Klounų teatro studija „Dulidu“ pristato „Kalėdų giesmę“

2019 12 19 menufaktura.lt
Akimirka iš spektaklio „Kalėdų giesmė“ fotosesijos. Remigijaus Treigio nuotrauka
Akimirka iš spektaklio „Kalėdų giesmė“ fotosesijos. Remigijaus Treigio nuotrauka

aA

Gruodžio 21 ir 22 d. Klaipėdos dramos teatre įvyks spektaklio visai šeimai „Kalėdų giesmė“ (pagal Charles´io Dickenso novelę) premjera. Spektaklį kuria klounų teatro studija „Dulidu“. Prieš premjerą kalbamės su jos įkūrėjais, menininkų pora - režisiere Kamile Kondrotaite ir aktoriumi Liudu Vyšniausku.

Liudai, papasakok apie „Dulidu“

Liudas Vyšniauskas: Klounų teatro studija „Dulidu“ - duetas Kamilė ir Liudas, klounė Duli ir klounas Lidu. Klounų teatro studija yra oficialus mūsų pavadinimas: įvardija, ką darome ir ką turėtų suprasti suaugę, o vaikui tai neįdomu, tad jam - „Dulidu“. Klounų teatro studijai jau vienuolika metų. Mes esame jos kūrėjai ir steigėjai, teatras ant ratų. Niekada nepretendavome ir nenorime tapti repertuariniu teatru, nenorime įsikinkyti, sakyti sau, kad „reikia“ ką nors daryti. Turime palapinę, namus.

Dviese?
L.V.: Taip, bet mums padeda labai daug žmonių - kūrėjai, kompozitoriai, dailininkai, mano mama dailininkė Liuda Liaudanskaitė, kompozitorius - Garbanotas bosistas, t. y. Mantas Joneikis, taip pat aktorius Mantvydas Poškus ir kiti.

Tai jūsų namai - ta pati palapinė, kurioje rugsėjį rodėte naujausią spektaklį „Kaip atsirado drugeliai“?

L.V.: Ta pati. Šiemet reikės ją atnaujinti. Patys ją pasisiuvome kartu su mūsų siuvėja Aušra Kontrimiene. Sugalvojome, kad vienas bokštas bus aukštesnis, kitas - mažesnis, forma primena mėnuliuką. Turime du sezonus: vasaros ir žiemos. Labai džiaugiamės, kad vasarą žiūrovų ateina vis daugiau.

Kur vasarą statotės palapinę?

L. V.: Dalyvaujame visur, kur tik pakviečia. Tai įvairūs festivaliai, pradedant nuo lėlių, miesto; spektaklius užsako miesto šventės, kultūros centrai, kviečia maži miesteliai. Patys vykdome projektą „Mažasis cirkas“, kurį remia Lietuvos kultūros taryba ir Klaipėdos miesto savivaldybė. Pasirinkome rodyti spektaklius tokiuose miesteliuose, kur žmonės pirmą kartą pamatę šiuolaikinį cirką, klounadą nelabai supranta, kaip reaguoti, bet po spektaklio būna labai laimingi. Gauna pirmąją dozę. Buvome kaimelyje, kur yra 200 gyventojų, bet vasarą ten suvažiuoja daug vilniečių, kauniečių.

Kamilė Kondrotaitė: Laikinais „Mažojo cirko“ namais vasaromis virsta Klaipėdos I. Simonaitytės bibliotekos kiemelis, o ten sukurtus spektaklius rodome keliaudami po visą Lietuvą. Stengiamės  atrasti netikėtas erdves pasirodymui. Kartais vaidiname po ąžuolais, kartais prie pat vandens, kartais būna vėjuota, kartais saulėta ir krinta lapų šešėliai, būna, lynoja ir tai tampa neatsiejama pasirodymo dalimi: scenografijos, muzikos, kurios negali ignoruoti. Tai tik pagyvina pasirodymą, nes klounadoje visuomet turi palikti erdvės netikėtai, gyvai improvizacijai.

