Rugsėjo 28 – spalio 13 dienomis Vilniuje jau keturioliktąjį kartą gaus „Sirenos“ – tarptautinis teatro festivalis, kurio kasmet laukia scenos meno gurmanai, o jo programą sudarantys spektakliai nepalieka abejingų. Šiemet šis renginys kviečia žiūrovus išjungti nuostatas.
„Gyvename tokiais laikais, kai tapo labai svarbu bet kam nustatyti „įprastas“ normas,“ – teigia festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė, radijo laidos „Avanscena“ kūrėjai Karinai Metrikytei plačiau papasakojusi apie šių metų festivalio pagrindinę idėją bei pristačiusi svarbiausius užsienio kūrėjų spektaklius.
Kaip mes įsivaizduojame teatrą?
Kasmet tarptautinis festivalis „Sirenos“ turi savitą temą ir kviečia ne tik žiūrovus, bet ir pačius teatro pasaulio atstovus išsikelti sau iššūkius, paneigiančius įsivyravusias teatrines ir gyvenimiškas nuostatas. Šiųmetis festivalio šūkis nuostatas siūlo suvis išjungti. „Tikriausiai daugelis apie teatrą turime tam tikrą supratimą – kad tai turi būti scenos dėžutė, kurioje viskas vyksta kaip įprastai. O mes šį kartą pabandėme pažiūrėti truputį kitaip ir pasakyti, kad teatras – nebūtinai tai, ką mes įsivaizduojame,“ – sako Audra Žukaitytė.
Užsienio programos spektakliai išties paneigs tam tikrus stereotipus: „Teatras gali būti net ir be žmonių, čia galime kalbėti ne tik apie mirtį, bet ir su Žmonėmis, kurie savo noru greitai paliks gyvųjų tarpą. Teatre galime palikti paskutinį jų liudijimą, paskutinį norą.“ Būtent apie tai mąstyti kvies trupės „Rimini protokoll“ spektaklis „Nachlass“. Šie kūrėjai Lietuvoje jau gerai pažįstami teatro žiūrovams – jų projektas „Remote Vilnius“ turėjo itin didelį pasisekimą. Šįkart projekto autoriai Stefanas Kaegi ir Dominicas Huberas nusprendė patyrinėti kambarius „po žmonių“. „Spektaklis buvo kuriamas lankantis gydymo įstaigose, senelių namuose, lankant sergančius žmonės, kurie žino, kad jiems nedaug liko gyventi. Galiu pasakyti, kad šio spektaklio idėja jo kūrėjams kilo lankantis mūsų šalyje: prieš trejus metus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jie pamatė scenoje pašarvotą žmogų – tai buvo atsisveikinimas su režisieriumi Henriku Vancevičiumi,“ – pasakoja festivalio meno vadovė. Toks šveicarams neįprastas būdas pagerbti mirusį scenos kūrėją svečiams padarė stiprų įspūdį, o vėliau buvo nuspręsta sukurti spektaklį, kuris keltų klausimą, ar visada žinom, kaip žmonės norėtų būti prisimenami po mirties, kartu prisiliečiant prie Lietuvoje dar sunkiai kelią besiskinančios eutanazijos temos. „Pas mus šis klausimas sutinkamas labai jautriai ir dažniausiai vertinamas negatyviai, tad reikia išjungti nuostatas ir pakalbėti apie tai. Galbūt eutanazijos idėja mums išties svetima, o gal kai kurie, klausydamiesi spektaklyje tų, kurie savo noru nusprendė išeiti, atras artimų dalykų, pažįstamų minčių,“ – sako A. Žukaitytė.
