Frankas Castorfas Miunchene pastatė spektaklį pagal Bertolto Brechto pjesę „Baalas“. Berlyno teatro festivalyje „Berliner Theatertreffen“ spektaklis buvo parodytas paskutinį kartą, nes Brechto duktė ėmėsi teisinių veiksmų prieš spektaklį.
Todėl dabar šis spektaklis ne tik įeis į teatro istoriją, – jis bus įdomus ir teisės specialistams kaip teisinio ginčo dėl autorių teisių objektas. Šis atvejis kelia esminį su vokiečių režisūriniu teatru susijusį klausimą – ką labiau reikėtų ginti: ar autoriaus teises, kai tam tikra prasme saugomas atskiras literatūros kūrinys, ar teatro praktiką, kai atskiras kūrinys gali būti atliktas kaip radikali nauja literatūros kūrinio interpretacija? Kalbant apie Castorfo „Baalą“ viskas dar sudėtingiau.
Visų pirma, net negalima kalbėti apie atskirą Brechto kūrinį, nes autorius savo pirmąją pjesę, parašytą 1918-aisiais, keitė mažiausiai keturis kartus. Todėl patį pjesės tekstą dabar labai sudėtinga vertinti dėl egzistuojančių įvairių publikuotos pjesės versijų. Kai autorius 1954 m. paskutinį kartą redagavo pjesę, ruošdamas savo ankstyvųjų pjesių rinkinį, jos pabaigoje pridėjo pastabą: „Pripažįstu (ir perspėju) – šiai pjesei trūksta išminties“.
Galima manyti, kad kalbėdamas apie trūkstamą išmintį, apsiriko pats Brechtas, nes juk poetui ir moterų viliotojui Baalui svarbiausia – ne pažinimas, jam svarbiau pasiųsti žinią pasauliui po didžiojo karo, o pjesės esmė – polemika su ekspresionizmu, gyvybingumas ir poezija, anarchiška energija, nors ji galiausiai kartu su Baalu miršta miške ir tarsi vėl susilieja su gamta. Pjesėje laisva veiksmų seka vaizduojami aštuoneri poezijos genijaus Baalo gyvenimo metai. Pradžioje kviestinės buržuazijos atstovų vakarienės metu Baalo talentu žavisi jo globėjas, dramaturgine prasme tai tampa tarsi tramplinu į nevaldomą gyvenimą be jokių stabdžių – su daug meilės ryšių ir daug eilėraščių bei dainų, atliekamų baruose ir vargšų prieglaudoje. Pabaigoje Baalas nužudo savo draugą Ekartą, su kuriuo jį sieja ir pavydo lydimi homoerotiniai santykiai. Šioje istorijoje įamžinta poetų Arthuro Rimbaud ir Paulio Verlaino draugystė. Ją pasitelkęs Brechtas rodo tragiškai pasibaigusį bandymą palikti buržuazinę visuomenę. Baalas, kaip ieškomas žudikas, pabėga į mišką, kur miršta.
Castorfui minėtas Brechto pastabos sakinys buvo pretekstas šia pjese paieškoti kitokios išminties šiandieniniame pasaulyje. Sunku būtų tikėtis, kad Castorfas vaizduotų Baalą tik kaip prieš buržuaziją maištaujantį poetą ir raugėjantį moterų viliotoją, gyvenusį prieš šimtą metų, juolab kad šis režisierius jau seniai pagarsėjęs savo teksto montažais ir kelionėmis po skirtingas geografines platumas ir politinius laikus teatro scenoje.
Pagrindinė režisieriaus idėja buvo susieti Brechto „Baalą“ su Francis Fordo Coppolos filmu „Mūsų dienų apokalipsė“ (1979 m.), t.y. gyvenimu besidžiaugiantį individualistą nukelti į naujesnių laikų pragarą – Vietnamo karo laikus. Aišku, kalba eina ne apie paprastą adaptaciją, kurioje Baalas tiesiog virstų kapitonu Vilardu, turinčiu džiunglėse sunaikinti kadaise Marlono Brando suvaidintą atsiskyrėlį pulkininką Kurcą. Čia svarbu tai, kad herojus patenka į džiunglių pasaulį, kurį galima sieti su Brechto miško motyvu. Taip spektaklis nagrinėja dvi temas: rodo, kaip karas išprovokuoja žmoguje slypinčius Baalo geismus ir perviršius, ir paliečia kolonijinių bei postkolonijinių karų klausimą, į kurį Castorfas atkreipia dėmesį pasirinkdamas prancūziškus akcentus. Aurelio Manthei vaidinamas Baalas – praktiškai prancūzas. Jis lyg ilgoje scenoje iš specialios filmo versijos „Mūsų dienų apokalipsė. Sugrįžimas“ aplanko plantacijų savininkus prancūzus, kurie Indokiniją gina kaip savo tėvynę. Prieš tai skamba Jimio Hendrixo „Hey Joe“ prancūziška versija, kuri tiems, kas pamiršo, primena prancūziškas amerikietiškojo Vietnamo karo ištakas. Spektaklio premjera Miuncheno Residenztheater įvyko praėjus vos kelioms dienoms po teroro išpuolio „Charlie Hebdo“ redakcijoje Paryžiuje. Taip gimė dar vienas kontekstas, kurio nebuvo tada, kai radosi idėja susieti „Baalą“ su „Mūsų dienų apokalipse“.
