„Lietuvos teatro amžius“ - susitikimas su dramaturgais

2018 10 02
Projektas „Lietuvos teatro amžius“. Liudo Parulskio logotipas
Projektas „Lietuvos teatro amžius“. Liudo Parulskio logotipas

aA

Susitikimas su dramaturgais - spalio 4 d. (ketv.) 18.30 val. Vilniaus mažajame teatre

Dalyvauja Saulius Šaltenis, Gintaras Grajauskas, Herkus Kunčius, Mindaugas Nastaravičius.

Moderuoja teatrologė dr. Nomeda Šatkauskienė.

Lietuvių teatro ir dramaturgijos ryšiai - tai ištisas šimtmetis permainingos draugystės. Būta abipusės meilės ir neapykantos, giliausių krizių ir pakilimų, abipusės priklausomybės ir atsiribojimo periodų. Profesionalus Lietuvos teatras nuo pat savo įsisteigimo pradžios rūpinosi lietuviškos dramaturgijos puoselėjimu ir dramaturgų auginimu. Ilgainiui lietuvių dramaturgijos problema tapo neatskiriama lietuviškojo teatro savastimi.

Kad ir kaip prieštaringai visus tuos metus klostėsi teatro ir dramaturgijos santykiai, akivaizdu, jog lietuvių dramaturgija svariai prisidėjo klojant tiek lietuviškojo teatro, tiek visos mūsų visuomenės pilietiškumo pamatus. Galbūt, lietuvių režisierių vardai šiandien labiau žinomi plačiajame pasaulyje, tačiau mes patys savo lietuviško teatro istorijos neįsivaizduojame visų pirma be didžiųjų dramaturgų - Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Justino Marcinkevičiaus, Juozo Grušo, Kazio Sajos, Vinco Mykolaičio-Putino, Juozo Glinskio, Sauliaus Šaltenio dramos kūrinių.

Per visą šimtmetį būta itin glaudžių ir vaisingų režisieriaus ir dramaturgo bendradarbiavimo pavyzdžių. Kita vertus, lietuvių drama visada mėgo prisidengti savo, pasak Algio Samulionio, „dvilypio gyvenimo“ prigimtimi ir, nelygu aplinkybėms, ieškojo prieglobsčio tai labiau po literatūros, tai - teatro „sparnu“. Tačiau, kaip bebūtų, tiesa yra ta, kad lietuviška dramaturgija - jos formų įvairovė, meninės kryptys ir turinys - visada stipriai įtakojo ir tebeįtakoja lietuvių teatro procesus.

Šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos pakilimas siejamas su Sigito Parulskio, Herkaus Kunčiaus, Vytauto V. Landsbergio, Lauros Sintijos Černiauskaitės, Mariaus Ivaškevičiaus, Mindaugo Nastaravičiaus, Gabrielės Labanauskaitės ir kitų jaunesnių autorių dramine kūryba. Panašu, kad lietuvių dramaturgija, išgyvenusi n-tąją krizę ir pastaraisiais dešimtmečiais dominavusių antidraminių teorijų spaudimą, vėl drąsiai žengia į teatrų scenas.

Šimtas metų šiame beprotiškai greitai besikeičiančiame pasaulyje yra nemenkas laiko tarpas, tačiau vartant beveik prieš tiek pat metų rašytus Balio Sruogos tekstus, norisi tikėti, kad yra dalykų, kurie nepasikeitė: „Šiandie jau ir dramų kūriniai nebegali būti rašomi kaip seniau. Šiandie, turint tiek tradicijų literatūros srity ir taip toli pažengus psichologijos mokslams, ir žmogaus sąmonei griežtai pakitėjus, - senovės priemonės, siekimai ir laimėjimai mus patenkinti nebegali“, - tuomet rašė Balys Sruoga. Tad įdomu, kaip šiandien, perfrazuojant Sruogą, turi būti rašomi dramos kūriniai, kokios tos „priemonės, siekimai ir laimėjimai“, kurie tenkina pačius dramaturgus ir reikliąją šių dienų publiką.

Kol jauniausioji dramaturgų karta dar tik šlifuoja savo draminę techniką, grynina modelius ir vizijas, kalbiname tuos, kurie jau spėjo palikti savo ženklų pėdsaką lietuvių teatro kelyje. „Lietuvos teatro amžiaus“ taikinyje - keturi labai įdomūs, svarbūs ir skirtingi dramaturgai - Saulius Šaltenis, Herkus Kunčius, Gintaras Grajauskas ir Mindaugas Nastaravičius. Su jais diskutuosime apie dramos istoriją ir dabartį, apie tai, kas jaudina dramaturgus ir ką apskritai reiškia būti dramaturgu šiandien.

„Lietuvos teatro amžiaus“ informacija

Anonsai