Premjerą pristatantis režisierius A.Juška: „Man patinka dirbti, kai nesu įspraustas į teksto rėmus“

2020 01 15 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Miego brolis“ repeticijos, režisierius Adomas Juška. Dainiaus Putino nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Miego brolis“ repeticijos, režisierius Adomas Juška. Dainiaus Putino nuotrauka

aA

Sausio 31 ir vasario 1 dienomis, Jaunimo teatras grynojo teatro išsiilgusius žiūrovus kviečia į premjerą - spektaklį „Miego brolis“, kurį, remdamasis Roberto Schneiderio romano motyvais, kuria jaunosios kartos režisierius, Eimunto Nekrošiaus mokinys Adomas Juška. Jau trečią premjerą Jaunimo teatre pristatantis režisierius lieka ištikimas savo metodui - apie jam rūpimas temas renkasi kalbėti simbolių ir grynųjų teatro priemonių kalba. Spektaklyje vaidmenis kuria Jaunimo teatro aktoriai Andrius Bialobžeskis, Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė bei jaunosios kartos aktoriai Digna Kulionytė, Džiugas Grinys ir Aurelijus Pocius. „Spektaklis bus apie ypač jautrų žmogų - Johanesą Eliją Adlerį, apie jo santykį su meile, muzika ir mirtimi. Apie žmogų, kuris gyvena, jaučia ir galiausiai miršta be jokių kompromisų“, - trumpai spektaklio sumanymą pristato A.Juška, su kuriuo kalbamės apie būsimą premjerą.

„Miego brolis” - nemažai kartų užsienio scenose statytas kūrinys, kuris jau yra anksčiau statytas ir Lietuvoje. Kaip nusprendei pasirinkti šį Roberto Schneiderio romaną?

Jau seniai su savimi nešiojausi kito spektaklio idėją, bet dėl tam tikrų techninių aplinkybių teko rinktis - laukti pusantrų metų, kol galėsiu įgyvendinti pirmąją idėją, ar imtis kažko papildomai. Pamenu, kaip svarstydamas, jog reikia bandyti imtis kažko kito, užsiminiau Andriui Bialobžeskiui, jog man reikia medžiagos naujam pastatymui, kad norėčiau padaryti kažką paprasto, bet nebanalaus. Jog norėčiau sukurti spektaklį apie meilę, nes nei „Šveikas“, nei „Fikcijos“ nėra apie meilę. Andrius pasiūlė „Miego brolį“. Mane iš karto užkabino pavadinimas - tai jau geras ženklas. Perskaitęs romaną supratau, jog tai yra keistas, savotiškas kūrinys, kuris kelia iššūkius, nes nežinau, kaip tai perkelti į sceną. „Miego brolyje“ nagrinėjamos temos yra man artimos - muzika bei meilė - dalykai, kurie nuo pat vaikystės man atrodo lyg šio pasaulio stebuklai. Viskas šitaip ir sutapo.

„Miego brolis“ yra populiarus romanas. Kiek teko domėtis, užsienyje jis netgi yra įtrauktas į moksleiviams privalomos literatūros sąrašus. Kaip manai, kodėl šis romanas sulaukė tokio populiarumo?

Turbūt dėl frazės kas myli, tas nemiega. Žmonės, kurie bent kartą gyvenime buvo įsimylėję, turbūt supranta, kas šia fraze norima pasakyti, supranta tą jausmą, kai esi išprotėjęs dėl įsimylėjimo. Tai žmonėms artima ir puikiai suprantama tema. Yra nemažai knygų apie meilę, bet „Miego brolis“ iš jų išsiskiria. Tai nėra tas kūrinys, kurį skaitai ir iš karto supranti - prie jo reikia mokėti prieiti, jis kelia iššūkių skaitytojui.

Kokiu principu, norėdamas paversti romaną spektakliu, dirbi su jo tekstu?

Man dirbti yra įdomu tada, kai iš karto neturiu atsakymų. „Miego brolis“ nėra tas kūrinys, iš kurio galima tiesiog imti ir padaryti inscenizaciją. O principas paprastas - pasirenkame kažkurią romano vietą ir kartu su aktoriais ieškome, kaip galime tai išspręsti scenoje, kartu fantazuojame, galvojame. Dažnai tai, kas mintyse atrodo gerai, neprigyja scenoje. Ieškome sprendimų intuityviai. Ir su romano tekstu elgiuosi labai laisvai. Veikiau šis mano spektaklis yra įkvėptas romano motyvų, o ne yra jo pastatymas. Darau kažką, kas yra grynai mano. Man tai svarbu kuriant spektaklį.

Kaip ir „Fikcijose“, taip ir „Miego brolyje“ pagrindinis veikėjas yra menininkas. Kuo tave domina personažo - menininko - figūra?

