Šiandien ir rytoj Juozo Miltinio dramos teatras kviečia į paskutinę premjerą prieš Didžiosios salės rekonstrukciją. Su būriu ryškių teatro ir kviestinių aktorių režisierius Artūras Areima pastatė spektaklį „Fizikai“ pagal Friedricho Dürrenmatto pjesę.
Tai jau antrasis šios pjesės pastatymas šiame teatre. Prieš kiek daugiau nei pusę amžiaus šveicarų dramaturgo kūrinį inscenizavo Juozas Miltinis, o aktoriai Bronius Babkauskas, Gediminas Karka, Donatas Banionis vaidino mokslininkus, pasirinkusius gyventi beprotnamyje.
Prieš naujausio spektaklio premjerą, senąjį pastatymą primena teatro antrojo aukšto fojė iškabintos Kazimiero Vitkaus fotografijos. Prie jų susitinkame su aktoriumi Petru Kežiu, Juozo Miltinio pastatyme vaidinusį fiziko Mebijaus sūnų Adolfą Fridrichą.
Nuotraukose „Fizikų“ pastatymas dvelkia šaltumu, tvarka ir švara. „Tai Miltinio bruožas – niekada scenoje nebūdavo šiukšlių. Iš kitų garsių režisierių tik Luchino Viscontis buvo tokio subtilumo: viskas gražu, nieko nereikalingo, estetiška“, – prisimena aktorius.
Iš fotografijų matyti, kad interpretuodamas Friedricho Dürrenmatto pjesę, Juozas Miltinis spektaklio erdvę – sanatoriją „Vyšnių sodas“ – scenoje įkūrė laikydamasis autoriaus nurodymų. Anot Petro Kežio, „Juozas Miltinis labai vertino autoriaus tekstą ir labai retai iškupiūruodavo, niekada nieko nepridėdavo.“
Tuo tarpu Artūras Areima spektaklio veiksmą iš sąlyginės užmiesčio vilos perkėlė į teatrą – Juozo Miltinio sanatoriją. Maža to, spektaklyje vaidinantys aktoriai tapo pacientais, o Ligitai Kondrotaitei atiteko gydytojos psichiatrės vaidmuo.
Naujajame kūrinyje visi personažai vadinami ne Friedricho Dürrenmatto sukurtais, o tikraisiais artistų vardais. Aktorius Albinas Kėleris čia vaidina Albiną Kėlerį, o kartu su juo į spektaklį pateko ir jo profesinė biografija. „Aš dirbu su šiais žmonėmis, jie yra čia, jie turi savo istoriją, – teigia Artūras Areima. – Aktoriai gyvena teatre ir „serga“ teatro liga.“
Nors abu pastatymus skiria penki dešimtmečiai, galima įžvelgti ir abiejų režisierių mąstymo panašumų. „Kiekvienas artistas yra beprotis. Normalių žmonių požiūriu. Yra beprotis… truputį kažko trūksta tam žmogui“, – per „Fizikų“ repeticijas yra sakęs Juozas Miltinis.
Šiandien jam antrina ir Artūras Areima: „Jeigu pažiūrėsime į teatrą iš šalies, repeticijų metu jis iš tikrųjų gali būti panašus į beprotnamį. Man ir pačiam būna keista – aš prašau daryti nesąmones, o aktoriai ir daro.“
Kalbėdamas apie jau trečią spektaklį Panevėžyje kuriančio režisieriaus darbą, Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas džiaugiasi, kad „Artūras visada atvažiuoja pasiruošęs, susitelkęs, žinodamas, ko siekia, ir su labai konkrečiais pasiūlymais, kaip to pasiekti. Manau, tai aktoriui suteikia nemažai saugumo.“
Taip pat Andrius Jevsejevas pastebi, kad yra ir kita režisieriaus braižo pusė: „Artūras mėgsta aktorius pastatyti į nepatogią padėtį, dirbti su jų profesinėmis, o kai kuriais atvejais ir su žmogiškosiomis ydomis, ir tai, kas galbūt iš pradžių atrodė silpnybėmis, paversti stipriosiomis pusėmis. Neabejoju, kad tai padeda mūsų teatro aktorių trupei grūdintis, augti, tvirtėti – ir profesine prasme, ir žmogiškąja.“
Lyginant režisierių bendradarbiavimą su aktoriais, įdomu pastebėti, kad abu menininkai, interpretuodami tą pačią pjesę, sau ir komandoms kėlė skirtingas užduotis.
