau leisiu įsivaizdinti.

(Galėjo įsivaizdinti ir Oskaro Koršunovo aktoriai, kai dar anksčiau, prieš 16 metų suvaidino „Roberto Zucco“ buvusiame laivų doke, bet apie tai skaitome tik dabar, pranešimuose apie „Hamletą“).  

Goldonio teatras - iš Venecijos seniausių, žymiausių. Pats teatras netoli Didžiojo Kanalo įkurtas 1622 metais,  degęs, atstatytas ir ne kartą perstatytas, keitęs savininkus ir pavadinimus (San Luca, Apollo), 1875 metais pavadintas žymiausio Venecijos dramaturgo Carlo Goldoni vardu. Išgyvenęs įvairius laikotarpius ir požiūrius į savo funkciją, nuo 1979 metų pagaliau pripažintas reikalingu ir saugotinu.   

Pirmas vakaras. Ostermeieris

Kol žiūrovai rinkosi, kol fotografavosi Goldonio teatro auksinių balkonų apsupty, Schaubühne aktoriai laukė scenoje. Stovėjo, vaikščiojo tarp įvairių formų fotelių (pagrindiniai Ninos Wetzel scenovaizdžio daiktai), žiūrėjo į tuos, kurie žiūrės į juos. Tokia buvo įžanga į spektaklį „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio 1979 metų filmą. Thomas Ostermeieris (g. 1968), Venecijos bienalėje debiutavęs 1999 metais su Ravenhillo „Shopping and Fucking“, vėliau čia rodė „Hamletą“ ir „Visuomenės priešą“, 2011 metais pelnė Auksinį liūtą, kūrybinėse dirbtuvėse su jaunais aktoriais išbandė, kaip teatre gali atrodyti Thomo Manno „Mirtis Venecijoje“ ir po to pastatė spektaklį savo teatre.

Venecijos bienalės teatro festivalio meno vadovas Alexas Rigola ypatingai didžiuojasi šita derme - kad 43-ią kartą vykstantis festivalis ne tik kviečiasi meistrus, bet jau šešti metai Venecijoje meistrai dirba su jaunimu, ir tai vadinasi Bienalės teatro mokykla (Biennale College Teatro). Dvi savaites jauni menininkai - šiemet 350 iš 40 šalių - kuria ir mokosi kurti, su dramaturgais rašo pjeses, su režisieriais repetuoja. Kiekvienas meistras - su sava idėja. Pavyzdžiui, Ostermeierio dirbtuvių kryptis šįkart buvo „stebėk ir reaguok“, čia turėjo būti svarbus „ne darbas su tekstais, ne koncepcijos ar temos, bet pati vaidybos prigimtis“, aiškina Bienalės bukletas.

Nežinau, ar Bienalėje stengiamasi, kad meistrų dirbtuvės ir festivalyje rodomi jų kūriniai kažkuo derėtų, bet Ostermeierio atveju įžiūriu ryšį, nes „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ - labai aktorinis spektaklis. Siužetas žinomas iš Fassbinderio filmo: Marija ištekėjo už Hermano Brauno karo metu, jungtuvių antspaudą uždėjo sprogimai, sutuoktinis buvo išvežtas į frontą, iš kurio negrįžo pernelyg ilgai, ir Marija Braun, tegu laukdama ir tikėdama, nesijautė bejėgė auka, ji dirbo „gražia moterimi“ ir kaipo tokia darė sėkmingą karjerą, jos darbo „partneriai“ buvo vis turtingesni, turtus krovėsi ir ji pati, laukdama Hermano, su kuriuo vedybinio gyvenimo taip ir nepradėjo, bet juk pradės, kai jis vieną gražią dieną pareis į jos pasistatytą namą... 

