Šiuolaikinis cirkas švento medžio prieglobstyje

Aušra Kaminskaitė 2018 07 20 menufaktura.lt
Scena iš Juan Ignacio Tula ir Stefan Kinsman spektaklio „Šventasis medis”. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka
Scena iš Juan Ignacio Tula ir Stefan Kinsman spektaklio „Šventasis medis”. Christophe Raynaud de Lage nuotrauka

aA

Naujojo cirko savaitgalis yra vienas renginių, gebančių užčiuopti šiandieninėse visuomenėse tvyrančias baimes ir įtampas bei atspindėti jas savo programoje. Todėl neatsitiktinai šių metų festivalyje atsirado iš Centrinės ir Pietų Amerikos kilusių cirko artistų Juan Ignacio Tula ir Stefan Kinsman spektaklis „Šventasis medis”. Artistai, pasitelkę vietinių gyventojų religijas ir ritualus, kalba apie žmogaus gebėjimą savyje talpinti ir mylėti daugybę skirtingų kultūrų. Būtent šis darbas rugsėjo 4 ir 5 dienomis atidarys šių metų festivalį. Jo belaukdami, kalbamės su artistais apie kultūrų susikirtimus ir per juos atrandamą meilę sau.

Kas paprastai jus įkvepia kurti naujus spektaklius?

Dažniausiai - daugybė su cirku nesusijusių meno formų. Pavyzdžiui, kuriant „Šventąjį medį“ įvairių dailininkų - Leon Bonat, Egon Schiele, Francisco de Goya - darbai įkvėpė keletą spektaklio scenų. Daug įtakos turėjo su kolonializmu, religija bei tarpkultūriškumu susiję meno kūriniai. Vis dėlto stipriausiai įkvepia mūsų kasdienio gyvenimo patirtys, unikalūs momentai, kuriuos patiriame vieni ir drauge su kitais. Ir suvokimas, kaip arti mūsų bręsta įvairios kultūros, idėjos, gamta.

Kada ir kaip susidomėjote vietinių Pietų Amerikos gyventojų tradicijomis?

Pradėję kartu dirbti pamatėme, kad tos pačios disciplinos - Cyro rato - mokomės visiškai skirtingais keliais. Taip pat suvokėme, kad mūsų gyvenimo keliai stipriai skiriasi ir drauge papildo vienas kitą tiek scenoje, tiek už jos ribų. Ilgainiui sukonkretinome bendro darbo tikslą: ieškoti to, kas mus jungia ir atrasti būdus kalbėti apie savo santykius. Čia ir įžengėme į Pietų Amerikos indėnų ritualus - medžio, ispaniškai vadinamo Palo Santo, deginimas išvalo erdvę nuo blogio dvasių, o tokio medžio sodinimas įteisina dviejų žmonių sąjungą, brolybės sukūrimą. Kadangi šis ritualas buvo atliekamas tiek Centrinėje, tiek Pietų Amerikoje (kraštai, kuriuose mes užaugome), tai atspindi ir mūsų kultūrinę jungtį. Palo Santo yra medis, jungiantis žemynus, kultūras, atskleidžiantis po dalelę kiekvieno iš mūsų.

Kokia yra šventojo medžio reikšmė jūsų spektaklyje?

Spektaklį pavadinome Santa Madera (pažodžiui - „šventoji mediena“), o ne Palo Santo, nes pastarasis vardas reiškia konkretų medį ir su juo susijusius ritualus. Pakeitę pavadinimą, suteikėme publikai kur kas platesnį interpretacijų lauką. „Švetasis medis“ ne tik perteikia mūsų santykius, bet turi ir daugybę kitų reikšmių: pavyzdžiui, medinę valtį, palaimintą migrantams plaukiant per vandenyną, ar medieną, palaimintą naujų namų statyboms.

Ar spektaklį „Šventasis medis galima laikyti ritualu?

Pačioje spektaklio pradžioje atliekame nedidelį ritualą - sudeginame savo Palo Santo. Taip vienas mūsų paruošia sceną kito atėjimui. Tačiau kurti ritualo nesiekiame.

 

Dirbate ant žemėmis nukloto paviršiaus. Kodėl spektaklyje svarbus ryšys su žeme?

Vos pradėję kartu kurti, abu išreiškėme norą dirbti su stichijomis (2014-aisiais sukurtame spektaklyje naudojome vandenį) ir grąžinti žiūrovus „atgal prie žemės“. Spartaus vystymosi laikais norime kalbėti apie poreikį ir svarbą suvokti, iš kur mes atsiradome. Mes, žmonės, esame iš žemės ir kur beišvyktume, turime prisiminti, iš kur esame kilę.

Kuria prasme spektaklyje svarbi religinė tematika?

Mūsų abiejų kultūros, įkvėpusios spektaklio temą, yra persisunkusios religija. Norime savaip kalbėti apie tai, kaip ji paveikė mus bei mus supančius žmones. Daugybę religinių idėjų sugebėjome desakralizuoti - pasirinkdami skirtingus požiūrio kampus, atvėrėme publikai daugybę kelių interpretuoti. Tai, beje, taip pat natūralus istorinis procesas - visais laikais, vos tik religija būdavo primetama žmonių grupei, šventieji vaizdiniai būdavo keičiami naujomis formomis.

Spektaklio aprašyme teigiate, kad „Šventasis medis pasakoja apie daugiakultūriškumą ir tapatybę. Kaip suvokiate savo pačių tapatybę? Galbūt jos ieškote spektaklyje?

„Šventasis medis“ yra pasakojimas apie mus, o mes atvykome iš skirtingų valstybių, kuriose egzistuoja skirtinga kultūra, skirtingos tautybės, istorijos ir patirtys. Augti Kosta Rikoje su tėvais iš Šveicarijos bei Šiaurės Amerikos yra visai kas kita nei būti italų palikuoniu Argentinoje. Šiuo atžvilgiu mūsų santykiai, kaip ir daugybės kitų žmonių santykių šiandieniniame pasaulyje, savaime atskleidžia tarpkultūriškumą. Spektaklyje ne ieškome, o kalbame apie savo tapatybę. Temą plėtoti padėjo ir mūsų garso kūrėjas Gildas Celeste, sonaru surinkęs „Šventojo medžio” garsus kelionėse po įvairias šalis (Kosta Riką, Čilę, Prancūziją, Egiptą, Italiją, Argentiną).

Tarpkultūriškumas ir tapatybė tapo pagrindinėmis temomis, nes būtent su jomis tenka dažniausiai susidurti kasdieniame gyvenime. Tapatybės tema kartojasi ne tik cirke - ji kur kas svarbesnė šiandien itin sparčiai besivystančiame pasaulyje, kur kultūros nuolat maišosi tarpusavyje, o transportas kasdien suteikia vis patogesnes galimybes tas kultūras pasiekti.

Kaip suvokiate bendruomenių vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje? Ar kiekvienam žmogui būtina kažkam priklausyti?

Tikime, kad svarbu prisiminti, iš kur kiekvienas esame kilę, suvokti, kaip įvairios kultūros mumyse reiškiasi, tačiau drauge išlikti atviriems naujoms kultūroms bei požiūriams.

Kažin, ar galima teigti, jog šiandien žmogus gali kažkam konkrečiai priklausyti - juk žmogaus dalelės priklauso skirtingoms kultūroms. Esame įkvėpti nuolat judėti, susidurti su naujomis kultūromis ir žmonėmis, todėl mūsų tapatybė natūraliai kinta, nepažeisdama mūsų šaknų.

 

Anonsai