TheATRIUM: pirmasis, tarptautinis, klaipėdietiškas

2017 04 11 menufaktura.lt
Festivalio logotipas
Festivalio logotipas

2017 m. birželio 1 - 25 d. Klaipėdoje vyks pirmasis tarptautinis teatro festivalis TheATRIUM. Festivalis vyks vien klaipėdiečių pastangomis ir lėšomis - Lietuvos kultūros taryba festivalio nefinansavo. Lėšas festivaliui skyrė Klaipėdos savivaldybė, miesto verslininkai ir patys festivalio organizatoriai - Klaipėdos dramos teatras.

Festivalis TheATRIUM - programos „Klaipėda - Lietuvos kultūros sostinė 2017“ dalis. Festivalio organizatoriai teigia, kad jų tikslas - kuo plačiau supažindinti Vakarų Lietuvos gyventojus su vertingiausiais šiuolaikinio teatro spektakliais. Todėl pasitarus su rėmėjais buvo nuspręsta bilietų kainų nedidinti - bilietai į visus festivalio spektaklius kainuos nuo 5 iki 15 eurų. Tai rėmėjų dovana klaipėdiečiams.

Festivalio pavadinimas -TheATRIUM - nuo lotyniško atrium. Tai svarbiausioji senovės romėnų gyvenamojo namo patalpa pačiame namų centre su viršutiniu apšvietimu. Atriume vykdavo reikšmingiausi pokalbiai ir susitikimai. Šiuolaikinėje architektūroje taip vadinama stikliniu stogu dengta erdvė pastato centre. Tokia architektūros detalė yra ir Klaipėdos dramos teatre.

Ar reikia Klaipėdai tarptautinio teatro festivalio? Pastudijavus valstybės remiamus projektus, galima nesunkiai aptikti, kad iš tiesų rimtai ir nuosekliai profesionalioji kultūra remiama tik sostinėje, visiems likusiems paliekant „mažiau ambicingus“ projektus, pusiau profesionalios ar apskritai mėgėjų kultūros renginių paramą. Remiami arba „nepavojingi“, nekonkurencingi renginiai, arba mechaniškai su visa organizatorių komanda importuoti iš sostinės. Lietuva tokios politikos dėka tampa vieno miesto šalimi. Jau dešimtmečius nuolat linksniuojama valstybės kultūrinė decentralizacija iš tiesų nevyksta - ji suimituota, „popierinė“. Todėl galima nujausti, kad decentralizacijos procesas artimiausiu metu prasidės - tik ne iš „centro“, o iš diskriminuojamų „pakraščių“.

Paprastai rimtus festivalius organizuoja specialiai tam sukurta komanda, kuri nuolat iš to ir gyvena - gauna už tai solidžius atlyginimus. Festivalį „TheATRIUM“ organizuoja Klaipėdos dramos teatro darbuotojai, pajamų iš to negausiantys. Ar nebaisu? Žinoma, atsakomybė didžiulė. Tokio masto festivalį mes organizuojame pirmą kartą. Klaidų, be abejo, bus - kas jų nedaro. Bet mes norime daryti jas patys - o ne būti tik dar viena papildoma aikštele kitų veiklai. Tokiu vasaros kino teatru, į kurį sezono metu atvykęs mechanikas parodo poilsiautojams filmą.

Kuo bus ypatingas TheATRIUM? Visų pirma tuo, kad festivalis visiškai klaipėdietiškas, kuriamas pačių klaipėdiečių rankomis ir lėšomis. Mūsų žiniomis tai vienintelis Lietuvos istorijoje tarptautinis festivalis, kuriamas išskirtinai vieno miesto. 40 tūkst. eurų festivaliui skyrė Klaipėdos miesto savivaldybė, 60 tūkst. - miesto verslininkai, 30 tūkst. - pats Klaipėdos dramos teatras. Festivalį, sužinoję, kad Lietuvos kultūros taryba neskyrė finansavimo, parėmė Klaipėdos verslininkai: UAB „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas, AB „Limarko laivininkystės kompanija“ direktorius Vytautas Lygnugaris, UAB „Stemma group“ savininkai Zita ir Martinas Gusiatinai, UAB „Sveikatos gija“ direktorius Alvydas Vaičiūnas, AB „Vakarų laivų gamykla“ generalinis direktorius Arnoldas Šileika, UAB „Nesė“ direktorius Kazys Paulikas. Viso festivalio metu TheATRIUM dalyvius nemokamai maitins „Pramogų bankas“. Festivalis jau turi ir pirmąjį informacinį rėmėją - juo tapo portalas delfi.lt.