Daugybę personažų Ostermeierio spektaklyje suvaidino penkiese: Mariją Braun - Ursina Lardi, o visus kitus ir kitas, svarbesnius ir tik „su alebarda“ - keturi aktoriai, keisdami vaidmenis ir lytį čia pat scenoje. Perukų ar kostiumo detalių keitimas buvo tik menki priedai prie vaidybos burtų. Sebastianas Schwarzas be marškinių, su nevykusia šukuosena - Marijos draugė Beti, sentimentali, kiek patižusio kūno; su kareiviška striuke ir pilote - tingiai besilinksminantis amerikiečių kareivis bare; būtent šitas artistas vaidina Hermaną, ir tokį, kad nekiltų abejonių - laukti verta, nors pasirodo jis labai trumpai. Spėjau, kad Marijos motiną, tokią nusišėrusią, stripinėjančią, palaido būdo moterėlę vadina ta pati vikri vyresnio amžiaus aktorė, kaip ir prastą kekšę bare, kurį lanko amerikiečių kareiviai, spėjau, kad gal net Marija Braun ėmė dirbti viename bare su amžinai įgėrusia motina, dėvinčia pernelyg didelį gorsetą ir klapsinčias basutes, o gal tai tiesiog paralelė - jų abiejų gyvenimai. Tačiau: kai Marija Braun pasijuto nėščia ir pasisakė motinai, toji priglaudė galvą prie dukros pilvo, dukra užklojo motinos galvą savo paltu, o iš po jo išlindo... plika artisto Roberto Beyerio galva, nes dabar jis jau nebe prasčiokiškai plasnojanti motina, o gydytojas, po to dar kelias sekundes jis bus ir kalėjimo prižiūrėtojas, saugantis Hermaną, ir advokatas, jis dalyvaus paslaugių kelnerių trio šokyje aplink praturtėjusią ponią Braun prabangiame restorane, ir vėl plasnos motinėlės vaidmeny. (spektaklio scenų popuri - fotografuota ir filmuota Avinjono festivaliui).

Keturis mikrovaidmenis „iš minios“ suvaidina ir Thomas Badingas, kol atsisėda į traukinio krėslą kaip turtuolis Karlas Osvaldas, kurį „suvedžios ir pames“ Marija Braun, o jis ją mylės iki paskutinio atodūsio tame prabangiame restorane. Ostermeierio spektaklyje, kur keturi aktoriai turi po penkis, septynis, aštuonis vaidmenis, neapsieinama be triukų, tokių neva mirktelėjimų publikai, kad ši būtų nustebinta ir patenkinta, tarsi stebėtų vodevilį, o ne tragediją. Bet štai Thomo Badingo vaidinamas pagyvenęs verslininkas Osvaldas, užimtas tik savo darbo reikalais ir pelnu, staiga išgirsta iš jaunos gražuolės Marijos Braun „Kur čia vonia, aš noriu su tavim mylėtis“ - ir iš savo n-ioliktos eilės matau aktoriaus, - ne, jo personažo - veidą: kaip jis persimaino, nes tas dailios moters klausimas privertė jį ne tik nustebti, bet ir pasijusti vyru, įdomiu, geidžiamu, kodėl gi ne... Tai ne triukas, tai aktoriaus meistriškumas, tas charakteris, žmogaus būsena per sekundės dalį. Ostermeierio aktorių vaidyba privertė nebeskaityti titrų, kad neprarasčiau tokių akimirkų, kurios - žybsniai, ir galbūt tik atmintis jas išdidina, sureikšmina.

Be platesnio konteksto neturiu pagrindo svarstyti, kiek „Marijos Braun vedybinis gyvenimas“ reikšmingas paties Ostermeierio kūryboje (žinau, kad pirmą kartą šitą scenarijų jis režisavo ne savo Shaubühne´je, o Münchner Kammerspiele 2007 metais, gi Venecijoje matytasis spektaklis pernai rodytas Avinjono festivalyje). Užsižiūrėjusi į aktorius, negaliu lukštenti ir šito spektaklio ištarmių, bet matau, kad žmonės ten vartoja žmones - kad užsimirštų, kad užliptų aukščiau, kad turėtų. Lyg žmogus žmogui būtų padargas ar auksinė žuvelė. Gal dėl to toks lengvas vodevilinis stilius, lyg ir pati istorija būtų besvoris niekas, kurį smagu vaidinti. Tiesa, kai finale nuo degtuko užsiliepsnojo Marijos Braun namas - videoprojekcijoje - tai nebuvo stipru. Gal dėl to, kad tą momentą režisierius patikėjo ne savo stebuklingiems aktoriams, o „išraiškos priemonėms“?

Antras vakaras. Ispanai

Būna festivaliuose tokių nelaimių: trupė vaidina ispaniškai, titrai - itališki, o kas tų kalbų nesupranta, pusantros valandos deda pastangas suprasti teatro kalbą, bet tenka daryti išvadą, jog ji vis dėlto nėra universali, ypač jei dar ir dramaturgija nėra žinoma. Užtat nepatyriau, kuo įdomus ispanų režisierius Paco de la Zaranda (g. 1978) ir jo spektaklis El Regimen del penso ( „Ėdalo santvarka“?) apie kiaulių fermą su mintimi, kad „kartais žmogų nuo gyvulio skiria tik maisto kokybė“, kaip rašo Bienalės bukletas. Šio festivalio meno vadovas Alexas Rigola - ispanų režisierius, ir gal natūralu, kad jis stengiasi atvežti į Veneciją tai, kas vertingesnio jo šalyje. Italakalbiai ir ispanakalbiai reagavo aktyviai, matyt kažką aktualaus pažino per spektaklį, kurio dramaturgiją ir šviesas kūrė Eusebio Calonge, o vaidino trupės La Zaranda keturi brandaus amžiaus aktoriai, persirengiantys tai kiaulių fermos prižiūrėtojais, tai pačiomis kiaulėmis.

