Argi mes nešokame ir nevaidiname?

Ingrida Gerbutavičiūtė, Berlynas 2006 10 16

aA

Scenoje išvysti absurdiškas kojų ir rankų makalynes. Nuotrauka iš www.anjabeutler.de
Gal aš buvau neatidi? Gal nesupratau vokiško humoro ir mąstysenos? Gal nenorėjau suprasti tai, ką matau? O gal tik per daug tikėjausi iš vokiečių kritikų liaupsinamo choreografo Luco Dunberry? – klausiu savęs po popietinio sekmadienio spektaklio. Ėjau, tikėdamasi pamatyti gerą šokio spektaklį, pridengtą dailia teatrališkumo skraiste, apšviestą lengva vokiečių ekspresionizmo šviesa; išėjau, nusivylusi absurdo performansu, laviruojančiu tarp juodo humoro, nuvalkiotų, juoką sukeliančių štampų ir tuščios ironijos.

Į Luco Dunberry spektaklį „Argi mes ne“ susirinko ne tiek jau daug žmonių. Ar čia kaltas sekmadienis, ar neįprastas laikas (15.30 val.) – neaišku, tačiau dauguma tų, kurie septyniasdešimt minučių savo brangios sekmadienio popietės paaukojo spektakliui, liko patenkinti šiuo choreografo „palinksminimu“.

1969 metais Kanados Valeifildo mieste gimęs Lucas Dunberry iš pradžių mokėsi muzikos Šerbruko koledže, teatro meno – Kvebeko universitete Monrealyje, o vėliau ir šokio meno Monrealio modernaus šokio studijoje. 1996 metais tapęs Saschos Waltz trupės Sascha Waltz & Guests nariu Dunberry ne tik šoka, bet ir pats kuria šokio spektaklius ir filmus.

2005 metais sukurtas ir Berlyno tarptautinio festivalio TanzImAugust („Šokis rugpjūtį“) metu parodytas spektaklis „Argi mes ne“ netelpa į jokius griežtesnius teatro žanrų apibrėžimus. Šokio jame yra, jis subtilus, tačiau šokio epizodai „nelimpa“ prie bendros įvykių sekos, o kai pagrindine siužeto linija tampa judesiai, scenoje išvysti absurdiškas kojų ir rankų makalynes. Dramatiškumo, kaukių, parodijos spektaklyje pakanka, tačiau viskas taip vienas nuo kito nutolę, jog belieka tik „pateisinti“ choreografo gausias mintis bei idėjas. Pastarųjų, matyt, buvę tiek daug, kad choreografas nesugebėjęs jų tinkamai atrinkti ir surūšiuoti, todėl ir „sukrovęs“ viską į savo kūrinį. „Argi mes ne“ nepavadinčiau nė spektakliu apie save. Tiesa, „asmeniškumo“ čia nemaža (turint omenyje tai, kad kiekvienas čia daro, ką nori ir kaip nori), tačiau spektaklis daugiau panėšėjo į absurdo teatrą ar komikų šou su nevykusiais, „filosofiškų raudų“ persunktais šokio intarpais.

Tokie pažaidimai kaip aktorių išėjimas į sceną nelaiku, šokėjo kuriamas moters (o gal transvestito?) vaidmuo, magijos triukų parodijos priverčia šiek tiek nusišypsoti, tačiau neilgam – imu nervintis banalybių gausa ir chaosu scenoje. Jei nepatinka paršo kaukę užsidėjęs muzikuojantis aktorius, galima stebėti „Skaičius“ žaidžiančią mergaitę su didžiuliu mėsininko peiliu rankoje, jei nepatinka per daug valdingas šokantis, rėkiantis, gąsdinantis vakaro vedėjas, galima išvis užsimerkti ir nežiūrėti!

Nuobodulį kelia ir numirėlio scena. Vienas aktorius guli vidury scenos ir nejuda, o kiti penki bando išsiaiškinti, ar pastarasis dar gyvas: paliečia koja jo ranką, paspiria ją, spiria stipriai į šoną ir įsiaudrina bespardydami, o kai pagaliau įsitikina, kad jis tikrai „negyvas“ – ima džiaugsmingai per jį šokinėti. „Kur aš jau tai mačiau ir kiek kartų?“ – kirba mano galvoje.

Klasikinė modernių spektaklių struktūra šiame spektaklyje tik piktina. Vieno aktoriaus fobijos pradžioje dar kelia šiokį tokį juoką, šokanti porelė ar trijulė, mataruojanti čia rankomis, čia kojomis, ima erzinti, o kai į sceną subėga visi šeši atlikėjai, savo judesiais bei riksmais sceną paversdami tikru chaosu, norisi atsistoti ir išeiti. Tačiau neišeinu – suirzusi sėdžiu ir nekantriai laukiu spektaklio pabaigos.

adf
Muzikuojantis aktorius su paršo kauke. Nuotrauka iš www.radialsystem.de
Vienintelis dalykas, traukiantis mano dėmesį, yra į namą su aukštais pamatais panaši konstrukcija scenos viduryje. Kai namas pasukamas ir parodomas iš vidaus, kai stogas tampa kaminu, o langai – sienomis, kai visos namo dalys banguoja ir kai atrodo, jog ima lietis akyse, nudžiungu galvodama, kad gal spektaklis nėra jau toks absurdiškas. Deja, neilgam. Namas greitai tampa magijos meistro šou dalimi. Tačiau mano akį traukia ne lėkštos triukų parodijos, o mobilūs vamzdžiai, imituojantys mažus ir didelius namo kambarius. Nepriekaištingas scenografo Thomaso Schenko darbas.

Salė ūžia, o aš klapsiu trim pirštais į savo dešinės rankos delną. Mačiau, tiesa, ir daug blogesnių bei absurdiškesnių vokiečių spektaklių nei šis, kur publika vis tiek likdavo sužavėta. Man tikriausiai dar reikia porą metų čia pagyventi, kad galėčiau suprasti, kokių tikslų ir idėjų vedami vokiečiai kuria tokį teatrą ir kokį teatrą jie apskritai mėgsta žiūrėti.

Užsienyje