„Mūsų miestelio“ premjera kvies atsigręžti į svarbiausius gyvenimo momentus

2017 12 28 menufaktura.lt
Darius Rabašauskas repetuoja. Rengėjų archyvo nuotrauka
Darius Rabašauskas repetuoja. Rengėjų archyvo nuotrauka

aA

2018 m. sausio 4 d. žiūrovai kviečiami į Nacionalinį Kauno dramos teatrą, kur bus pristatyta premjera pagal Thorntono Wilderio pjesę „Mūsų miestelis“. Spektaklis yra bendras Klaipėdos jaunimo teatro ir Nacionalinio Kauno dramos teatro darbas, režisierius - Darius Rabašauskas. Šiame spektaklyje žiūrovai išvys gerai žinomus Lietuvos teatro aktorius - Valentiną Masalskį, Rimantą Pelakauską, Vitaliją Mockevičiūtę, Dianą Anevičiūtę, Valerijų Jevsejevą.

„Šią pjesę pasiūlė Klaipėdos jaunimo teatro komanda. Kūrinys labai įdomus, nuoširdus ir gana nemadingas šiai dienai. Pati pjesė labai paprastai kalba apie pamatinius mūsų gyvenimo aspektus: apie gyvenimą ir apie mirtį, apie akimirkos pamatymą ir jos išnaudojimą, apie buvimą kartu su tais, kuriems lemta susitikti šiame gyvenime. Buvimas su žmonėmis yra bene svarbiausias dalykas šioje pjesėje. Man pasirodė, jog čia yra įdomi tema, kurioje yra ką nagrinėti, apie ką pagalvoti, yra apie ką kalbėti. Ir, žinoma, aktorine prasme - yra ką vaidinti, teatrui taip pat įdomu susidurti su tokia medžiaga,“ ­- kalbėjo spektaklio režisierius Darius Rabašauskas.

1982 metais Kauno dramos teatre „Mūsų miestelį“ pirmą kartą pastatė Gytis Padegimas. Tuokart spektaklis sulaukė įspūdingos sėkmės ir buvo rodomas net 19 metų. Paklaustas, ar nesibaimina, jog naujoji spektaklio versija galimai bus lyginama su pirmąja, Darius Rabašauskas teigia, jog taip ir turėtų būti. „Manau, jog Kaune gyvena nemažai žmonių, kurie yra matę pirmąjį šio spektaklio pastatymą ir ateis palyginti su šiuo. Man pačiam jau nebeteko pamatyti Gyčio Padegimo spektaklio, žinau, kad jis buvo žiūrovų mėgstamas, tačiau baimės tikrai nėra. Gerai, kad lygins. Galbūt vieni dalykai bus panašūs į pirmąjį spektaklį, o galbūt bus visai nepanašūs. Bet juk taip visada būna su labai stipria medžiaga, su kuria verta dirbti ir apie kurią verta galvoti. Juk spektaklis, mano supratimu, yra inspiracija žiūrovo vaizduotei. Jis gimsta ir pasibaigia stebėtojo galvoje.“

Vienas sudėtingiausių iššūkių režisieriui - perteikti tai, kas iš tiesų yra paprasta. Taip pat ne mažiau svarbu išlaikyti pjesės autoriaus sukurtą pasaulio suvokimą. Pasak Rabašausko, kuriant pagal medžiagą, analizuojančią konkrečias pamatines vertybes, svarbu išlaikyti režisūrinių sprendimų pusiausvyrą. „Iš profesinės pusės visada sunku, kai spektaklyje vaidina daug žmonių, nes visai aktorių komandai reikia labai susikaupti. O kalbant apie pačią pjesę, didžiausias iššūkis turbūt yra jos nesugadinti, nes ji parašyta labai taikliai ir tiksliai. Ir tokiais atvejais, kai tekstas yra tikslus, negalima labai daug kažko prisigalvoti. Žinoma, kiekvienas darytų skirtingai, bet man atrodo, jog išlaikyti pjesės autoriaus užduotą viziją to pasaulio, kurį jis sukuria, yra vienas iš didesnių uždavinių. Iš pirmo žvilgsnio pjesė labai paprasta. Ir tame paprastume yra tam tikri spąstai, nes išgauti paprastumą nėra taip jau paprasta. Juk ir komedijoje nėra paprasta padaryti taip, kad būtų iš tikrųjų juokinga. Todėl daug dalykų reikia sudėlioti ir daryti labai atidžiai. Šioje pjesėje nereikia labai ryškių režisūrinių sprendimų. Čia kaip tik reikia išlaikyti labai aiškų, tikslų autoriaus sukurtą vidinį pasaulį.“

Į klausimą, kodėl tik dabar nusprendė sukurti spektaklį, remdamasis Thorntono Wilder´io kūryba, režisierius atsako paprastai - viskam turi ateiti laikas. „Juk neveltui sakoma, kad medžiaga pati susiranda aktorius ir režisierius. Man atrodo, jog šiandieniniam mūsų laike ši pjesė yra labai aktuali ir svarbi. Ji - galimybė sustoti. Sustoti realiai, pasėdėti teatre ir pabūti ne tik tame „kitame“ pasaulyje, bet tuo pačiu pabūti ir savajame. Manau, jog mūsų gyvenime yra nemažai „paviršiaus“, nesigilinimo, tarsi netikrumo, „fasado“. Ir šis „fasadas“ dažnai yra pateikiamas kaip pagrindinė vertybė. Mes turim labai daug ironijos, kuri suteikia neva kažkokią viršenybę virš kitų. O juk būti nuoširdžiu yra gerokai sunkiau nei būti ironiškam. Ir, mano suvokimu, ši pjesė būtent apie tai ir kalba. Tiek menine, tiek vidine prasme“.

Pjesės veiksmas vyksta XX a. pradžioje. Spektaklio herojai - viename miestelyje gyvenantys žmonės, kuriuos netikėtai sujungia įsiplieskusi vaikų meilė. Iš pradžių gali pasirodyti, jog pjesėje rodomi niekuo neišsiskiriantys žmonių gyvenimai su, atrodytų, ir šiandien mus ištinkančiomis situacijomis. Tačiau trijų dalių pjesė pasakoja žiūrovui apie pačius svarbiausius, tačiau dažniausiai nepajaučiamus gyvenimo momentus - gimimą ir vaikystę, brandą ir santuoką, laidotuves ir pomirtinį gyvenimą. Primena mums, kad taip, kaip atėjome į šį pasaulį, taip pat teks ir išeiti iš jo. Per šią nelengvą gyvenimo kelionę spektaklio stebėtojus ves ir susimąstyti ragins pagrindinis veiksmo herojus - „režisierius“, kurio vaidmenį atliks aktorius Valentinas Masalskis.

Thorntonas Wilder´is buvo garsus amerikiečių rašytojas ir dramaturgas. Didžiąją dalį savo vaikystės jis praleido Kinijoje. Ir, manoma, jog būtent ši priežastis lėmė jo, kaip rašytojo ir dramaturgo polinkį savo kūriniuose akcentuoti ramaus ir paprasto dabarties gyvenimo bei mirties faktą. Thorntonas Wilder´is net tris kartus buvo apdovanotas Pulicerio premija už pjeses „Per plauką nuo pražūties“ ir „Mūsų miestelis“, taip pat už romaną „Šventojo karaliaus Liudviko tiltas“. Už savo knygą „Aštuntoji diena“ rašytojas apdovanotas Nacionaline knygų premija.

Anonsai