„Insideout“ – choreografinė Saschos Waltz instaliacija

Ingrida Gerbutavičiūtė, Berlynas 2006 12 04

aA

Saschos Waltz bei scenografo Thomo Schenko instaliacija primena vis dar statomą namą
Šiais laikais eksperimentuoja, kas tik nori, kas tik gali ir negali. Meno galerijos perpildytos parodomis, didžiulėmis pavadinimų raidėmis skelbiančios naują meno madą – „EKSPERIMENTAS apie...“ (suprask – dailininkas vis bando sukurti kažką). Teatrų repertuaruose mirguliuoja eksperimentinių spektaklėlių pavadinimai, o choreografai neriasi iš kailio, norėdami šokį, kaip „lanksčiausią“ eksperimentinę medžiagą, įvilkti į menų sintezės rūbą. Argi ne ironiška, jog performanso menas, prasidėjęs šeštojo dešimtmečio pradžioje, dabar išgyvena aukso amžių siauresne ar platesne šio žodžio prasme ne tik įvairiose meno institucijose, bet ir politiniame, socialiniame bei asmeniniame gyvenime? Ir argi ne ironiška yra tai, jog choreografai, daug metų kovoję už šiuolaikinio šokio kaip atskiro meno žanro lygiavertiškumą, šiais laikais vis dažniau bando ištrinti menus skiriančias ribas. Ir kai manęs paklausia „Ką šį vakarą ketini žiūrėti?“, negaliu tiksliai atsakyti, nes nežinau, ar čia teatro ar šokio spektaklis, muzikos koncertas ar opera, šou ar paroda, literatūriniai skaitiniai ar video. Viskas tiek susiniveliavę, kad neberandu siūlo galo.

Sascha Waltz. Nuotrauka iš www.bz-berlin.de
2003 m. choreografės Saschos Waltz sukurta choreografinė instaliacija „Išvirkščiai“ (Insideout) pakeitė ne tik savo teminę paletę, bet ir ekspozicijos vietą – iš Schaubühne persikėlė į Radialsystem V. Pirmojoje salėje iškabinti šokėjų paveikslai, trumpi pasakojimai apie save ar apie pirmuosius įspūdžius Berlyne, pasaulio žemėlapis su šokėjų kelionių trajektorijomis nuo gimtosios šalies iki Vokietijos aiškiai užsimena apie choreografinės instaliacijos temas: migraciją, kilmę, statusą ir identitetą. Atsiveria antrosios salės durys ir reginys prasideda. Žiūrovai kaip katinai smalsiai subėga į vidų ir ima šniukštinėti po visus kampus. O kampų čia daug. Iš stiklinių, medinių, geležinių ar medžiaginių pertvarų sukonstruoti kambariai, plastmasiniai ar be stiklų langai, laiptuotos terasos bei ryžių pilna kamaraitė su pusiau nuolaidžiu, tikra žole apaugusiu stogu imituoja trijų aukštų namą, kuriame išbarstomi 19 šokėjų bei 10 muzikantų. Tiesa, ši instaliacija labiau primena vis dar statomą namą, nes šalia judančių šokėjų, muzikantų bei žiūrovų konstruojami ir išmontuojami nauji kambariai, darbininkai įneša ar išneša sienas, rėmus, langus, medines pakopas. Už įdomią instaliaciją tenka dėkoti choreografei Saschai Waltz bei scenografui Thomui Schenkui, 2004 metais apdovanotiems Vokietinos OPUS scenos prizu už geriausią metų erdvės apipavidalinimą.

Šioje vietoje pravartu daryti didžiulį teminį šuolį į XIX amžiaus istoriją, mat silpnutės užuomazgos to, ką šiuo metu aktyviai praktikuoja Sascha Waltz, prasidėjo jau nuo Richardo Wagnerio laikų, kuomet kompozitorius iš žiūrovų tikėjosi ne pasyvumo teatro salėje, o aktyvumo kuriant bendrą meno kūrinį. Tačiau kompozitoriaus viltis taip ir liko tik viltimi, nes XX a. pradžioje išpopuliarėjęs buržuazinis teatras buvo suvokiamas kaip poilsiui ir pasyviai pramogai skirta vieta. Prasidėjus avangardinio teatro epochai žiūrovus stengtasi išjudinti naujomis matymo galimybėmis ar net sukelti šoką. Georgo Fuchso, Maxo Reinhardto, Vsevolodo Mejerholdo bei kitų XX a. pradžios teatro reformatorių praktikuotos naujovės, kaip antai į graikų amfiteatrą panaši, pusiau apvali scena, per parterio vidurį į sceną nutiestas hanamichi takelis aktoriams, Europos režisierių perimtas iš Japonijos teatro, teatras be scenos uždangos ir rampos ar perkeltas į cirko palapinę, padarė perversmą žiūrovų salėje ir privertė jų žvilgsnį klajoti ne tik nuo vieno scenos krašto į kitą, bet ir po visą patalpą.