Lytiškumo klausimai ir tautinė diskriminacija
Anot festivalio „Sirenos“ meno vadovės, Lietuvoje vis dar labai svarbu apsiibrėžti savo nacionalinę tapatybę ir nedažnam kyla minčių, o jei ir kyla – jos garsiai neišsakomos, apie galimybę turėti daugiau nei vieną tapatybę, kas, manau, gyvenant šiuolaikiniame pasaulyje, visai natūralu. „Juo labiau tokioje visuomenėje neįprasti žmonės, kurių neįmanoma įvardinti pagal lytį – ar tai jis, ar ji. Į festivalį atvežame garsų italų trupės „Motus“ spektaklį pavadinimu „MDLSX“ – vidurinioji lytis. Tai labai jautrus, energingas, jausmingas pastatymas su daug muzikos, pasakojantis apie berniukiško tipo mergaitę, kuri ilgai nežinojo, kaip save įvardinti,“ – pasakoja Audra Žukaitytė. Jos teigimu, spektaklio aktorė Silvia Calderoni pati nemėgsta, kai jos klausia, kuo ji save įvardintų. – „Tai spektaklis mums vis dar neįprasta tema, tad kartu su S. Calderoni pabandysime pažvelgti ne tik į jos asmeninius išgyvenimus, bet ir į ją inspiravusią literatūrą. Ir visai nesvarbu, kas spektaklyje yra tikrieji jos biografijos faktai, o kas paimta iš kitur – mes matysime labai subtilią istoriją apie žmogų, kuris yra kitoks.“
Dar viena „nepatogi“ festivalio tema – antisemitinės nuostatos. „Mano nuomone, Holokausto tema, o ypač tai kas vyko Lietuvoje tuo siaubingu metu, plačiojoje visuomenėje pradėta domėtis ne taip ir seniai. Tam tikras proveržis įvyko po Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai” pasirodymo ir po pernai vykusio Molėtų Atminimo maršo, prie kurio organizavimo labai prisidėjo mūsų programoje dalyvausiantis dramaturgas Marius Ivaškevičius,“ – sako „Sirenų“ meno vadovė. – „Mums pasirodė, kad dabar pats laikas į Lietuvą atvežti vokiečių „Badisches Staatstheater“ spektaklį „Teatro atminimo akmenys“. Tai – absoliučiai dokumentinio teatro pavyzdys, pasakojantis įvykius po 1933 m., kai išėjo nacistinės Vokietijos potvarkis atleisti žydų tautybės žmones iš įvairių įstaigų. Vienu biurokratiniu potvarkiu per vieną dieną buvo atleista didžioji valstybinio Karlsruhės teatro žmonių dalis. Spektaklio kūrėjai drauge su žiūrovais skaito dokumentus, ataskaitas, laikraščius, memuarus, matydami kokį kelią reikėjo nueiti žmonėms po tarsi tokio paprasto dalyko – atleidimo iš darbo: jiems tai baigiasi koncentracijos stovyklomis, mirtimi, nužudymu, savižudybe. Mano nuomone, šis spektaklis labai svarbus Lietuvos žiūrovui,“ – teigia Audra Žukaitytė.
„Menininkas narve“
Šiųmetėje festivalio programoje bus parodytas ir rusų režisieriaus Kirilo Serebrenikovo spektaklis pagal lietuvių dramaturgo M. Ivaškevičiaus pjesę „Artimas miestas“. Tačiau „Sirenų“ publika pastatymo režisieriaus neišvys, kadangi Rusijos valdžia K. Serebrenikovui pareiškė kaltinimus ir šiuo metu, sušvelninus kardomąsias priemones, jam skirtas namų areštas. „Iki šiol buvome įpratę, kad „menininkas narve“ – tai dažniausiai metafizinė metafora, kartais išreiškianti menininko būseną, kadangi įprastai menininkas bet kokioje visuomenėje nesijaučia komfortiškai ir sakydamas tiesą jaučia tam tikrą spaudimą arba yra gaudomas į tam tikrus – komforto ar gerovės – spąstus. Tačiau Kirilas Serebrenikovas, jam bebaigiant kurti filmą apie kultinį rusų muzikantą Viktorą Cojų, buvo tiesiog brutaliai įgrūstas į geležinį narvą tiesiogine to žodžio prasme,“ – apie plačiai kultūrinėje pasaulio bendruomenėje nuskambėjusį įvykį pasakoja festivalio meno vadovė. – „Šis atvejis sukėlė labai didelį pasipiktinimą – reagavo net politiškai neutraliais ar V. Putino režimui palankiais save laikę žmonės. Gindami K. Serebrenikovą kalbėjo muzikai, rašytojai, įvairiausių meno sričių atstovai, įžvelgę aiškias analogijas su Mejerholdo ir Mandelštamo, kurių likimas tragiškai baigėsi stalininėje Rusijoje, atvejais.