Psichologė apie aktoriaus darbą: „Jam būdingas neapibrėžtumo, aukštų reikalavimų ir kritikos keliamas nerimas“

2019 05 28 menufaktura.lt
Scena iš spektaklio „Aš, Fojerbach“. Teatro archyvo nuotrauka
Scena iš spektaklio „Aš, Fojerbach“. Teatro archyvo nuotrauka

aA

„Aktoriaus ar režisieriaus darbas labai priklauso nuo kitų žmonių - kolegų, kritikų, žiūrovų - vertinimo. Taigi, sunku jaustis geru, pakankamu, savo sritį išmanančiu specialistu, sunku jaustis saugiai savo profesijoje, kai niekada pats nežinai, ar gerai dirbi, kai turi laukti kitų žmonių atsiliepimų. Tai irgi kelia stresą, įtampą, kurią gali tapti sunku atlaikyti“, - taip apie scenos žmonių laukiančius iššūkius kalba psichologė Vaiva Klimaitė. Jau šį ketvirtadienį, gegužės 30 d., ji kartu su dramaturge Gabriele Labanauskaite, režisiere Lina Židonytė ir aktore Kristina Švenčionyte kvies pasilikti po spektaklio „Aš, Fojerbach“ ir pasikalbėti apie tai plačiau. Spektaklis ir diskusija vyks OKT / Vilniaus miesto teatre, festivalio „Viskas apie ją“ metu.

Spektaklyje „Aš, Fojerbach“ veiksmas vyksta teatre realiu laiku. Fojerbach - aktorė, po ilgos pertraukos bandanti sugrįžti į sceną. Pertrauka - tai septyneri metai, praleisti psichiatrijos ligoninėje. Ji susiorganizuoja savo atvirą išpažintį. Aktorė pasiruošia vaidybinę aikštelę, sukviečia publiką, svarbius teatro vertintojus, režisierių, kuris ieško aktorės pagrindiniam vaidmeniui, ir laukia. Ji yra pasiruošusi laukti tiek, kiek reikės. Ji yra priversta įrodinėti savo vertę net ir režisieriaus asistentui, taip argumentuodama sau ir įrodinėdama kitiems, jog ji turi teisę būti scenoje.

„Psichikos ligos rizika labiau priklauso nuo žmogaus asmenybės, būdo, turimų streso valdymo, problemų sprendimo ir savirefleksijos įgūdžių, patirtų trauminių išgyvenimų, sunkių ankstyvųjų patirčių, artimųjų sirgimo psichikos liga (pastebimas kai kurių psichikos ligų paveldėjimas). Tiesa, aktoriaus darbui, darbui teatre būdingas neapibrėžtumo, aukštų reikalavimų, kritikos, „persijungimo“ į vaidmenį ir atgal keliamas nerimas, įtampa. O tai tikrai gali paveikti jautrų žmogų“, - teigia psichologė V. Klimaitė, dirbanti su psichiatrijos ligoninėje besigydančiais pacientais.

„Visose srityse yra galimi tokie scenarijai, o kalbant apie teatro „procesiją“ ir jos skyrius, tai tikriausiai būtų galima kalbėti apie gebėjimą „išeiti iš vaidmens“. Kita vertus, tai yra kvestionuojamas klausimas, nes tai priklauso nuo kiekvieno spektaklio - turiu omenyje tai, jog yra atskiros technikos, kuriomis remiantis aktorius kuria vaidmenį, kaip jis sugeba atsiriboti ir laikytis distancijos tarp darbo ir gyvenimo“, - pasakoja spektaklio režisierė L. Židonytė.

„Aktoriaus, režisieriaus ar kito teatro žmogaus darbas labai priklauso nuo kitų žmonių - kolegų, kritikų, žiūrovų - vertinimo. Taigi, sunku jaustis geru, savo sritį išmanančiu specialistu, sunku jaustis saugiai savo profesijoje, kai niekada pats nežinai, ar gerai dirbi, kai turi laukti kitų žmonių atsiliepimų. Tai irgi kelia stresą, įtampą, kurią gali tapti sunku atlaikyti. Todėl labai svarbu nuolat stebėti save, įsiklausyti į savo jausmus, mintis, „nepamesti“ savęs ir nepaskęsti profesijoje. Žmogus visada yra daugiau nei jo profesija ir jo savęs vertinimas gali visai nepriklausyti nuo to, kaip jį vertina kiti“, - teigia V. Klimaitė.

Tankred Dorst, Ursula Ehler „Aš, Fojerbach“ (rež. Lina Židonytė) - jau šį ketvirtadienį, gegužės 30 d., OKT / Vilniaus miesto teatre, festivalio „Viskas apie ją“ programoje. Diskusija vyks iš karto po spektaklio.

Anonsai