O kiek žiūrovų telpa palapinėje?

L.V.: Iki šimto žmonių. Ji nėra tokia maža. Pasiūta iš lengvos medžiagėlės, skaidri, viduje matyti šešėliai.

Kaip atskirti cirkus? Kuo šiuolaikinė klounada skiriasi nuo įprasto cirko?

L. V.: Sakyčiau, kad tai teatrinė klounada. Tai nėra naujas dalykas. Jis prasidėjo nuo mimų, nuo Marcelio Marceau, turi gilias tradicijas ir iš tikrųjų yra klasikinė teatrinė klounada. Mes neišrandame dviračio.

Nemėgstu pavadinimų „naujasis cirkas“, „naujoji dramaturgija“. Tai šioks toks apgaudinėjimas. Vasarą su Kamile buvome Prancūzijoje, stažavomės Philippe´o Gaulier mokykloje. Jei lygintume su Lietuvos teatru, sakytume, jis kaip kuris nors mano dėstytojas, pavyzdžiui, komedijų meistras Povilas Gaidys. Philippe´as Gaulier būtų toks klasikas, pedagogas gerąja prasme. Iš jo galima gauti pagrindus, išeiti tikrąją mokyklą. O paskui jau tavo reikalas, kaip visa tai pateiksi. Vadinčiau tą reiškinį šiandienine klounada. Mano arba mūsų - teatro studijos „Dulidu“ - šiandieninė klounada, kaip mes ją įsivaizduojame. Čia nėra gyvūnų, visuose spektakliuose yra estetinis apipavidalinimas, malonumas akiai - mums svarbu, kad žiūrovas atėjęs suprastų temą, „perskaitytų mintį“.

Kiek spektaklių turite repertuare?

L.V.: Turime du spektaklius, kuriuos rodome lauke - „Blusa ir profesorius“ ir „Kaip atsirado drugeliai“, jų premjera įvyko 2019 m. rugsėjį. Spektakliai po stogu - „Nojaus laivas“, „Arklio Dominyko meilė“, Klaipėdos dramos teatre rodomas Kamilės režisuotas „Džiunglių knyga. Mauglio broliai“ (koprodukcija su dramos teatru). Šie teberodomi, o kiti jau - seniokai, kaip sako sūnus Balys. Dabar repetuojame spektaklį šeimai pagal Ch. Dickenso novelę „Kalėdų giesmė“.

Papasakok plačiau apie viešnagę Prancūzijoje.

L. V.: Buvome jo paties (Philippe´o Gaulier) mokykloje, mus mokė ir aktorius iš Šveicarijos Tomtomas (meistriškumo kursai vadinosi „Vaidybos džiaugsmas ir klounada“). Jo klouno judesio pamokos buvo puikios. Susipažinome su dviem mokyklomis: šiuolaikiškesnis, jaunatviškesnis Tomtomas mokė aktorinės praktikos, o pas Philippe´ą išėjome klasikinę prancūzų klounados mokyklą. Dvi savaitės intensyvaus darbo, išklausėme 50 valandų trukmės klounados kursą.

K. K.: Dvi savaitės juoko, išbandymų, išties gavome daug praktinių žinių, klasikinės prancūzų klounados pagrindus iš paties meistro. Jo mokymo metodai saviti, verčiantys mąstyti, išlaisvėti, išmėginti save, sugriauti stereotipus ir pamėginti kurti savaip, tarsi išsivaduoti nuo aplinkos ir paties suformuoto požiūrio į save. Klounada scenoje stipriai susijusi su žmogaus vidine ir kūrybine laisve, netikėtu požiūrio kampu, grožio matymu aplinkoje.

L. V.: Pažįstama rekomendavo tą mokyklą. Mokslas ten brangus, mums padėjo Kultūros taryba. Į stažuotę suvažiavo 58 dalyviai iš visų žemynų: Australijos, Pietų Amerikos, Šiaurės Amerikos, Azijos, Europos, tik iš Afrikos nebuvo. Vien žmonės, kurie domisi klounada. Buvo ir „turistų“ - keista, iš literatūros pasaulio, dvi anglės: rašytoja ir jos įkvėpėja. Atvažiavo rašyti romano, joms reikėjo „kažko apie klounadą“... jos buvo toks keistas kursų „inkliuzas“.