Choreografė Sascha Waltz išjudina ne tik žiūrovo žvilgsnį, bet ir patį žiūrovą, leidžia jam vaikštinėti po tariamą sceną bei rinktis stebėti tas choreografines, teatrines, instaliacijos ar parodos dalis, kurios jam patinka. Visgi panašaus pobūdžio reginys kartojasi anksčiau aprašytuose choreografės „Dialoguose 06“, kurie, mano manymu, buvo labiau vykę nei „Išvirkščiai“. Bėda ta, kad bilietų į „Išvirkščiai“ parduota daugiau nei gali sutilpti žiūrovų, todėl norint pamatyti koki nors šokelį, tenka brautis pro kitus, tokius pačius smalsuolius ir tikėtis, kad kitoje „namo“ pusėje vyksta kiek prastesnė ar ne tokia įdomi scena kaip ši, „bėganti“ prieš akis. Tokia savo kūryba choreografė iš tiesų „sudrebina“ žiūrovo žvilgsnį, nes norint bent akies krašteliu išvysti azijiečių porą, šokančią tango, belieka tenkintis plyšeliu tarp priešais stovinčių žiūrovų kojų. Ir aš tupiuosi ir žiūriu, ir dažnai atsirandu toje salės dalyje, kur nieko (ypatingo) nevyksta. Kartais mano žvilgsnį patraukia ne šokėjų kombinacijos, o vaizdeliai žiūrovų tarpe. Nors mano žvilgsnis, pripratęs prie Berlyno internacionalumo ir vakarietiško laisvamaniškumo, retai kada benustemba, šįsyk yra priverstas sustingti ties dvejomis, man į mamas tinkančiomis besibučiuojančiomis žiūrovėmis. Štai Jums ir perversmas! Naujoji žiūrovų žvilgsnio pasirinkimo laisvė apsisuka 360° kampu ir lankytojus paverčia eksponatais.

Dešimt po salę migruojančių muzikantų groja ne tik instrumentais, bet ir žiūrovų nervais. Nuotraukos iš www.klausrudolph.de
Dešimt po salę migruojančių muzikantų, nepakenčiamai čirpindami smuikais, virkdydami violončelę bei palubėje barškindami būgnais, groja ne tik instrumentais, bet ir mano nervais. Pasimetusių žiūrovų marmalynė, dar labiau žiūrovus sutrikdyti siekiančių šokėjų makalynė, į kitą salės kampą stengiantys nukakti muzikantai bei faneros plokštėmis apsikrovę darbininkai primena tikrą beprotnamį. Nuo viso šio chaoso, nepakeliamų muzikos garsų ir nesusivokimo, ką žiūrėti, kur geriau atsistoti ir kaip reaguoti į (žiūrovų) asmeninę erdvę besibraunančius šokėjus, ima pykinti. Tiesa, tokio pobūdžio kūrinio novatoriškumas sveikintinas, tačiau mieliau sėdėčiau parteryje ir sekčiau įvykius savo dar kiek konservatyviu žvilgsniu. Gal čia ir slypi visa esmė? Žiūrovams suteikta pasirinkimo laisvė išderina kūrinio vientisumą ir sukelia vien chaotiško spektaklio įspūdį.

Choreografinę instaliaciją „Išvirkščiai“ baigia Kalėdinės eglutės, dovanų įpakavimo, futbolo, dažymo, būrimo, pardavimo ir... ir... ir... scenų raizgalynė bei 19 šokėjų persirenginėjimo epilogas. EKSPERIMENTAS baigtas – džiaugiuosi, kad nebesu inside, viduje, o out, išorėje galiu įkvėpti gryno oro.

Užsienyje