Teatro diena. Mogiliovas 2006

Ingrida Daunoravičiūtė 2006 04 04

aA

Mogiliovo teatras
Visada galvojau, kad važiuoti į Baltarusiją iš Lietuvos suvaidinti kokį nors spektaklį kultūrinių mainų pagrindu yra nenuobodu ir net truputi ekstremalu. Ir tik šiemet supratau, kad važiuoti į Baltarusiją iš Lietuvos suvaidinti spektaklį tarptautiniame Jaunimo teatrų forume ir čia atšvęsti Tarptautinę teatro dieną yra tikrasis, su niekuo nepalyginamas ekstrymas.

Veiksmas kovo 25-28 dienomis vyko Mogiliove – trečiame pagal dydį Baltarusijos mieste, įsikūrusiame labai arti Rusijos sienos ir pakankamai arti liūdnai pagarsėjusio Černobylio. Oficialus kelionės tikslas buvo pristatyti Jaunimo teatro spektaklį „Seniausių profesijų žmonės“ pirmajame tarptautiniame jaunimo teatrų forume „M. Art. Kontakt“. Bešifruojant forumo pavadinimą išsiaiškinome, kad M – nes kovas, jaunimas, tarptautinis ir Mogiliov – visi keturi žodžiai rusų kalba prasideda raide M. „Art“ čia turėtų reikšti meną – teatro meną, o kontaktas tai jau nuo lotyniško „contactus“ – susilietimas, ryšys, jungtis. Žodžiu, puiki proga susijungti įvairiausiems teatrams, kultūroms ir požiūriams. Pasibaigus forumui vienbalsiai buvo nuspręsta palaikyti nuolatinį kontaktą – o tai reiškia, kad nuo šiol kiekvienais metais teatro dieną švęsiu tik Mogiliove!

Tikrai vertas meilės ir pagarbos tas Mogiliovo miestas. Senovinis, panašus dydžiu į Vilnių, įsibridęs į pelkynus ir toks mielas savo rusišku provincialumu gerąja prasme. Kad Mogiliovo vardas reiškia anaiptol ne tai, ką mes manėme, akies mirksniu išaiškino beprotiškai mielas dėdulė, teatro rūbininkas. Jo žiniomis, miestas buvo pavadintas kadaise čia siautusio ir čia palaidoto plėšiko Levo (Liūtas) garbei. Taip sakant, Levo Kapas – Mogiliovas, dar apjuostas nenusakomo grožio Dnepru, apkaišytas gražiausiomis Baltarusijos cerkvėmis, išsaugojęs gerą gabalą autentiško senamiesčio, beje, atiduoto tik pėstiesiems ir besididžiuojantis raudonplyčiu 1888 metais įkurtu dramos teatru.

Ložė Mogiliovo teatre. Nuotraukos iš Mogiliovo teatro archyvo
Miestiečiai myli ir gerbia savo miestą ir ypač savo prašmatniai surestauruotą, puikios akustikos, unikaliu žiūrovų salės išplanavimu ir didinga prezidentine lože išsiskiriantį teatrą. Akivaizdu, kad Mogiliovas garsėjo ir tebegarsėja stipria pirklių-mecenatų tradicija. Jaunimo teatrų forumą parėmė ne kokia nors kultūros ministerija ar prezidentas – nors šio miesto senasis universitetas yra viena iš dviejų jo alma mater. Forumą parėmė Mogiliovo apskritis ir būrys mecenatų – vamzdžių, traktorių ir kitų gėrybių gamintojų, padovanojusių savo miestui unikalią šventę – šešias dienas intensyvaus ir įdomaus teatrinio vyksmo, pasibaigusio Tarptautinės teatro dienos fiesta. Žiūrovai tikrai aktyvūs, lojalūs ir įvairiausio plauko – ir visi, nuo solidžių, įmitusių mogiliovščinos pirklių palikuonių, patogiai įsitaisiusių žalio aksomo ložėse, iki žvitrių studenčiokų atidavė duoklę teatro maratonui visa širdimi. Visi, nepaisant luomo ir piniginės storio, sugebėdavo pasižiūrėti po tris konkursinės programos spektaklius ir pasidžiaugti jaunų teatro menininkų kūrybinių dirbtuvių rezultatais.

