Laiškai iš Londono. Antras

Ieva Bisigirskaitė 2006 05 11

aA

Boileriai ilsisi lyg ilgą distanciją bėgęs juodukas, dideli keramikiniai kaminai flirtuoja su televizijos antenomis, neatidėliotini reikalai tampa tik darbais, kuriuos reikėtų atlikti, laiškai rašomi į dangų ir antspauduojami pažadais kada nors tikrai atspausti popieriuje... Toks mano atsiprašymas už „nelaiškus“...

Viskas, pirmieji mokslo metai ėmė ir praėjo. Tiesa, dar liko keletas rimtų rašinių (egzaminų mano specialybėje nebūna) ir pokalbių su dėstytojais apie kitų metų dalykus ir atsiskaitymo formas. Dar liko susitikimas su kurso draugais ir vasara... Sunku sustoti, rodos, taip neseniai įsibėgėjus. Vienus atsiskaitymo terminus keitė kiti, knygos keitė knygas, mintys keitėsi atminties ir idėjų iškarpomis, aš ėmiau ir pasikeičiau. Bet, norėdama išvengti didelio savo asmens susvarbinimo, kalbėsiu pastebėjimų kalba. Šiaip, kad pasislėpčiau.

 Panašu, kad didžioji dalis Londone organizuojamų teatrinių projektų skirti pusiau aklam ir pusiau kurčiam londoniečiui. Patys britai pripažįsta, kad didžioji jų dienų tragedija – abejingumas, dažnai slepiamas po santūrumo ir tolerancijos kauke. Nesididžiuoti savo socialine padėtim ar nedemonstruoti finansinių galių išmokyti jaunuoliai šiandien „tolerantiškai“ prasilenkia su daugeliu socialinių problemų, manydami, kad karas, badas ir maras gali ištikti kažką kitą, kažkur toli. Todėl nerimas dėl šiandieninio žmogaus abejingumo įvairiausiomis formomis transformuojamas į socialinius teatrinius projektus, performansus, eksperimentinio teatro spektaklius ir gyvojo meno (live art) kūrėjų pasirodymus. Sukrėsti, paveikti, išprovokuoti diskusiją, kartu patirti fizinį skausma, sunervinti, mesti klausimą – tokia yra daugelio kūrėjų misija. Tiesa, kartais stiprus socialinis užtaisas būna per daug ryškus, ir bet koks meninės kokybės parakas išgaruoja jau pirmojoje scenoje.

Tokia buvo mano pirmoji patirtis Karališkajame rytų Stratfordo theatre (Theatre Royal Stratford East). Spektaklis „Gladiatorių žaidimai“ (Gladiator Games) pasakoja prieš šešerius metus viename Anglijos kalėjimų nužudyto dvidešimtmečio Zahido istoriją. Prieš tai reikalų su policija neturėjęs azijietis įsivėlė į grupinį nusikaltimą ir atsidūrė vienoje kameroje su svastikomis tatuiruotu britu, kuris paskutinę Zahido bausmės dieną jį negyvai uždaužė kameros stalo koja. Tik atkaklių nužudyto jaunuolio šeimos pastangų dėka paaiškėjo, kad „gladiatorių žaidimai“ – mėgstamas britų kalėjimo prižiūrėtojų užsiėmimas. Tyčia į vieną kamerą uždarydami skirtingų rasių ar įsitikinimų jaunuolius, jie stebėdavo kankinantį ir, kaip vėliau paaiškėjo, dažnai tragiškai pasibaigiantį jaunuolių gyvenimą kartu. Istorija susilaukė žiniasklaidos atgarsio ir tapo pagrindu dramaturgės Tanika Gupta pjesei.

„Gladiatorių žaidimai” - arena, kurioje nugalėtas teatras
Iš tiesų, situacija britų kalėjimuose verta ne vienos diskusijos, tačiau spektaklio kūrėjai, pasirinkdami istorijos pasakojimo formą, stipriai nubaudė teatrą. Kitaip sakant, kaip gladiatorius į vieną areną jie suleido teatrą ir televiziją, ir žydrasis nugalėjo... Režisierė Charlotte Westenra, siekdama kuo stipresnės žiūrovų socialinės reakcijos, pasirinko televizinį istorijos pasakojimo kelią ir sukūrė „Sroves“ gyvai. Pasakojimas iš aukos pozicijos, teatrališkai (t.y. su dideliu kiekiu dirbtinio kraujo ir smurto) iliustruojamos bylą tyrusių teismo ekspertų citatos, raudančiu balsu „ekranizuojamas“ šeimos paveikslas, stereotipiniai blogiukai (žudikas, kameros prižiūrėtojai) – viskas sukurta taip, kad žiūrovas neišvengiamai patirtų gilų ir jaudinantį sukrėtimą, kad suvoktų, kad tai gali paliesti kiekvieną asmeniškai. Klišių pilna vaidyba, veiksmo stoka, tačiau didelė dozė gailesčio ir pribloškiančios tiesos. Atrodo, kad noras šokiruoti socialine problema ir baimė likti nesuprastam tapo motyvu nesirinkti teatrinės kalbos. Neduok Dieve, nesupras, ką norėjom pasakyti...

