Sausio 25 ir 26 dienomis Artūro Areimos teatras pristato premjerą: spektaklį ,,Nothing Hurts“, pagal vokiečių dramaturgo Falko Richterio to paties pavadinimo pjesę. Falkas Richteris – režisierius ir vienas svarbiausių savo kartos teatro dramaturgų Vokietijoje, jo kūriniai išversti į daugiau kaip 25 kalbas, žinomi ir vertinami visame pasaulyje. Šis teatro sezonas Artūro Areimos teatrui yra savotiška dedikacija Falko Richterio kūrybai, kuri ne tik tiksliai atspindi režisieriaus požiūrį į sistemos veikiamą žmogų ir jį ištinkančias dvasines problemas, bet taip pat suteikia kryptį ir filosofinį pagrindą visai kūrybinei komandai.
Koks jausmas šiandien gali būti tikras ir priklausyti žmogui, kaip vientisai asmenybei? Kaip jį iššaukti, ir ar jis egzistuoja, jei nebesuvokiame savęs, kaip kūno ir dvasios visumos?
Artūras Areima: Spektaklis „Nothing Hurts”, kaip ir pati pjesė, temiškai glaudžiai yra susijęs su J.G.Ballard´o romanu ,,Crash” (liet. ,,Avarija”), kuriame kūnas susiduria su technologijomis t. y. su mašina. Kūnas nuolat pakliūva į avariją. Kūnai čia pakliūva neatsitiktinai, tai yra specialiai sukonstruotos avarijos, tam, kad susidūrimas sukeltų seksualinį ir emocinį pasitenkinimą. Čia avarija, susidūrimas gyvenimui suteikia naują formą, naują kvėpavimą, vėl iš naujo patiriamas geismas kitam kūnui, pačiam sau, egzistencijai. Čia mirtis ir seksas yra tame pačiame lygmenyje, kaip ir kūnas – be fantazmo, be metaforos, be frazės. Negalėtume sakyti, jog čia kūnai / veikėjai susiduria su sadizmu, mazochizmu ar pasimėgavimu – čia susiduriama su paprasčiausia, gryna iškrova. Čia viską gaubia atmosfera, kurią galėtume įvardyti kaip šiandieną, kaip ją įvardijo ir pats Ballard´as : ,,…mes įstrigome milžiniškoje spūstyje”. Nuo šiol laikas nebeturi gelmės, ateitis nustoja egzistuoti, kaip ir praeitis. Laiką keičia kameros akis, įmontuota į mūsų kasdienes technologijas. Visata nebeturi paslapčių.
Aš nebesuprantu, kas esu šiandien, ir nemanau, jog pajėgsiu suprasti. Aš nemanau, kad galiu būti artimas kitam. Jau nekalbu apie save patį. Vis dažniau iškyla depersonalizacijos jausmas – kad kūnas tai tik dėžutė, kurioje esi uždarytas. Jis neturi jokios konkrečios prasmės, nebent tą bendrą / visuotinę, kažkada seniai nustatytą, su keliais pakeitimais, rekonstrukcijomis, tą, kurią genetiškai modifikavome. Mes save patalpinome ir uždarėme į virtualųjį tinklą, todėl dabar esame visi tokie vienodi, neįdomūs, neišsiskiriantys, nuspėjami, pavargę nuo kitų ir savęs. Sunku rasti šviežių minčių, gryno oro, kuriuo galėtume dalintis. Viskas tampa ištisa pilka linija.
Spektalio premjera: sausio 25 ir 26 d., 19 val. – Artūro Areimos teatre, Vilniuje
Bilietai platinami: www.tiketa.lt
Daugiau informacijos: www.areimosteatras.lt