Išėjome klasikinę klounados mokyklą. Jos esmė - turi viską patirti, išmėginti, taip mes ir darėme. Išklausydavome ir turėdavome pajausti, kaip tai veikia, nes perduoti teatrinį meną be praktikos, vien teorija beveik neįmanoma. Todėl tikri dėstytojai dažniausiai neskaičiuoja valandų - tai kartojimo menas. Repeticija atrodo labai varginantis dalykas, bet tai, ką darai, turi įsismelkti į kraują, į raumenis, į smegenis, turbūt labiausiai - į galvą, kad suvoktum. „Vok, vok ir suvoksi“ - tiesiog reikia apvogti dėstytojus, kad sužinotum, o jie leidžiasi būti apvagiami. Tą ir parsivežėme iš Prancūzijos. Iš pradžių labai skeptiškai žiūrėjome - dabar yra daug mokyklų, kur gali išmokti keistų dalykų, bet neaišku, ar tau jų reikia. Pedagoginis verslas Europoje dabar yra labai stiprus.

Kokie svarbiausius skirtumus pastebėjote tarp klounados mokyklų?

L. V.: Didelė pagarba buvimui scenoje: turi labai gerbti žiūrovą, jį mylėti. Prancūzų klounada turi taisyklę: niekada nėra ketvirtos sienos. Visą laiką yra žiūrovas, jį matai - neapsimeti, kad jo nėra. Ši taisyklė naudojama ir teatre, tik mes turime ir Brechto mokyklą - ir mums tai nesvetima. Ir dar vienas dalykas: prancūzams labai svarbu, kad žiūrovas visada juoktųsi. Prancūzai mėgsta ne tik skanų maistą, geras pramogas, grožį, dailę, bet ir skaniai pasijuokti. Visada buvau pesimistas, bet prancūziškas noras gyventi gražiau, linksmiau mane nugalėjo. Tad šiandien turiu su jais sutikti.

Kamile, papasakok apie sumanymą statyti „Kalėdų giesmę“.

K. K.: Mūsų repertuare - spektakliai šeimai, tad kalėdiniam laikotarpiui gauname daug pageidavimų. Man jau seniai kirbėjo mintis sukurti spektaklį, skirtą šv. Kalėdoms. Mūsų pasirinktas kūrinys - Ch. Dickenso „Kalėdų giesmė“ - pats tapęs Kalėdų tradicija. Tuo metu, kai ji buvo parašyta (1843 m.), Anglijoje formavosi Kalėdų šventimo tradicijos, daugelis šių tradicijų išlikę iki mūsų dienų.

Šiame spektaklyje svarbiausia sceninio žaidimo priemone virto laikas - jo skaičiavimo, fiksavimo mechanizmai. Žiūrovai scenoje išvys keistą objektą, tarsi didelį laikrodį, tarsi paslaptingą grimo kambarį, kur spektakliui besiruošiantis aktorius grimuojasi ir skaičiuoja iki pasirodymo likusias minutes. Pagrindinį personažą Skrudžą (Liudas Vyšniauskas) ir jo velionį draugą Marlį (Mantvydas Poškus) vaidinantys aktoriai žaidžia pagal šiuolaikinės klounados principus, o tai jiems suteikia erdvės ir galios įtaigiai, įdomiai ir šiuolaikiškai papasakoti šią istoriją. Spektaklyje naudojamos skirtingos medijos ir transliuojami vaizdai žadina prisiminimus, leidžia tarsi iš šalies stebėti dabarties Kalėdų vaizdus ir įsivaizduoti, kokių Kalėdų laukiame.

Ačiū jums už pokalbį.

Kalbino Akvilė Melkūnaitė

Anonsai