Kuriant tokį spektaklį buvo stipriai patrumpintas gausus Brechto pjesės veikėjų sąrašas. Kelias veikėjas moteris apjungė viena Sofi (Andrea Wenzl), o „Izabelė, pragaro nuotaka“, kurią vaidina visuomet energinga androginiškoji Bibiana Beglau, tampa nauja pagrindine veikėja, sudarančia pragarišką trijulę su Baalu ir Ekartu (Franzas Pätzoldas) ir lydinčia juos per keturių su puse valandos trukmės spektaklį. Brechto „Baalo“ žlugimo kelias nuo poeto garbei surengtos šventiškos buržua vakarienės iki Ekarto nužudymo ir dingimo miške spektaklyje virsta asociatyviu zigzagu, vedančiu gilyn į džiungles. Tai tarsi Vakarų pasaulio „Tamsos širdies“ metafora – juk remiantis Josepho Conrado romane vaizduojama kelione Kongo upe ir buvo sukurta „Mūsų dienų apokalipsė“. Greta „Baalo“ ir „Tamsos širdies“ Castorfas spektaklį papildo Brechto ir Rimbaud eilėraščiais bei Frantzo Fanono1 ir Ernsto Jüngerio2 tekstais. Veržimasis gilyn į džiungles tampa ir naujų kolonijų užkariavimo, ir kolektyvinio bei individualaus savęs pažinimo simboliu. Taip Castorfo „Baalo“ versija siejasi su visa sudėtinga ir prieštaringa šiuolaikinio teatro struktūra. Castorfas Brechto Baalą iš provincialaus keistuolio pasaulėlio perkelia į konkretų istorinį kontekstą su daugybe asociacijų.
Kad visa tai vaizdingai, bet ne mažiau sudėtingai atspindėtų scenoje, Aleksandaras Deničius sukūrė masyvų scenografijos kalną su daugybe detalių. Scenos centre – budistų pagodą primenantis statinys, kurio viduje besirutuliojančio veiksmo transliaciją žiūrovai mato ekranuose. Šone – tikras amerikiečių sraigtasparnis, tapęs ikonografiniu vabzdžiu monstru – vaizdu, simbolizuojančiu Vietnamo karą. Džiunglėse vykstančiame kare sraigtasparniai buvo tarsi oro tankai, ir būtent todėl Coppola garsiojoje savo filmo scenoje rodė sraigtasparnių skrydį pagal Wagnerio „Valkiriją“. Baigiantis karui, po Saigono žlugimo, tokius sraigtasparnius lėktuvnešiai gabendavo į jūrą, kur šie rinkdavo paskutinius likusius amerikiečių karius. Su tokiais į atmintį įstrigusiais vaizdais dirbo serbų scenografas, kuris buvo ir Emiro Kusturicos filmo „Pogrindis“ dailininkas. Deničius netgi teigia, kad darbas su Castorfu jam padėjo tobulai susieti teatro scenografo ir filmo dailininko darbą. Vien to sraigtasparnio priešais pagodą (ir priešais asociatyvias filmo džiungles) vaizdas yra ikonografijos šedevras scenoje, ilgai išliksiantis teatrinėje atmintyje.
Castorfo spektaklyje Baalas – ne Brechto menininkas, o talentingas, instinktų vedamas keistuolis, atsidūręs pasaulyje, kuriame puikiai pritampa, nes jame nebėra jokios tvarkos, išskyrus tą, kurią primeta nuolat veiksmą komentuojanti pragaro nuotaka. „Baale“ skamba Rimbaud tekstai – šį poetą Castorfas dar 1988-aisiais, debiutuodamas Rytų Berlyne spektakliu pagal Paulo Zecho „Girtą laivą“, vadino XX amžiuje vėl prarastos 1871-ųjų Paryžiaus komunos poetu-vizionieriumi ir lygino su Jimu Morrisonu. Po kelių dešimtmečių ratas užsidaro visai kitokiame pasaulyje, kuriame šių dienų teroro išpuoliai ima keisti požiūrį į vėlyvąsias kolonializmo pasekmes po imperialistinio XX amžiaus.