Ir visai kitas reikalas - kito ispano, žymaus Ispanijos ir Katalonijos teatro režisieriaus Lluíso Pasqualio (g. 1951) spektaklis pagal klasiko Lope de Vega dramą „Riteris iš Olmedo“ (El caballero de Olmedo). Režisieriaus biografija - beveik kaip lietuvių teatro giminaičio: ypatinga meilė Lorcos kūrybai („Publika“ ir kt.), spektakliai pagal Calderoną („Gyvenimas tai sapnas“), Shakespeare´ą, Koltesą („Roberto Zucco“)... Italai jį laiko savu dėl pagarbių Carlo Goldoni ir Eduardo de Filippo pjesių pastatymų. Pasqualis vertina ir iki smulkmenų išnagrinėja kiekvieną dramaturgo sakinį ir studentus moko, kad „paprastai mažuose sakiniuose slypi paslaptys“, kaip pristato  Bienalės bukletas. O, ten nemažai režisieriaus minčių: vaidinti „taip paprastai, kaip įmanoma“, siekti „žodžių poezijos, išlaisvinus juos nuo retorikos ir laiko dulkių“. „Riteryje iš Olmedo“ jis siekia to su labai jaunais aktoriais, įvaldžiusiais „špagos ir apsiausto“ vaidinimų stilių, flamenko šokį, dainavimą. Bet „špagos ir apsiausto“ čia tiek, kiek reikia riterių, pamilusių tą pačią damą, dvikovai. Ir riteriai, ir damos, ir jų tarnai - su džinsais, džemperiais, marškinėliais. Dekoracija - tvarkingai išrikiuotos kėdės, ant kurių aktoriai sėdi, tuo momentu nevaidinantys (nekalbantys). Beveik kaip Koršunovo „Žuvėdroje“? Tik šitie linksmesni, nors irgi vaidina ir įtampą dėl meilės stokos, ir tragediją, bet kai atsisėda, jie yra tik jie, ne personažai.

Šelmišką toną duoda vienintelė ansamblio vyresnė aktorė Rosa Maria Sardà, vaidinanti Fabią - tokią velnių priėdusią gudruolę piršlę, sąvadautoją, auklę, tiesiog išmintingą moterį, kokių paprastai būna klasikinėse pjesėse apie įsimylėjėlius, kuriems griežti tėvai viską draudžia. Aktorė, o gal jau pati Fabia nuo pat pradžios žiūrovus superša su būsimu vaidinimu, ir vertimo jai nereikia, šįkart supratau (supratome!) ispaniškai. Ir kol ji ten aiškino ir tarėsi, žingsniuodama pirmyn atgal ir džiugindama savo plastika, santykiu, pačiu charakteriu, be vargo mezgančiu pažintį ir bendravimą, galvojau, kad turime juk ir Lietuvoje tokių šaunių vyresnio amžiaus aktorių, Aldoną Janušauskaitę, pavyzdžiui, ir turbūt ne tik ją, o ko neturime - gudruolių, superšančių jas su šiandien dirbančiais režisieriais?

Tada stojo vaidinti Ispanijos jaunieji. Gražūs kaip dievai. Jiems taip tiko sakyti 1620-ųjų meilės dialogus, tiems šiandieniniams džinsuotiems, nepagrimuotiems, be plunsnuotų skrybėlių. Riterio iš Olmedo istorija iš tiesų vyko šiandien - meilės drama, virstanti tragedija apie įsimylėjėlį iš kito miesto, užtat svetimą, todėl vertą susidorojimo iš pasalų, ypač pamačius, kad dama pasirinko jį, o ne vietinį gražuolį (Pasqualis Lope de Vegos riterį lygina su Kolteso Roberto Zucco - atseit, abu „svetimi savo aplinkai, abu toli nuo namų“). Ir kartu kilo keisčiausių svarstymų: kad svetimi šio laiko teatrui yra tie tobulai gražūs aktoriai, stiprūs vyrai ir trapios moterys, normalūs žmonės - ne pažeisti, ne susigūžę, ne gyvenimo permušti, ne „iš minios“ ir tuo labiau ne šaligatvio nuliai.

