Heinerio Müllerio „Hamletmachine“ ir Artūro Areimos retoriniai klausimai

2018 10 09 menufaktura.lt
„Hamletmachine“ Artūro Areimos teatre. Rengėjų archyvo nuotrauka
„Hamletmachine“ Artūro Areimos teatre. Rengėjų archyvo nuotrauka

aA

Režisieriaus Artūro Areimos kuriamo spektaklio meniniai iššūkiai ir sąmoningo formų paieškos inspiruotas pasipriešinimas šiam sudėtingam tekstui skatinti žiūrovą daryti tą patį - sąmoningai, racionaliai svarstyti apie didžiųjų sociokultūrinių virsmų keliamas visuomenines ir žmogaus savivokos problemas.

Tokiame kontekste seksualumas nėra tiltas, jungiantis mus su sekuliariu žvėries pasauliu, tai „plyšys, bet ne išskiriantis ir izoliuojantis, o įrašantis mus į ribą ir kaip ribą pristatantis pačius mus sau.

Šis kūrinys kalba daugeliu prasminių lygmenų, tačiau vienas iš pagrindinių Mullerio atspirties taškų - intelektualas vėlyvojo moderno epochoje arba postmodernybėje, apkrautas neaprėpiama sąmoningumo/pasąmoningumo našta. Ši našta, anot būsimo spektaklio autorių, - susijusi su didžiuliu „humanistinės kultūros“ bagažu, kaip, pavyzdžiui, humanitarų bendruomenėje itin gajūs mitai apie „autoriaus mirtį“ ir „dramos mirtį“. Štai kur „Hamletmachine“ iš tiesų pakyla virš joje kuriamos (auto)ironijos.

Režisieriaus Artūro Areimos mintys prieš premjerą:

“Europos idėja atsirado iš priešiškumo, buvo palaikoma ne tiek konsensuso ir taikos, kiek konflikto ir skirčių. Tokie makrotapatumai, kaip Europos nacionalinė idėja, ar religinės pasaulėžiūros, dažniausiai yra ne vienijantys, o skiriantys, priverstinės smurtinės homogenizacijos padariniai. Tad verta susimąstyti, ar mums reikalingi tokie “tapatumai”? Turint galvoje, kad Europinis tapatumas pastaruoju metu tapo aktualia politine tema, ir kad iš esmės pasikeitė mūsų požiūris į Europos praeitį ir dabartį. Vis dažniau konfliktuojame dėl istorinių faktų buvimo ar nebuvimo, vis mažiau tikime Europos, kaip Europos Sąjungos gebėjimu būti suverenia. Visi jaučiame, jog po šaltojo karo išsisklaidė puoselėtos iliuzijos, ir paliko mums netikrumo jausmą šiandienoje. Visi jaučiame, kad ksenofobiškas nacionalizmas, neurorasizmas bei “Europos tvirtovės” vaiduoklis siūlo atsigręžti į praeitį, kuri nė kiek ne geresnė. Būtina kvestionuoti Europos tapatumo idėją, nes ji susijusi su totalitarizmo projektu.

Spektaklį „Hamletmachine“ skiriu ir tiems, kurie puoselėja naivų požiūrį į totalitarizmą, kurie jį laiko, visų pirma, politiniu, iš dalies galbūt ekonominiu reiškiniu, arba istoriniu atsitiktinumu. Kurie naiviai įsitikinę, kad totalitarizmas įveiktas, kad įveikėme jį nugalėdami konkrečius politinius režimus : pirmiausia nacizmą, vėliau - bolševikizmą. Aš pritariu Arvydui Šliogeriui, kad totalitarizmą taip vertinti yra labai paviršutiniška, nes tai “mitinis - ideologinis” lygmuo. Totalitarizmas nėra koks atsitiktinis modernių laikų istorinis reiškinys. Jis yra labai labai giliai įsišaknijęs žmogaus prigimtyje. Jo pamato reikia ieškoti būtent žmogaus prigimtyje, pačioje pasaulio sanklodoje, bet galima surasti ir čia - ne tokioje tolimoje praeityje, siekiančioje vos du tūkstančius metų. Krikščionybėje. Religijoje, kuri vienija mūsų Europą. Juk Krikščionybėje aiškiai pasakyta: be Dievo valios nė plaukas nenukris nuo galvos, tai reiškia, kad Dievas totaliai kontroliuoja visą esatį, visą nežmogiškumą.

Kalbos prigimtis yra mašininė. Žmogus gali išrasti mašiną tik todėl, kad jo paties metafiziniame centre glūdi mašina, t.y. kalba, arba , kaip dabar vadiname - sąmonė. Kalba ir sąmonė yra tas pats. Totalitarizmas, turint omenyje jo metafizinę prigimtį, yra ne kas kita, kaip žmoguje glūdinti pastanga absoliučiai viską, kas glūdi už kalbos, kiaurai persmelkti kalba. Kitaip tariant, visus bekalbius daiktus, įskaitant ir mus, kaip gyvūnus, paversti mašinomis, o pasaulį, kaip visumą - totaline mašina. Todėl grįžkime prie frazės, aiškiai išreikštos krikščionybėje: “be Dievo valios nė plaukas nenukris nuo galvos” - netgi absoliuti Dievo kontrolė yra mūsų kalbinės kontrolės prigimtyje. Kai atsisėdu į automobilį - aš jį valdau. Mašiną absoliučiai kontroliuoju, ji man pasiduoda ir tokiu būdu vis labiau pildosi jos esmė. Mašina yra ne kas kita, kaip kalbos kristalas - iš kalbos atsiranda mašininiai agregatai, įrankiai ir prietaisai, o galutinis tikslas - mašina paversti visą visuomenę. Tai siekis sukurti tokias galingas kalbines mašinas, struktūras, kurios pereitų kiaurai bekalbius daiktus, ir per visus visuomenės narius. Kitaip tariant, siekiama totaliai kontroliuoti kiekvieną individą - ir žmogiškąjį, ir nežmogiškąjį.