Petras Kežys prisimena, kad 1967 metais Juozas Miltinis siekė aktorių psichologinio įtaigumo: „Jis reikalavo logikos, teisybės, kaip ir kurdamas kitus spektaklius. Tuo metu teatruose buvo siaubinga vaidyba – visi arba rėkdavo, arba deklamuodavo. Jis norėjo, kad jausmas būtų tikras. Netgi farsiškoje scenoje, kurioje pasmaugiama iš meilės, buvo daug šarmo. Visi aktoriai turėjo sukurti charakterius, pagrindiniams personažams darė grimą, kad jie atitiktų istorinius asmenis, kuriais jie apsimeta.“
Aktoriaus teigimu, Juozas Miltinis kūrė spektaklį kaip detektyvą: „Jie taip vaidino, kad tik pabaigoje išaiškėdavo, kas yra kas. Iki pat atomazgos personažai buvo labai rimti. Paslaptis ir intriga išlikdavo viso spektaklio metu.“
Petras Kežys pastebi ir dar vieną režisūrinio darbo skirtumą. „Juozas Miltinis su jaunimu labai gražiai dirbdavo, studijos auklėtiniai jo nebijojo. Bet repeticijose jis papykdavo. O Artūras Areima nesiunta, jis pastabas sako juokdamasis. Tai – didelis kontrastas.“
Vis dėlto humoras statant „Fizikus“ svarbus abiem režisieriams. Kaip prisimena Petras Kežys, Juozas Miltinis statė psichologinę pjesę su farso elementais: „Jis galėjo sukurti bet kokį stilių, statyti ir tragediją, ir komediją. Juozas Miltinis nevengė Friedricho Dürrenmatto komiškumo. Jis puoselėjo iš mokslo ateinančios tragedijos nuojautą. Suvokė, kad žmogaus atradimas pražudys pasaulį, ir pavaizdavo tragediją kaip farsą.“
O štai šiuolaikinis režisierius savo naujausią kūrinį drąsiai vadina komedija. Scenoje jis kuria įspūdingą bei linksmą reginį, o jo vadovaujami aktoriai „Fizikus“ tiesiog žaidžia. Vis dėlto pasilinksminimas nėra šio menininko galutinis tikslas.
„Žaidimas labiau skatina mąstyti, – sako jis. – Norėčiau, kad išėjęs iš šio teatrinio pasaulio, žmogus ne vertintų spektaklį, o pradėtų kalbėtis apie tai, ką gi jis čia patyrė ir keltų klausimus apie save“. Tai – viena priežasčių, kodėl spektaklio metu „išprotėję“ Juozo Miltinio dramos teatro aktoriai į sceninį žaidimą maloniai kviečia įsijungti ir žiūrovus.
Statydamas „Fizikus“ Artūras Areima mąsto apie žmogaus atsakomybę ir pasaulio teatrališkumą. „Šioje pjesėje man svarbiausias visuotinis beprasmiškumas. Žmonės vis bando padaryti kažką gero, bet jiems vis nepavyksta. Bandome apsaugoti gamtą, vyksta šiukšlių rūšiavimas, bet vis tiek negalime jų sumažinti. Tokiame kontekste svarstau, ar vis dar egzistuoja moralinė atsakomybė, ar ji yra tikra, o ne apsimestinė.“
„Manau, kad Artūras – vienas iš nedaugelio jaunosios kartos režisierių, kuris gerai jaučia šiuolaikybės pulsą, yra itin jautrus mūsų visuomenės šiandienos nuotaikoms, domisi istoriniais teatro, miesto ir šalies pokyčiais, – sako teatro meno vadovas Andrius Jevsejevas. – Todėl nieko keisto, kad būtent jam buvo patikėtas Friedricho Dürrenmatto „Fizikų“ pastatymas, neišvengiamai sukelsiantis palyginimų su prieš daugiau nei pusę amžiaus maestro Juozo Miltinio sukurtais „Fizikais“ ir diskusijų apie besikeičiantį laiką, visuomenę ir, be abejo, teatrą.“
Spektaklio kūrybinė grupė: režisierius ir spektaklio dailininkas Artūras Areima, kompozitorė π, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, šviesų operatorius-programuotojas Julius Kuršis, choreografas Marius Pinigis, videomenininkas Paulius Jakubėnas, dramaturgė Inga Sanakojevaitė, aktoriai Giedrius Arlauskas, Eduardas Genys, Albinas Kėleris, Ligita Kondrotaitė, Karolis Legenis, Laimutė Mališauskaitė, Lolita Martinonytė, Emilis Pavilionis, Jolita Skukauskaitė, Vita Šiaučiūnaitė, Petras Šimonis, Julius Tamošiūnas, Rimantas Teresas, Morta Vaišnytė.
Artūro Areimos spektaklio „Fizikai“ premjeros vyks penktadienį, kovo 15 d., ir šeštadienį, kovo 16 d., 18 val. Juozo Miltinio dramos teatre.