Kai renkiesi kūrinių temas, vis tiek dažniausiai remiesi savo išgyvenimais, kuri apie tai, kas yra pačiam įdomu. Kadangi dirbu teatre, pats kuriu, susiduriu su kitais kūrėjais, mane ima dominti šis aspektas. Mėgstu fantazijos, vaizduotės temas. Mano kuriamuose spektakliuose vaizdą scenoje regime pagrindinio veikėjo akimis. Tad jeigu pagrindinis veikėjas yra žmogus, pasižymintis ryškia, išlavinta vaizduote (kaip „Fikcijose“ - pats Borgesas, o „Miego Brolyje“ - muzikantas) scenoje galima sau leisti daug daugiau, pavyzdžiui, kurti sapniškus vaizdinius. Turbūt tai ir būtų viena iš priežasčių.

„Miego brolis“ - trečias spektaklis, kuriame dirbi kartu su Andriumi Bialobžeskiu. Kaip užsimezgė jūsų bendradarbiavimas?

Kai buvau pakviestas į Jaunimo teatrą statyti „Šveiko“, turėjau pasirinkti kažką iš trupės aktorių. Taip susiklostė, kad pakviečiau Andrių dirbti kartu. Su juo turime daug bendro, lengvai susikalbame - ir apie meną, ir apie gyvenimą. Mums teatre įdomūs panašūs dalykai.

Andrius yra idėjų žmogus, o tai mane iš dalies nustebino. Iki tol maniau, kad su vyresniais už mane žmonėmis (tais, kuriems jau daugiau kaip keturiasdešimt), kurie yra etatiniai teatro aktoriai - nerasiu bendros kalbos. Visada maniau, kad jeigu žmogus dega idėjomis, jis turi būti jaunas - Andrius įrodė, kad taip neprivalo būti.

Net ir „Miego brolis“ - kaip jau minėjau, jis man pasiūlė šitą knygą. Sakiau Andriui, kad galiu pasiūlyti nebent tik labai mažą vaidmenį, o jis sakė, kad nesvarbu, jam įdomus pats procesas, darbas su medžiaga. Jam svarbu ne tik atlikti savo, kaip aktoriaus, vaidmenį, bet ir tai, kaip visapusiškai kuriamas spektaklis.

Iš tiesų man labai pasisekė, kad pradėjau dirbti su Andriumi. Anksčiau į repeticijas reikėdavo ateiti pasiruošus konkretų planą, nusiteikus tiksliai atidirbti, kas sugalvota. O pradėjęs dirbti su juo pamačiau, kad gali būti ir kitaip - galiu tiesiog atsinešti idėją, bandytis, ir taip pat dar gausiu idėją atgalios, kuriasi grįžtamasis ryšys. Dirbant tokiu principu gali gimti dalykai, apie kuriuos net nepagalvotum. Tiesą sakant tą patį galiu pasakyti ir apie darbą su Aleksu Kazanavičiumi, su kuriuo dirbame jau antrą kartą ir, matau, kad ir su Aušra Pukelyte, su kuria susidūriau pirmąkart, - taip pat rasime bendrą kalbą. Man paprasčiausiai pasisekė.

Kiek teko pastebėti, visuomet renkiesi statyti į literatūros klasiką pretenduojančius kūrinius, niekada nestatai dramaturgijos kūrinių. Kodėl?

Renkuosi literatūrą, kuri man yra įdomi, turi savitą charakterį, kurią norint perkelti į sceną kyla daug klausimų, iššūkių. Tai yra tendencija, kuri ir išliks, nes nesiruošiu statyti dramaturgijos. Dramos kūrinių medžiaga manęs nedomina, nes, o kas man - režisieriui - tada belieka? Labai nemėgstu žodžių „pastatymas“ ir „inscenizacija“, nes tai lyg ir sufleruoja, kad kūrinys yra pjesė, kurią aš tiesiog turiu pastatyti. Dauguma pjesių yra parašytos taip, jog užtenka geros scenografijos, surepetuoti su aktoriais tekstą ir štai, jau kūrinys. Pjesėse jau tiek daug už tave padaryta, nėra jokio individualumo, labai daug nulemta. Nestatau tokių kūrinių, veikiau pasitelkiu juos kaip įkvėpimo šaltinį. Taip pat nerašau inscenizacijų - man nepatinka dirbti, kai esu įspraustas į teksto rėmus, atrodo, jog šitaip prarandama labai daug teatrinių dalykų, kurie atsidūrę popieriuje netenka prasmės, savo magijos. Mėgstu scenoje daryti viską nuo nulio, kurti teatrinį kūrinį, ieškoti, ką teatras, kaip medija (kad ir nemėgstu šio žodžio) gali man pasiūlyti, kas yra tai, kas spektaklį paverčia teatro kūriniu. Manau, jog tai labai skiriasi nuo pjesės pastatymo.

Pokalbį parengė Laura Šimkutė

Spektaklio „Miego brolis“ premjera - sausio 31 ir vasario 1 dienomis.

Bilietus platina Tiketa.

Anonsai