Trečias vakaras. „Hamletas“

Man gražūs Lietuvos aktoriai. Tai scenoje jie virsta išnirusios, kaip sako Dariaus Meškausko Hamletas, gadynės negandų ženklais. Ir ne tik „Hamlete“, ir ne tik pas Koršunovą, nors jis, aišku, nuėjo toliausiai. Pavyzdžių? Kad ir Airida - Miranda, graži aktorė - neįgalumo persukta epochos šmėkla. Neprotestuoju, tik pastebiu. Oskaro Koršunovo „Hamleto“ gadynė taip stipriai išnirusi, kad kiekvienas epizodas - kaip smūgis žiūrovams nuo jos ir aktorių - jai. Smūgiuoja Antano Jasenkos muzika ir visas garsas, aktorių staigūs judesiai ir rėksmingos intonacijos, režisieriaus sarkazmas, neviltis. Jau pats pirmas klausimas „kas tu esi?“ nesulaikomai virsta įniršiu, isterija. Ir toliau - lyg nematomas botagas plaktų be gailesčio. O aktoriai vaidina visais nervais, lyg paskutinį kartą, lyg prieš pasaulio pabaigą.

Kažkada, „Shoppingo and Fuckingo“ laikais, vadinasi, apie 1999-uosius, Latvijos žurnalas „Rīgas Laiks“ ėmė interviu iš Koršunovo. Klausė, kaip jis - nepriklausomas režisierius, įkūręs savo teatrą - jaučiasi. Koršunovas atsakė replika iš spektaklio, minėdamas peilį subinėj - kaip imlią metaforą. Žiūriu „Hamletą“ auksinėje Goldonio salėje ir juntu, kad peilis vis dar ten. Ir neišnyra, bjaurybė. O pagal žiūrovų reakcijas gali suprasti, kad pataikyta, kad artima, kad publika „paimta“ ir jai tas patinka. Labiausiai džiaugėsi Pasqualio gražieji ispanai (normalūs žmonės, gatvėje nepastebėčiau).

Ką, išskyrus triumfą, galiu liudyti, gastrolėse matydama lietuvišką spektaklį? Galėčiau, tarkime, užrašyti, ką režisierius kalbėjo aktoriams per repeticiją prieš tokį svarbų vaidinimą - jeigu tuo metu būčiau sėdėjusi Goldoni salėje su bloknotu. Bet kadangi per visas gastroles jaučiausi kaip Dovilės Zelčiūtės knygoje „Kelionė su Oskaru Koršunovu“, tai ne sėdėjau, o sukau didesnius ir mažesnius ratus aplink teatrą, nes daug kas užrašyta, o aš gi nenorėjau būti Zelčiūtė Nr.2.

Tai kas tu esi?

Jeigu būčiau www.theguardian.com/uk  ar  www.kommersant.ru  apžvalgininkė, pagal apibrėžimą neturinti teisės praleisti svarbiausių tarptautinių teatro įvykių, susiplanuočiau kelionę į Venecijos Biennale Teatro prieš metus. Atvykčiau visam festivalio laikui - nuo liepos 30 iki rugpjūčio 8 dienos. Matyčiau, kokią visuomenės grimasų studiją Christophas Marthaleris padarė iš prancūziškų vodevilių rašytojo Eugène´o Labiche´o (1815 - 1888) komedijos Une ile flottante („Plaukianti sala“ - prancūziško deserto pavadinimas), nueičiau į susitikimą su režisieriumi ir pločiau, šaukdama „bravo“, kai jam teikė Auksinį liūtą už viso gyvenimo pasiekimus. Pažinčau ir Sidabrinio liūto laureatus - trio Agrupación Señor Serrano iš Ispanijos. Labai smalsu, koks Romeo Castellucci „Julijus Cezaris“ ir Jano Lauwerso „Aklas poetas“, kaip savo pjesę „Never Forever“ režisuoja dramaturgas Falkas Richteris, kaip tik šiemet pamėgtas jaunųjų Lietuvos režisierių; kokį teatrą kuria Milo Rau, Fabrice´as Murgia, Christiane Jatahy, kokius trumpus spektaklius Bienalės kūrybinių dirbtuvių metu su jaunais aktoriais sukūrė kviestiniai meistrai ir kaip dirba Italijos jaunieji.

Ir tada mano rašinėlis tęstųsi mažiausiai penkiskart tiek. 

Užsienyje