Teatrinis Berlynas. 2

2006 11 28

aA

Kartais svarstai – kam rašyti apie tai, kas yra nepavykę? Bet tuoj pat bandai save raminti, visiškai idealistiškai mąstydamas, kad gal tai ne tiek apsaugos mūsų režisierius nuo klaidų (aprašymas neapsaugos, jis – anaiptol ne spektaklis), kiek vis dėlto supažindins su tuo, kas dedasi už sienos, įvairiuose kraštuose. Ir kad net ir turint omenyje visas klaidas ir prastus pastatymus – idant mūsų provincializmas neištrūktų į paviršių, kad net viduje jo neliktų, kuris išsprūsta su žodžiais „mūsų teatras geriausias“. Nes žiūrėdamas, tegul tarpais ir nuobodžiaudamas, anksčiau aprašytąjį „Sevilijos kirpėją“, supranti, kad taip mūsų operos dainininkai nevaidina, o „Vaisinės muselės“ aktoriai – nedainuoja. Vis tiek tai yra lygis, ta kokybė, kuri garantuoja, jog per spektaklį patys žiūrovai nejaus gėdos dėl aktorių ir dėl režisieriaus.

Sterilusis Berlynas

Heda – Katharina Schüttler
Schaubühne
Lenino aikštėje – toks teatro oficialus pavadinimas, nors jis stovėjo ir stovi vakarinėje Berlyno dalyje. Nuo pat įkūrimo pradžios žinotas kaip Schaubühne Halės krantinėje (Schaubühneam Hallescher Ufer), o 1981 m. pakeitęs geografinę vietą, jis nekeičia ideologija pažymėto pilno pavadinimo, nes jei anksčiau ji buvo kairiųjų pažiūrų (ypač Peterio Steino vadovavimo laikais – 1970-1999), šiandien, vadovaujant Thomasui Ostermeieriui ir Jensui Hillje, teatras išlieka, kaip skelbiama jų programoje, „paskutinis kalbinis teatras Vakarų Berlyne, likęs uždarius Freier Volksbühne ir Schillerio bei Pilies parko ( Schlossparktheater) teatrus, šiandien jungiantis eksperimentinius ir šiuolaikiškus tekstus su autoriaus teatru. Jis vadovaujasi kritiniu-analitiniu, dažnai politiniu požiūriu į visuomenę“. Bet tai skelbiama jų pačių programoje, o jei prie to pridėtume jo kokybę ir garsius čia stačiusiųjų vardus – Peterį Steiną, Klausą Michaelį Grüberį, Lucą Bondy, Robertą Wilsoną, Andrea Breth, Bruno Ganzą, Edith Clever und Juttą Lampe – pridėkime ir atitinkamus honorarus už jų gastroles, už vardą, ir gausime tokį kairuoliškai (iš tiesų – jau kažin) komercinį ir itin brangų teatrą.

Thomas Ostermeieris, neseniai po savo atėjimo vadovauti Schaubühnei viešėjęs Vilniuje, į jam nesuprantamą klausimą, ką jis darys su Peterio Steino trupe, atsakė mums beveik nesuprantamu „Jų nebeliko“. Jis atėjo su savo trupe ir savo programa, su dramaturgu Marium von Mayenburgu, o kas nelipo prie to – tai jau nebe jo, o socialinės apsaugos sistemos reikalas. Dabar jo komandoje nebeliko ir choreografės Saschos Waltz, ir Jocheno Sandigo. O vienas naujesnių jo spektaklių „Nora“ garsėja tuo, kad jo nebeįmanoma atsivežti ir dėl honorarų, ir dėl to, kad scenoje pastatytas baseinas (įdomu: ar baseinas yra privalomas bruožas nuo mažų studijų pradėjusių, ilgą laiką užguitų kūrėjų, vėliau tapusių parveniu, nes tą patį daro ir Levas Dodinas spektaklyje pagal Čechovą „Pjesė be pavadinimo“?).

„Hedoje Gabler“ baseino nėra. Bet Jano Pappelbaumo dekoracijos pristato šiuolaikinį kiaurai matomą trijų erdvių stiklo namą. Jis šaltas, sterilus, ir natūralu, kad Heda atrodo kenčianti nuo depresijos moteris, uždaryta šiame prašmatniame stikliniame narvelyje. Nors pjesė dedasi šiais laikais – tiek, kiek tai netrukdo tekstui – kitkas nėra ypatinga ar įdomu: viskas kaip Ibseno laikų pastatyme, gan intymu, aišku. Jorgenas Tesmanas yra visiškai naivuolis, net kvailelis, pasilikęs tarp savo niekam nereikalingų knygų, Brakas ar Eilertas taip pat nepasižymi ypatingesniais charakteriais, atvirkščiai jie net kiek regisi prigesinti tos Hedos depresijos, už kurią puiki aktorė Katharina Schüttler buvo išrinkta žurnalo „Theater heute“ metų aktore.