Baisoka buvo važiuoti į šalį, kur ką tik pagrindinėje sostinės aikštėje buvo mušami ir areštuojami demonstrantai ir kurioje totalitarizmas ir diktatūra yra įgavusi iki absurdo iškreiptus pavidalus. Tik draugai iš Minsko ironiškai nuramino: nėra ko bijoti, provincijoje visiškai ramu ir sotu. Ir iš tiesų – jokių postrinkiminių aistrų Mogiliovo gatvėse ir su žiburiu nerastum. Jos buvo jaučiamos tik Forumo scenoje – būtent čia baltarusiai pademonstravo savo puikiai įvaldytą Ezopo kalbą ir savo talentingą, su dvasine tautos distrofija nesitaikstančią jaunų menininkų kartą. Tokie buvo Minsko Meno akademijos III kurso aktoriai, Forume pristatę šokio spektaklį „Stogas“, kuriame pabandė rasti tikros laisvės skonį ir kvapą juos supančios socialinės kakofonijos tvaike ir Minsko lėlių teatro projekto „Naujoji scena“ judesio spektaklis be muzikos „Gimimo diena“. Atrodo, jaunoji Baltarusijos menininkų karta bus davusi įžadus kurti spektaklius atsiribojant nuo žodžių – gal taip lengviau ir saugiau perteikti asmeninį dabarties situacijos verdiktą ir asmeninius skaudulius?

Teisinga pozicija, nes kol kas prabilti jauniesiems režisieriams Baltarusijos valstybiniuose teatruose leidžiama tik klasikos kalba ir būtinai šmaikščiai, žaismingai, lengvai – kaip minskietės režisierės Jekaterinos Ogorodnikovos „Dvyliktoj nakty“ pagal Shakespeare‘ą arba režisierės Valentinos Jerenikovos spektaklyje „Aš tavo nuotaka“ pagal Viktoro Astafjevo bandymą dar kartą, tik naujai pažvelgti į baltarusiams šventą Antrojo pasaulinio karo temą.

Iš Forume dalyvavusių keturių baltarusių spektaklių net trys buvo pastatyti moterų režisierių. Ir kokių! – išmaišiusių Europą, studijavusių pas Dodiną Peterburge, Mnouchkine‘ą Paryžiuje, stačiusių spektaklius Vokietijoje, Šveicarijoje, solidžiausiose savo šalies scenose ir drąsiai steigiančių savo teatrus, buriančių aplink save bendraminčių menininkų komandas.

Pagrindinį Forumo prizą laimėjo, žinoma, šeimininkai – Mogiliovo dramos teatras už jau minėtos režisierės Jerenikovos spektaklį „Aš tavo nuotaka“. Po apdovanojimų visi juokavo, kad ne veltui Valentina privertė teatro vadovybę supirkti moderniausią pastatymui reikalingą aparatūrą ir užsimerkti dėl drąsios „šventos“ karo temos traktuotės – rizikuoti vertėjo, spektaklis tapo Forumo branduoliu, darančiu įtaką kitų šalių spektaklių tematinei atrankai.

Gaila, kad nemačiau Varšuvos Šiuolaikinio teatro (Teatr Nowoczesny) „DiscoPigs“. Teko stebėti tik iš Mažosios teatro salės išeinančių priblokštų žiūrovų veidus... Forumo kulminacijai organizatoriai paliko Peterburgo teatro – festivalio Baltijskij Dom spektaklį „Iki pasimatymo, Pelene“. Režisierius Anatolijus Praudinas sukūrė trapią ir jaudinančią filosofinę parabolę, bylojančią apie sudėtingus kūrybinės fantazijos ir realybės santykius. Akiniuota, svajinga drovuolė Pelenė šiame spektaklyje sulaukia Fėjos – aktorės, vadovaujančios klajojančiai trupei, o visi jos stebuklai tėra aktorystė, vaidyba, teatrinė iliuzija... Ar begalima sugalvoti tinkamesni spektaklį rimtajai Teatro dienos daliai?

Kaip mes atšventėme nerimtąją profesinės šventės dalį? Ogi Forumo mecenatai –tie, kurie gamina vamzdžius, nusivežė visą litvinų kolektyvą į klubą, ten suorganizavo šaunų baliuką, kuriame buvo ir vyriško striptizo programa... Po to Vilniaus, Peterburgo ir Varšuvos teatralai broliavosi ir mezgė kontaktus šlovingajame Mogiliovo viešbutyje... Ir dar daug visko buvo, alų midų gėrėm, bet geriau patys kitais metais nuvažiuokit į Mogiliovą ir viską savo kailiu patirkite.

Užsienyje