Vroclavo „Dialogas“: lenkai ir lietuviai

Vaidas Jauniškis 2005 10 20

aA

Standartinis „Made in Poland” maištautojas
Trečiąkart vykęs ir prieš savaitę pasibaigęs tarptautinis teatrų festivalis „Dialog“ Vroclave netiesiogiai pratęsė diskusiją su „Sirenomis“. Ne tik dėl jau matytų Lietuvoje spektaklių, bet ir dėl jų vertinimų.

Jaunieji

Netiesioginė diskusija ėmė vystytis dėka keleto lenkų kritiko Lukaszo Drewniako pastabų, išsakytų Lietuvos radijo programai „Kviečia teatras“. Drewniakas, gerai pažįstantis lietuvių teatrą ir net parašęs mokslinį darbą apie jį, staiga trinktelėjo iš esmės: „neturite jaunų režisierių. Po Oskaro Koršunovo ir Cezario Graužinio debiutų nebuvo naujos kartos“. Dar stipriau – „nejaučiu, kad šiuolaikinis lietuvių teatras turėtų ką nauja pasakyti Europai. Jis virto uždara zona, kuri koncentruojasi į jau mirštančią teatro kalbą“. Ir kaip gerą pavyzdį pamini bent 60 jaunųjų režisierių, išaugusių lenkiškoje dirvoje.

Ar turime ką pasakyti prieš? Lukaszas jau apie tai kalbėjo ir po Koršunovo „Įstabiosios ir graudžiosios Romeo ir Džiuljetos istorijos“, tik šįkart tai išsakė griežčiau ir lietuviams. Man sunku su juo nesutikti: naujų ryškių debiutų nėra, žvaigždžių tarptautinėje padangėje (t.y. turinčių ką pasakyti Europai) taip pat neblyksi. Režisieriai mokinių neruošia, tarpusavio dialogo, anksčiau buvusio (kai vieni spektakliai cituodavo, parafrazuodavo kitus), taip pat nėra. Liūdesys.

Tačiau lenkų kritikui galima atrėžti tuo pačiu: nepaisant tų jo minimų 60 debiutantų, iš kurių mačiau gal tik 10 naujų režisierių darbų (bet – labiau nei mūsiškiai kotiruojamų vidaus rinkoje ir kviečiamų į tarptautinius festivalius), lygiai taip pat naujos kartos po Grzegorzo Jarzynos ir Annos Augustynowicz Lenkijoje aš nematau. Šiokia tokia išlyga vienam Janui Klatai (apie jį – vėliau). Jaunieji dirba, pakankamai ar ir labai profesionaliai, bet pasakyti saviems ar net Europai – lygiai taip pat neturi ką. Skirtumas, kad ten metrai režisieriai rūpinasi savo mokiniais, teatrinės minties apykaita nepalyginamai spartesnė. Bet ¬ pastebimas ir nepagrįstas jaunųjų kėlimas į naujus, konjunktūriškai sugalvotus sostus: naujausias žurnalo „Dialog“ numeris, aptardamas teatrinį sezoną, išskiria tik du darbus – Krzysztofo Warlikowskio „Krumą“ pagal žydo Hanocho Levino apysaką, ir jį prilygina teatriniam kino režisieriaus Przemysławo Wojcieszeko debiutui „Made in Poland“. „Krumas“ jau viešėjo Avinjone (todėl nebuvo parodytas Vroclave – direktorės supratimu, „Vakarai“ jį jau matė, lenkai – juo labiau. Logiška?), „Made in Poland“ – Nitroje ir laimėjo keletą pagrindinių lenkų teatro prizų. Apie jo kokybę tegul kalba kiti, mačiusieji, tačiau jame „Europai pasakyta“ buvo apie lenkų „blokersų“ kartos (t.y. daugiabučiuose išaugusios, žr. Kassowitzo „Neapykantą“) skonius ir vertybes. Abejotina naujovė.

Lygiai taip pat entuziastingai lenkų išgirtas ir greitai apdovanotas Majos Kleczewskos „Makbetas“, rodytas Torūnės „Kontakte“, pasirodė visiška bejėgystė ir kičo nesupaisymas: režisierė imasi kičo parodijos (įpina Glorios Gaynor dainas, disko stilių, Nancy Sinatros dainą iš „Nužudyti Bilą“), bet nepajunta, kad pati ima jį kurti. Ir net ne kičą, bet žengia kur kas toliau – į mėgėjiškumą ir beskonybę, beveik sutapdama su parodijuojamais škotų mafijos nariais, adoruojančiais tą beskonybę.