Scena iš spektaklio. Nuotraukos iš www.schaubuehne.de
Iš esmės visas malonumas yra žiūrėti į dekoraciją: ji sukasi, atsiveria naujos erdvės, bet virš trijų kambarių, kuriuos ir taip beveik kiaurai matome ir stebime ten simultaninį, bet minimalų veiksmą, yra pakabintas milžiniškas veidrodis, leidžiantis dar geriau stebėti už pirmosios scenos esančius aktorius. Tai gražu ir prabangu, kaip gražus atrodo ir pats Hedos kraujas, trykštantis virš galvos. Dar viena scenografijos detalė.

Po spektaklio, kaip jau minėjau apie vokiškąsias tradicijas, laukia žiūrovų dar viena salė – kavinė, į kurią einama tiesiog net nesuabejojus, kad galima būtų praleisti šią dalį (nota bene: neradau Berlyne nė vienos kavinės, kur būtų bent kažkurioje jos dalyje nerūkoma). O greta jos ir būtinas teatrui atributas – knygynėlis, kur galima nusipirkti ir čia statytas pjeses, ir spektaklių videoįrašų, ir marškinėlių ar garso takelių (jei jie labai išraiškingi, kaip Volksbühnėje).

Kruvinasis

Bar box‘e, kaip vadinama kavinė prie Deutsches theater (Vokiečių teatre) – pagal analogiją su black box (juoda erdvė su lengvai transformuojama žiūrovų sale ir scena), – teatras vyksta kone kasdien. „Odisėjas tęsiniuose“ (t.y. 1, 2, 3 dalys), Presniakovų „Vaidinant auką“, Tomo Lanoye „Mamma Medėja“, Elfriedes Jelinek „Sporto choras“ – tai vaidinama kavinėje. O pastarąjį sezoną teatre labai ryškus Antikos akcentas – statoma Euripido „Medėja“, Aischilo „Persai“ir „Orestėja“, Heinricho von Kleisto „Amfitrionas“. Apskritai tai vienas įdomiausių teatrų pagal savo repertuarą, labai išmoningai derinantis geras šiuolaikines pjeses (Jelinek, Yasmina Reza, Jonas Fosse, Thomas Brussig) su klasika – Shakespeare‘u, Goethe, Čechovu, Moliere‘u, Albee, Williamsu.

Michaelis Thalheimeris. Nuotrauka iš www.3sat.de
Mano asmeninio „Berlyno festivalio“ desertas taip pat buvo čia – „Orestėja“, kurią šių metų rugsėjį pastatė Michaelis Thalheimeris. Jis, 41 metų režisierius, jau statė spektaklius Bazelio, Leipcigo, Drezdeno, Hamburgo teatruose, operose. Tarp įdomiausių – „Šventė“ pagal Tomo Vinterbergo scenarijų, Lessingo „Emilia Galoti“, Čechovo „Trys seserys“, dabar – „Fausto“ pirmoji ir antroji dalys. „Orestėja“, be paties spektaklio yra ir vidinė polemika su jau istorijos analuosna nugulusiu 1980 m. Schaubühnėje ir vėliau Maskvoje pastatyta Peterio Steino „Orestėja“. Todėl teatre gali nusipirkti ir knygelę – visą Atridų ciklą, iš naujo išverstą specialiai Steino pastatymui. Dabar iš jos Thalheimeris, gerokai viską patrumpinęs ir suglaudęs iki esencijos, sukuria 1,40 val. spektaklį.

Į sceną išeina 40-metė nelabai liauno ar gražaus kūno moteris, dėvinti tik apatinius, susipila ant savęs visą kanistrą kraujo, užsirūko ir atsisėda. Puiki scena įtarimams – kas bus toliau, jei tuo tik prasideda? Regisi visi pavojai spektakliui žlugti ir nueiti į tariamojo žiaurumo teatro brūzgynus. Juoba scenografijos beveik nėra – tik medinė siena iki pat lubų avanscenoje, jau kruvina, kur pusantro metro aukštyje įtaisytas dar vienas praėjimas, kur ir sėdi Klitemnestra (Constanze Becker), tuoj imanti ginčytis su choru. Choras, t.y. graikų ar bet kokia kita visuomenė, esame mes, nes salėje negęsta šviesos net 50 minučių, o choro balsai girdisi kažkur iš žiūrovų balkono (beveik 30 tikriausiai tebestudijuojančių aktorių iš parterio nesimato). Choras kalba sukauptai, rūsčiai, vis pabrėždamas pažinimo, pasimokymo per kančią motyvą („Tun-Leiden-Lernen“ – „Veikti-kentėti-suprasti“). Bet į jo kaltinimus Klitemnestra atsako kažkaip neįprastai, be galo žmogiškai, jautriai, atžariai ar atsainiai, pagurkšnodama alų iš skardinės ir lyg sėdėdama kur nors virtuvėje. O visą dialogą, kaip ir beveik visą spektaklį lydi balkone sėdinčio gitaristo partijos, bliuzai, labiausiai sulyginami su Neilo Youngo muzika iš Jimo Jarmuscho „Negyvėlio“. Keista, nelaukta, neįtikėtina sintezė.