Sunku pasakyti, kodėl Barbara Brecht-Schall, 1930 m. gimusi ir vienintelė gyva likusi Brechto palikuonė, ėmėsi tokių priemonių prieš šį spektaklį. Aišku, kad pagal dabartinę jurisdikciją Brechto teisės į kūrinius saugomos 70 metų po jo mirties, reiškia, iki 2026 m. Tai apima ne tik autorinį atlyginimą už kūrinio atlikimą, bet ir leidimą kurti spektaklį pagal tam tikrą sumanymą tam tikram režisieriui su tam tikrais aktoriais. Brecht-Schall iš anksto nepareiškė pretenzijų dėl Castorfo spektaklio pagal „Baalą“ Miunchene, nors ir buvo žinoma, kad spektaklyje planuojama naudoti kitų autorių kūrybą – Rimbaud (kurio tekstus panaudojo ir pats Brechtas) ir Michaelo Herro, kuris savo knygoje „Skubūs pranešimai“ (Dispatches, 1977) iš daugybės traumuotų karo dalyvių pasakojimų kuria psichologinį amerikiečio Vietnamo kare portretą. Brechto duktė į spektaklį dėmesį atkreipė tik po premjeros, kai paaiškėjo, kad Castorfas naudoja ir citatas iš Ernsto Jüngerio kūrybos, kurias Brecht-Schall vėliau pavadino itin nederančiomis su Brechto tekstu. Spektaklio programėlėje pateikiama ilga ištrauka iš Jüngerio esė „Išėjimas į mišką“, kuri, turint omenyje karą džiunglėse, puikiai atspindi Castorfo intencijas: „Išėjus į mišką atsiskleidžia žmogaus laisvė šiame pasaulyje“. Šio teksto ištraukos naudojamos ir spektaklyje, tiesa, akivaizdžiai neišskiriant jų kaip citatų iš Brechto teksto, tačiau jas, kaip ištraukas iš kito kūrinio, buvo galima atpažinti kitais būdais. Rašytojas Ernstas Jüngeris – Pirmojo Pasaulinio karo veteranas ir praktiškai Brechto amžininkas – knygoje „Plieno audrose“ aprašė savo išgyvenimus Vakarų fronte. Tiesa, iki šiol ginčijamasi dėl šio autoriaus karą šlovinančios pozicijos toje knygoje. Tikriausiai dėl to „Suhrkamp“ leidykla kreipėsi į teismą dėl Castorfo spektaklio. Teisminis ginčas baigėsi taikos sutartimi, pagal kurią spektaklį leidžiama parodyti dar vieną kartą Miunchene ir vieną kartą Berlyne, festivalyje „Theatertreffen“. Šiame festivalyje spektaklis buvo sutiktas labai palankiai – žiūrovai plojo atsistoję stipriausiam Castorfo darbui. Tuo pačiu šios audringos ovacijos buvo ir protestas dėl to, kad Castorfas tik iki 2017 m. bus Berlyno teatro Volksbühne meno vadovas. Po to belgų kuratorius Chrisas Derconas šį teatrą pavers tarpdisciplininio meno erdve, – taip po 25 metų baigsis epocha, veikusi teatro procesus visoje Europoje, ir kažin ar ji turėtų baigtis tokiais atsinaujinimų impulsais. Kad Castorfas vis dar yra didis teatro menininkas, rodo ne tik jo pastarųjų metų darbai teatre Volksbühne, bet ir Wagnerio „Nibelungo žiedas“ Bairoito festivaliui, ir paskutinis Miunchene kurtas spektaklis, pakviestas į „Theatertreffen“ antrus metus iš eilės po pernai rodytos „Kelionė į nakties pakraštį“ pagal Louis-Ferdinando Céline´o romaną. Įdomu, kad statydamas „Baalą“ Castorfas pradėjo nuo to, kuo baigė Brechtas – išminties trūkumą kompensavo sumaniu montažu.
Vertė Jūratė Sviackevičienė
[1] Frantz Omar Fanon (1925-1961) – Martinikoje, tuomet prancūzų kolonijoje, gimęs afro-karibų psichiatras, filosofas, kurio post-kolinijinių studijų tekstai buvo radikalūs, jis rėmėsi marksizmu, rėmė Alžyro išvadavimo nacionalinį frontą.
[2] Ernst Jünger (1895-1998) – vokiečių rašytojas, filosofas. Tarnavęs Prancūzų svetimšalių legione ir Imperinėje vokiečių armijoje, pasižymėjęs ir apdovanotas aukščiausiu Prūsijos kariuomenės ordinu vėliau savo politiniuose esė ir romanuose bei garsiame dienoraštyje nagrinėjo karo patirtį.