Trys retoriniai klausimai mirusios Europos „žmogui“, į kurios nerandu atsakymų jau ilgą laiką:

1. Žmogaus klausimas transgresijos atžvilgiu.

Šiandien mes esame Europinio nihilizmo figūros, kaip Beckett´o personažai - gyvi lavonai; Antonioni´o dvasinės kančios ir vidinė tuštuma. Vardijant visus tuštėjimo arba dykumos atvejus, sąrašas būtų be galo ilgas. Ar kadanors su tokiu užsidegimu siekta "niekio", paversti ką nors "tabula rasa", visiškai sunaikinti viską?

Šiais laikais, kai naikinimas apima visą planetą, dykuma - civilizacijos tikslas ir priemonė žymi tragišką figūrą. Dykuma plečiasi, vyksta masinis tuštėjimas: mokslas, valdžia, darbo pasaulis, šeima, religija, miškai ir t.t. Šiandien naikiname ne tik žmogų, verčiame jį smėlio byrėjimu iš delnų, bet ir kertame savo deguonį, kurio taip trūksta, kad galėtumėm įkvėpti vėl iš naujo tikrą žmogų.

Kas bus, jei pavargęs negalėsi atsiremti į gyvą vertikalų medį? Kas bus jeigu nebeliks kuo kvėpuoti, jei mus sups plynės ir dykuma?

2. “Where´s The Beat Generation gone”?

Kur dingo Peteriai Orlovsky´iai, Gregory´iai Corso´ai, Larry´iai Rivers´ai, Alice´os Neel, David´ai Amram´ai, Richard´ai Bellamy´iai, Delphine´os Seyrig, Jack´ai Kerouac´ai, William´ai S. Burroughs´ai, Antonin´ai Artaud´ai, George´ai Bataille, Bob´ai Kaufman´ai, Allen´ai Ginsberg´ai, Neal´ai Cassady´iai, Gary´iai Snyder´iai, Philip´ai Roth´ai, Charles´ai Bukowski´iai, Quentin´ai Crisp´ai, Richard´ai Brautigan´ai, Eduard´ai Limonov´ai, Chuck´ai Palahniuk´ai, Tomai Rudokai, Viliai Normanai, Jean´ai Genet, Manuel´iai Puig´ai, Iain´ai Banks´ai, Kurt´ai Vonnegut´ai, Jim´ai Caroll´ai, Aldous´ai Huxley´iai ir...?

Kas tai per šiandiena? Kertam medžius, jautrios sielos žmonių, tikrų žmonių, dar norinčių kažką kalbėti, daryti, kurti - nebeužauginame. Kas mes? Paulo Coelho karta? Muilo operos? Pigių serialų, kuriuos nesidomėdami šloviname?

Žmogaus vardas viešpatauja dabartinei žmonijai, savo gniuždančia ir visur esančia valdžia, bet turbūt niekada nuo Homero laikų, nebuvo taip menkai ištirto klausimo, kaip klausimas: kas yra šiandieninis žmogus?

3. Normalumas ir anomalijos.

Probleminis kontekstas -  normalumo sąvoka. Prieš pradedant kalbėti apie normalumo reikšmę fenomenologijoje, reiktų išssiaiškinti sąvokos lauką, bet kai tas laukas yra kertamas (Lietuvos miškai, ypatingai Labanoro Giria), kai kertamas kultūros laukas, kai kertamas žmogiškumo laukas (apie kurį niekas jau nebekalba, nes nemadinga) - viskas nebetenka prasmės. Kuriame dykumas ir jomis didžiuojamės. Mėgstame glaistytus rožinius ledus organiškus, be pieno, sintetinius, netikrus, bet tokius, kurie primintų tikrą. Viskas normalu. Jokios anomalijos. Susiduriame su problema - riba tarp normalumo ir anomalijos išnyko. Atsirado tik nesibaigianti normalumo dykuma, be nuorodos sugrįžti atgal. Neliko net pavėsio atsikvėpti. Taip norėjau sūnaus ir dukros. Taip norėjau duoti jiems gražius vardus, turinčius prasmę: Užuovėja ir Pavėsis, bet dabar tai neturi prasmės. Einame per mišką be medžių, pasikvėpinę medžių kvapo kvepalais, nes tai normalu ir tikra. Greitai plaukiosim jūroje be vandens ir be žuvų. Juokinga - nesijuokiu.

Įkvėpti H. Müller, M.M. Ponty, P. Manent, G. Lipovetsky, G. Delanty, G. Orwell, A. Šliogerio ir jautrios sielos Bytnikų, kalbėsim apie Europos mirtį žmoguje t.y. jo sielos transgresijoje. Tuščia. Čia pernelyg tuščia, bet aido nesigirdi. Spaudos pranešimas - nespausdintas.”

 

Režisierius, scenografas, kostiumų dailininkas: Artūras Areima

Vaidina: Monika Poderytė, Petras Šimonis

Muzika / videomenininkas: π

pagal Heinerio Müllerio pjesę "Die Hamletmaschine"

Spektaklio rėmėjai: Lietuvos Kultūros Taryba, Kablys + Kultūra

Premjeros datos:

Spalio 26, 27 - VILNIUS

Lapkričio 5-12 - PIETŲ KORĖJA

Lapkričio 30, Gruodžio 1 - KAUNAS

Spektaklis rodomas anglų kalba su lietuviškais subtitrais 

Anonsai