Orestas, žudantis savo motiną
Pamažu pasirodo ir kiti veikėjai, bet režisierius leidžia išeiti į sceną tik dviems-trims žmonėms ir kuria jų aštrius dialogus – dvikovas, dviejų tiesų susidūrimą, kur kiekvienas bloškia savo geležinius argumentus, kodėl taip pasielgė ar pasielgs. Grįžta gražuolis Agamemnonas, Klitemnestra norėtų atsiduoti jam, bet jis, paėmęs Troją, jau nenori paimti žmonos. Trumpą bandymą pasimylėti keičia bandymo juokingai flirtuoti, vėliau – pavydo scena. Meilužis Egistas, pasirodantis baltais baltiniais ir kelnėmis (visi vilki dabartiniais rūbais), ilgai bando prisidegti cigaretę, bet jam tai nesiseka, nes jis visas be koordinacijos, muistosi, jaučiasi nejaukiai ne savo rūmuose (nuostabus Michaelio Benthino vaidmuo). Bet visgi susiėmęs prabyla, tačiau – kaip labai aiškiai suvokiantis savo laikinumą. Orestas, vargšas berniukas motinos rankose, nieko nesuvokia ir čia pat apsišlapina. Visi, pasirodantys scenoje, po Klitemnestros apkabinimų ar prisilietimų prie sienos, susikruvina. Nuostabi aktorė Katharina Schmalenberg, anksčiau matyta Bazelio teatro Andreaso Kriegenburgo spektaklyje „Maria Magdalena“, čia kurianti Kasandrą, po Klitemnestros meilikaujamo prisilietimo tampa panaši į vaiką su kruvinomis žandenomis – ir tampa ta pranaše, kuri – nei vyras, nei moteris, nei vaikas, nei senukas. Ji bando pranašauti naiviai, bet su bauginamu įtikėjimu, o matydama, kad niekas ja netiki, nusikanda liežuvį. Ir tada užgęsta salės šviesos, o gitara prabyla visu balsu iki rėžiančio ausis ir šiurpinančio katarsiško bliuzo. Toliau liks tik žudynės.

Po visų mirčių. Nuotraukos iš www.deutsches-theater.berlin.net
Kraujo vis daugės, ir kils mintis, kad graikų koturnai buvo išrasti ne tam, kad geriau matytum aktorius, o kad jie saugiai vaikščiotų po kraują. Žiūrovams pirmose eilėse išdalinti polietileniniai apsiaustai, kad netyčia (bet – tik netyčia) neužtikštų koks lašas. Kraujas pagaliau nėra specialiai šiurpinanti priemonė – žiūri, kaip jį pilasi ant savęs Klitemnestra, ir galvoji, kad kur kas blogesnius dalykus mes pilamės sau į vidų ar išpilame ant kitų. Visą likusį veiksmą nužudytas Agamemnonas šliauš apačia sienos per grindis, ir stebėdamas jo kruviną kūną imi gėrėtis kūno grožiu, savotišku body-art‘u, tai jau organizmo, jo fizikos sąlytis su menu ir transcendencija. Visi dialogai, žudynės, dar vieno išsakyta tiesa, Atrėjo namų ateitis nepaleidžia tavęs nė minutei, nors aiškiai sukuriamas toks atstumas, kad neįsijausi tik į tragedijos veiksmą, o galėsi stebėti puikią vaidybą, galvoti apie tradiciją ir naują santykį su ja. Choras lydės visada, ir finalui jie kokius dešimt ar daugiau kartų kartos „Dabar visada bus taika“ (Friede wird immer) – kartos tiek laiko ir su tokiu įniršiu, kad aiškiai suvoksi – taikos niekada nebus.

Tai ir viskas. Spengianti tyla. Ir pamažu ateinantis grožio patyrimas, kai suvoki, kaip išmintingai ir su kokia galia ir drauge pasigėrėtinu polėkiu, ne įžūlumu ar noru šokiruoti, bet noru gerai vaidinti, režisuoti, sustyguotas šis kūrinys. Ištisos komandos darbas, kur visi dirbo vardan jų teatro ar tiesiog šio meno ir savo profesijos vardan. Po tokio spektaklio, kurį labai linkiu „Sirenoms“ atvežti (jos apie tai jau buvo girdėjusios ir galvojo), vėl atgauni tą jausmą, kad neveltui basteisi svetur ir nenutrūkstamai kažką žiūrėjai. Kad jau gali grįžti, nes turėsi apie ką mąstyti ištisus metus ar ilgiau, galėsi su šia kartele daug ką lyginti – juk šedevrai ir tam reikalingi. Kad vėl atgavai tą tikėjimą teatru, nes radai žmonių, kurie taip pat juo tiki.

Užsienyje