Spektaklio kūrėjai ieškos atsakymo, kokia buvo tikroji Monika Mironaitė

2018 09 24 menufaktura.lt
Monika Mironaitė - Nora H. Ibseno dramoje „Lėlių namai“, Vilniaus miesto teatre 1942 m., režisierius Romualdas Juknevičius
Monika Mironaitė - Nora H. Ibseno dramoje „Lėlių namai“, Vilniaus miesto teatre 1942 m., režisierius Romualdas Juknevičius

aA

Spalio 2 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyks spektaklio „Lietuviškoji Nora“ aktorės Monikos Mironaitės gyvenimo ir kūrybos motyvais premjera. Spektaklį kuria aktorė, režisierė, rašytoja Birutė Mar su bendraminčių komanda, neseniai įkūrusia „Solo teatrą“. „Lietuviškosios Noros“ premjera bus renginių ciklo „Lietuvos teatro amžius“, skirto atkurtos Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti, programos dalis.

Monika Mironaitė (1913-2000) - aktorė, primadona, kurios gyvenimas ir kūryba aprėpia Lietuvos teatro šimtmetį. Dirbo su pirmaisiais profesionalaus lietuvių teatro režisieriais Algirdu Jakševičiumi, Romualdu Juknevičiumi, Stasiu Ušinsku, sovietmečiu jai suteiktas LTSR liaudies artistės vardas. Jos charizmą ir išskirtinį talentą liudija daugelis amžininkų - teatralų ir žiūrovų, o jos dramatiško asmeninio gyvenimo istorija apipinta daugybe gandų ir legendų.

Monikos Mironaitės sukurtas Noros vaidmuo klasikinėje Henriko Ibseno pjesėje „Lėlių namai“ (pirmąsyk - Vilniaus miesto teatre 1942 m., režisierius Romualdas Juknevičius; antrą kartą - Vilniaus rusų dramos teatre 1959 m., režisierius Leonidas Lurjė) įėjo į Lietuvos teatro istoriją kaip vienas įdomiausių ir ryškiausių aktorės kūrybinių darbų.

Birutės Mar teigimu, Monikai Mironaitei skirtą spektaklį norėjusi sukurti kaip Henriko Ibseno dramos „Lėlių namai“ interpretaciją, tačiau kuo daugiau skaičiusi pačios aktorės ir jos amžininkų prisiminimų, tuo ryškesnis, gyvesnis ir įdomesnis jai vėrėsi pačios Monikos gyvenimas. Spektaklis kuriamas kaip dokumentinė mozaika iš Mironaitės laiškų, prisiminimų, dienoraščių, interviu, jos kūrybos vakaruose skaitytų eilėraščių ir pasisakymų, Henriko Ibseno dramos ištraukų, taip pat Mironaitės amžininkų - dukters Dagnės Jakševičiūtės, Laimono Noreikos, Juozo Baltušio, Prano Treinio, Rūtos Staliliūnaitės, Audronės Girdzijauskaitės ir kitų prisiminimų fragmentų.

Pasak Birutės Mar, Monikos Mironaitės ji nevaidinsianti, tai bus labiau pasakojimas apie Aktorę, nes pati lėtai artėjo prie šios asmenybės: „Nesu mačiusi Monikos legendinių jaunystės spektaklių - tik jos paskutiniuosius darbus, esu sutikusi ją kelissyk teatre, kai grįžau po studijų Sankt Peterburge 1993 metais. Teatro legenda tada pasirodė piktoka, baisu buvo prie jos prieiti. Sveikindavausi, neatsakydavo. Neprisileisdavo. Bet iš tiesų tai buvo labai gilus žmogus, tik dėvėjo įvairiausias kaukes, taip stengėsi apginti savo jautrumą.“

Monikos Mironaitės santykiai su kolegomis aktoriais, jos meilės istorijos, spindėjimas scenoje ir visiškas nusivylimas teatru, intrigos ir liga, gerbėjai ir teisėjai - tai tik dalis primadonos gyvenimo epizodų, kuriuos aktoriai pavers subtilia ištarme apie moters kūrėjos efektingą švystelėjimą Lietuvos teatro padangėje. Kadangi liestis prie žmogaus, kurio kai kurie amžininkai tebėra gyvi, nėra paprasta, spektaklio kūrėjai itin jautriai interpretuoja surinktą medžiagą. Kūrybinių impulsų jiems suteikia ne tik tekstinis ar vaizdinis palikimas, bet ir, pavyzdžiui, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomas tamburinas, su kuriuo Mironaitė-Nora šoko spektaklyje, ar jos legendiniai bateliai, kuriais taip žavėjosi Rūta Staliliūnaitė.

Spektaklis „Lietuviškoji Nora“ ieškos paralelių tarp Ibseno Noros ir ją vaidinusios Mironaitės gyvenimo. Kūrėjai siekia atskleisti universalius dalykus, kurie galėtų sudominti ne tik aktorę prisimenančius, bet ir scenoje jos visiškai nemačiusius. Bus rodomi dokumentiniai kadrai, skambės Monikos Mironaitės balso įrašai.

Spektaklio idėjos, pjesės autorė ir režisierė - Birutė Mar, kompozitorius - Antanas Kučinskas, dailininkė - Indrė Pačėsaitė, choreografė ir režisierės asistentė - Sigita Mikalauskaitė, videodailininkas - Karolis Bratkauskas. Vaidina Vytautas Anužis, Mindaugas Capas, Aleksas Kazanavičius, Birutė Mar.

 

Iš atsiliepimų apie M. Mironaitės Norą:

  „Ši artistė turbūt ir gimusi vien tam, kad suvaidintų Norą! „Vidury spektaklio, po jos tarantelos - giliausio tragizmo šokio - publika pratrūkdavo griausmingais aplodismentais.“

 „Tai jos gyvenimo ir mirties šokis“


Iš Juozo Baltušio laiško Monikai Mironaitei, 1967 m. Turniškės:

 „Brangi Monika, norėjau pasakyti, kad labai myliu dabar tave. Patyliukais, bet su vis augančiu smarkumu. Man atrodo, nėra visam baltam sviete nei įdomesnės, nei turtingesnės, nei tauresnės moters už tave, nekalbant apie kolosalinį sceninį tavo talentą. Šituo įsitikinau bendraudamas su kitomis moterimis, pažindamas jų begalinį ribotumą, lėkštumą ir tiesiog nusikalstamą nuobodumą. O gal čia man nuo to, kad esu tavo vyras? Stipriai apkabinu tave, bučiuoju tūkstantį kartų“.

Anonsai