Jaunystės ir senatvės santarvė „Prisukamame apelsine”
Naujausia lenkų teatro viltis ir žvaigždė Janas Klata mums pažįstamas iš pjesės „Greipfruto šypsnis“, kuri buvo smagiai pristatyta Jaunimo teatro lenkų pjesių skaitymuose. Dabar šis 32 metų dramaturgas yra jau keleto spektaklių režisierius (tarp jų – ir „Hamleto“, pastatyto Gdansko laivų statykloje), o užsakymų turi iki 2008 metų. Jo „Prisukamas apelsinas“ (kas per susižavėjimas egzotiniais vaisiais?) su tuo pačiu „Made in Poland“ aktoriumi Eryku Lubosu (o, ko gero, ir tuo pačiu herojumi) atrodo kaip pavyzdys, kad jis išmoko statyti: puikus apšvietimas, erdviškai suskaldyta scena būtinai su vienu steriliai buitišku kambariu (tai jau lenkų teatre tapo mada ir štampu) ir – tik bandymas prisukti tą visuomenės ir individo abipusės neapykantos mašiną. Stanley Kubrikas savo filmui puikiai išnaudojo kadro ir herojų plastiką, jų muštynės ir prievarta pagal Beethoveno „Alle Menschen...“ atrodė kaip baletas. Klata, pasirinkdamas Lubosą dėl fizinio panašumo į Malcolmą McDowellą, formai sustiprinti renkasi amerikietiškąsias imtynes, amerikietiškojo futbolo kovos šūksnius ir su pantomimos aktoriais kuria kuo realistiškesnes muštynes scenoje,– tai taip pat dar vienas nevykęs į lenkų sceną atėjusių jaunųjų brutalistų štampas, naiviai bandantis paneigti teatro sąlygiškumą. O Anthony Burgesso romano ištarmė apie veidmainišką ir suktą visuomenę, sugebančią pavergti net pikčiausius savo narius, idealistiškai ir tinkamai skambėjo 7-ajame dešimtmetyje. Bet nebe dabar.

„Makbetas”. Nuotraukos iš festivalio archyvo
Brutaliai elgiasi ir Makbetas, bene aštuntas ar devintas šių metų lenkų scenoje (tarp šios škotiškosios tragedijos variantų – ir medijuotas bei militarizuotas Grzegorzo Jarzynos, pastatytas Varšuvos priemiesčio gamykloje). Vroclave parodytas gatvės teatro „Biuro Podrožy“ „Makbetas“ sudėtas iš Shakespeare‘o kūrinio ir T.S. Elioto poemų „Pelenų trečiadienis“ bei „Triumfo maršas“. Jį šiam teatrui užsakė Airijos miestas Korkas, šiemetinė Europos kultūros sostinė. „Makbetas“ buvo pristatytas Vroclavo Liaudies (Šimtmečio) halėje, milžiniškame Maxo Bergo 1913 metų architektūriniame šedevre, pastatytame prūsų mūšio prieš Napoleoną šimtmečio proga. 12 000 vietų salėje, kurioje vyko ir Gerharto Hauptmano pjesės premjera bendradarbiaujant su Maxu Reinhardtu, ir priešrinkiminis Hitlerio pasirodymas 1932 m., ir vėlesni komunistų suvažiavimai ar taikos kongresai. Ir nors ši erdvė semantiškai tiktų „Makbetui“ kaip diktatoriškos valios pasireiškimui, ji visiškai prarijo patį spektaklį, kuris buvo tiesiog keleto nacistinės Vokietijos atributų (antikvarinių motociklų, uniformų) ir fakelų bei fejerverkų pademonstravimas.

Baigiant šią netiesioginę diskusiją apie jaunuosius su Lukaszu Drewniaku, galima prisiminti ir matematiką. Kadaise su lenkų kritikais juokavome, kad visko Lietuvoje – pagal gyventojų santykį - turėtų būti dešimtkart mažiau. Bet kultūrinės spaudos egzemplioriais tuomet mes juos lenktume („Dialogas“ pasirodo 2 400 egz., „Didaskalijos“ – 2 000; mūsų „Teatras“ – 500, „Kultūros barai“ ir tūkstantį siekia). Tad prie tokių proporcijų gal šešis teatro debiutantus mes visgi rastume. Tiesa, jie nesiektų lenkų ryškumo, bet vis dėlto...

Sutikdamas dėl to, kad šiuolaikinis lietuvių teatras neturi ką nauja pasakyti Europai, visgi klausiu atvirkščiai: o ką Europa nori išgirsti? Klausimas kyla dėl to, kad pastebi, kaip Rytų Europos festivaliuose spektakliai migruoja iš vieno į kitą, ir kūrėjai bei jų darbai savo maršrutais kuria savą festivalinę kryptį, net tam tikras madas ir konjunktūrą. Vroclave buvo parodyta neseniai pas mus matyta vengro Arpado Schillingo „Juoda šalis“, pernai „Sirenose“ matytas latvio Alvio Hermanio „Ilgas gyvenimas“ ir nematytas jo „Toliau“ (pagal Gorkio „Dugne“). Į čia atkeliavo naujas Luko Percevalio („Otelas“ „Sirenose“) spektaklis „Dėdė Vania“ iš Antverpeno. Gegužį Torūnėje buvo parodyta belgų „Balta žvaigždė“. O tomis pačiomis dienomis, kaip ir „Sirenos“, Slovakijoje vykęs „Divadelna Nitra“ festivalis pristatė Rodrigo Garcia pjesę „Nusipirkau IKEA kastuvą išsikasti sau kapą“, pastatytą Eduardo Kudlačo, bei „Sabenation, arba Eikite namo ir sekite žinias“, kurį su slovakų aktoriais režisavo lenkė Agnieszka Olsten. Kas lemia tokį tų pačių ar panašių spektaklių migravimą – bendra ekonominė padėtis ir negalėjimas įpirkti geresnių trupių (neteigiu, kad šios prastos, bet...)? Bendros, tiesiog aktualios šiam regionui temos, kurias vietiniai dramaturgai ir kūrėjai apeina? O gal dar ir meninė kokybė? Tačiau ryškėja ir keletas meno, ypač – klasikos statymo – tendencijų. Bet apie jas kitame straipsnyje.

Užsienyje