Bandžiau žiūrėti visaip, bet galų gale supratau, kad čia nėra tik different culture (kita kultūra). Tai tiesiog iš esmės buvo blogai. Bet tai parodė dar vieną Londono kultūros pusę – kūrėjai tragiškai nepasitiki savo žiūrovu. Bandydami pasiekti auditoriją, jie renkasi statistiniam televizijos žiūrovui priimtiną kalbą, teigia mintį, perša atsakymą... Istorijos pabaiga aiški, kaltieji taip pat įvardijami iš karto, personažai nepasižymi sudėtinga psichologija, kiekvienas istorijos dalyvis – vienas iš mūsų kasdien sutinkamų praeivių. Panašu, kad kūrybinės grupės prioritetas buvo istorijos, socialinių problemų pusėje, o teatro scena tapo televizijos, statistinio žiūrovo ir neišradingų aktorių įkaite.

Nepasitikėjimą meno vartotojais rodo ir žvaigždutėmis bei didžiųjų laikraščių citatomis nusagstyti naujų knygų viršeliai ar spektaklių, filmų, koncertų recenzijos. Juokingiausia, kad dažnai spektaklio antruoju pavadinimu tapusios citatos būna tik iš konteksto išplėšti sakiniai. Pavyzdžiui, ant bilieto į „Gladiatorių žaidimus“ tupi New York Times citata: „a pioneering theatre“ (novatoriškas teatras). Tiesą sakant, daugiau nieko gero apie spektaklį bei teatrą šis laikraštis citatos motininėje recenzijoje ir nepasakė... Žvaigždutėmis spektaklį apdovanoję kritikai taip pat nė kiek nekalti – jas tekstams dalina rubrikos redaktoriai, atsižvelgdami į tai, kaip vienas ar kitas recenzentas atsiliepia apie spektaklį. Tokio vertinimo sistema nenumaldomai sukasi, prieš pasirinkdamas renginį ar knygą paskaičiuoji žvaigždutes, perki bilietą, tau pasako visą tiesą, tu sužinai savo visuomenės problemas. Ir jau nebeaišku, kas čia kaltas – visuomenės vartotojiškumas, svarbus kritikų vaidmuo, laiko trūkumas ar... abejingumas.

Dėstytoja Helen spektaklyje „Namas priešais” (The House Opposite)
Žinoma, drąsesnieji bando sukrėsti kitaip. Eksperimentinio teatro kūrėjai, visuomenės opoms ir abejingumui atsidavę visu kūnu (tiesiogine šio žodžio prasme) ir siela, meta žiūrovams nepatogius klausimus, siekia kuo ryškesnės reakcijos. Apie tai buvo paskutinioji šių metų Helen paskaita. Nepriklausomo teatro įkūrėja, fizinio teatro mylėtoja ir Artaud garbintoja Helen Spackman paskutiniam susitikimui paruošė sunkiąją artileriją. Emocingą kalbą apie gyvąjį meną (live art) ji iliustravo nuotraukomis iš ryškiausių tokio teatro kūrėjų renginių ir pasirodymų. Čia – jos sfera. Klausimai ir iššūkiai – jos pasaulis. Plikai skusta galva „pasipuošusi“ dėstytoja tikrą performansą darė vietoj, auditorijoj. Pradėjusi alternatyvaus feministinio meno žvaigždėmis (Annie Sprinkle, Bobby Baker), palietusi keletą antimilitaristines idėjas propaguojančių kūrėjų, rasistinius klausimus keliančius menininkus (Guillermo Gomez Pena) ir drąsiai apie save kalbančius ir save rodančius neįgaliuosius, paskaitą baigė prancūze Orlan. Nuotraukos, kuriose užfiksuota jau n-toji Orlan plastinė operacija (jos metu įsiuvami keli veido implantai), „išjungė“ pusę auditorijos. Sukrėsti kraujo ir skalpelių, daugelis kurso draugų su pasišlykštėjimu dengėsi veidus. Samas nualpo. Tas pats Samas, kuris aktyviausiai pasisako už karo Irake būtinumą, kuris turi nuomonę visais karinės pramonės klausimais... Daugelis kursiokų tyliai ir garsiai klausė: „Kodėl mums visa tai rodote?“. Dėstytoja šypsojosi. Performansas pavyko.

Taigi ratas, kurį čia taip ilgai bandau pasukti, manau, kažkiek pasisuko... Visuomenės jautrumą bandantys išprovokuoti menininkai supranta, kad britai vis dar jaučiasi saugūs ir nepažeidžiami savo salelėje. Visas pasaulis kalba jų kalba, savo brolius siunčia pasaulio gelbėti nuo terorizmo, bet alpsta matydami plastinės operacijos nuotraukas. Panašu, jog šita karta tiki, kad viską galima atlikti internetu, blogiečius šaudyti kibernetiniai šautuvėliais, o ką jų moterys daro, kad krūtys atitiktų jų delnų standartus, yra tik pačių moterų reikalas...

Klauskite...

Su meile,
Ieva

Keletas nuorodų:
http://www.thisisliveart.co.uk/
http://www.pochanostra.com
http://www.orlan.net/, http://www.stanford.edu/class/history34q/readings/Orlan/Orlan.html
http://www.anniesprinkle.org/
http://www.bobbybakersdailylife.com/

 

Užsienyje