“ Audra Žukaitytė teigia, kad dabar namie kalinamo rusų režisieriaus spektaklis į festivalio programą buvo įtrauktas dar prieš šiuos įvykius, kai organizatoriai net negalėjo pagalvoti, kad tokie absurdiški dalykai įmanomi. „Šis darbas sukurtas pagal lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, o pastatytas Latvijos nacionaliniame dramos teatre. Tad tikrai nebus jokių trukdžių šiam spektakliui atvežti ir mes jo labai laukiame,“ – tikina A. Žukaitytė. – „Kai kurie kritikai šį spektaklį vadina erotiniu trileriu, tačiau jame yra ir žmogaus tapatybės tema. M. Ivaškevičių inspiravo istorija, kai Kopenhagos viešbutyje buvo rasta negyva moteris ir paaiškėjo, kad Malmėje ji gyveno padorų šeimynišką gyvenimą, o gretimame mieste užsiiminėjo prostitucija. „Artimas miestas“ – viena iš labiausiai statomų Mariaus pjesių ir džiugu bent jau tai, kad šitokiu būdu galėsime pagerbti režisierių, beje, šiais metais apdovanotu garbingu Europos apdovanojimu Naujosios teatro realybės premija, kuris šiuo metu gyvena, deja, visai kitoje absurdiškoje realybėje.“
Gyvenimo geismo abstinencija ir kalbančios sienos
Šiais metais „Sirenų“ žiūrovai išvys ir organizatorių seniai norėto pasikviesti prancūzų režisieriaus Vincento Macaigne´o spektaklį. „Šį kūrėją festivalyje ketinome pristatyti jau penketą metų – nuo pat tada, kai aš pirmą kartą pamačiau jo spektaklį „Rekviem 3“, po to – „Hamletą“, – pasakoja meno vadovė. – „Ir vis nesusiklostydavo palankios tam aplinkybės, kadangi V. Macaigne´as yra vienas populiariausių Prancūzijos režisierių. Tai apskritai yra žmogus-orkestras – dramaturgas, kino ir teatro režisierius, o taip pat – labai geras aktorius; be galo įdomi asmenybė. Šiemet galų gale mūsų publikai bus parodytas jo „Troškimas“ – poetiškas ir brutalus, koks ir yra gyvenimas, o taip pat labai prancūziškas spektaklis. Pavadinimas, išvertus iš prancūzų kalbos, reiškia ne tik troškimą, bet ir abstinenciją, ši sąvoka vartojama narkotinių medžiagų ir alkoholizmo kontekste. Bet Macaigne´as savo darbu kalba apie gyvenimo geismo, meilės abstinenciją, šių dalykų troškulį.“
Paskutinysis užsienio svečių programos spektaklis „Sirenų“ festivalyje – Kornélio Mundruczó „Gyvenimo imitacija“. „K. Mundruczó Lietuvoje turbūt geriau žinomas kaip kino režisierius – ne vienas jo filmas buvo labai sėkmingai pristatytas įvairiuose mūsų šalies kino festivaliuose. Tiesa, berods 2009 m. šio menininko spektaklis „Frankenšteino projektas” dalyvavo ir „Naujosios dramos akcijoje“ Vilniuje. Dabar K. Mundruczó yra bene pats garsiausias vengrų režisierius, o jo santykiai su vengrų valdžia gana sudėtingi. Šio režisieriaus įkurta kone virtuali teatro trupė „Proton“ išsilaiko iš to, kad daugiausiai savo spektaklius rodo gastrolėse užsienyje.“ Šiųmečiame „Sirenų“ festivalyje besisvečiuosiantis spektaklis „Gyvenimo imitacija“ lietuvių žiūrovams pasakos istoriją, inspiruotą daug dėmesio sulaukusio įvykio Budapešte, kai troleibuse buvo sužalotas čigonų tautybės jaunuolis. „Šis spektaklis vadinamas hiperrealistiniu šedevru. Jo veiksmas mus nukelia į seną butą, kurį tuoj įsigys nauji gyventojai. K. Mundruczó sugeba prakalbinti to buto sienas, papasakoti šios erdvės istoriją: sienos atgyja tarsi ten anksčiau gyvenę žmonės vaiduokliai; režisierius net kelia liūdną prielaidą, kad tie buvę gyventojai galbūt niekad ir negyveno tik imitavo gyvenimą,“ – teigia „Sirenų“ meno vadovė.
Lietuviškoje festivalio programoje žiūrovai išvys dešimt spektaklių, tarp kurių net keturi premjeriniai pastatymai: Oskaro Koršunovo „Tartiufas“, Kamilės Gudmonaitės „Trans trans trance“, Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ ir Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės bei Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra“.
Išsami informacija apie festivalį ir jo programą – oficialioje svetainėje www.sirenos.lt
Dianos Gancevskaitės parengtas straipsnis pagal radijo laidą „Avanscena“, transliuotą rugsėjo 24 d. radijo stoties Relax FM eteryje. Visą laidos vedėjos Karinos Metrikytės pokalbį su Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadove Audra Žukaityte rasite ČIA.