Festivalio organizatorių tikslas - kad TheATRIUM taptų tęstiniu renginiu. Jau dabar pradedamas planuoti 2018 m. festivalio repertuaras. Spaudos konferencijoje Klaipėdos vicemeras Artūras Šulcas prisipažino, kad liko maloniai apstulbintas festivalio programos solidumo, ir pažadėjo visokeriopai remti šią idėją.

Festivalio dvasia irgi neabejotinai bus klaipėdietiška - be pompastikos, be ilgų kalbų ir įmantrumų. „Šiuolaikiniuose festivaliuose pasigendame gyvybės, pasimėgavimo, šventės pojūčio. Jie pamažu tampa panašūs į savotiškus, dažnai nuobodokus seminarus - skirtus profesionalams, kurie įsivaizduoja žinantys, koks privalo būti teatras. Pats žodis „festivalis“ kilęs nuo lotyniško „festivus“ - linksmas, šventinis. Norime grąžinti šiam žodžiui tikrąjį turinį“, sako festivalio organizatoriai. „Laukia sunkus darbas. Bet mes žinome, kad Klaipėdos teatrinė publika, spaudoje neseniai kai kurių sostinės kritikų viešai paniekinta, iš tiesų yra verta paties geriausio teatro, pačios aukščiausios prabos spektaklių.“

Festivalio dalyviai ir datos:
06 01 Sutari (Lenkija) - teatralizuotas festivalio atidarymo koncertas
06 03 Sutari (Lenkija) - muzikinis spektaklis „Arbūzas“ (rež. B. Songin)

**

SUTARI (Lenkija)

Jų pasirodymų geografija - nuo Estijos iki Brazilijos, nuo muzikos ir teatro festivalių Lenkijoje iki legendinės Seattle´o (JAV) radijo stoties KEXP. Jų pavadinimas - na taip, atspėjote! - atsiradęs iš lietuviško žodžio „sutarti“, o kūrybą inspiravo lietuviškos sutartinės. Keista ir nedovanotina, kad „Sutari“ iki šiol ne tik negastroliavo Lietuvoje, bet ir apskritai čia beveik nežinomos...

„Sutari“ - grojančių ir dainuojančių aktorių trio iš Lenkijos. Trys žavios merginos - Zofia Zembrzuska, Katarzyna Kapela ir Barbara Songin. Trys balsai, trys talentai, trys temperamentai. Cheryl Waters iš minėtojo KEXP po jų pasirodymo buvo pritrenkta: „Niekada nemačiau nieko panašaus į jų performansą. Aš jas visiškai įsimylėjau!“

„Sutari“ kūryboje persipina Lenkijos (Kujavijos ir Mozūrijos regionų) liaudies dainos, lietuviškos sutartinės, autorinė kūryba, archaika ir modernumas. Jų balsai kryžiuojasi ir liejasi taip, kad nebeįmanoma atskirti, kur kuri dainuoja, sukurdami vientisą audinį. Barbara Songin sako - „mes esame kaip standžiai išausta drobė. Mus sužavėjo lietuviškos polifoninės dainos - sutartinės. Jos inspiravo ne tik mūsų ansamblio pavadinimą, bet ir atlikimo techniką, ir net patį kūrybos principą. Lietuviškas žodis „sutarti“ - reiškia derėti tarpusavyje, būti harmonijoje. Bandome ne pakeisti dainas, o tiesiog atskleisti tai, kas jose jau slypi. Išsaugodamos stilių, temperamentą, melodiką, ritmą, o visų svarbiausia dainų turinį - artimą moterims, inteligentišką, patrauklų - papildome jas šiuolaikiniais elementais, skambesiu ir interpretacija. Išlaikome tradicinį muzikavimo charakterį - traktuojame dainavimą kaip dalyvių susitikimą ir dialogą. Susikalbame per muziką - kaip mūsų močiutės.“

„Sutari“ - tai trio, sujungianti poeziją, teatrą ir muziką į vieną pritrenkiančią ir užburiančią originalumu visumą. Jos dainuoja su neįtikėtinu lengvumu, jų balsai susitinka ir vėl išsiskiria, pridengdami intymumo skraiste jų virtuoziškumą. Tai svaigina ir hipnotizuoja. Tiesiog - genialu.

Festivalyje „Sutari“ pasirodys dukart - birželio 1 d. jos atidarys festivalį teatralizuotu koncertu, o birželio 3 d. parodys muzikinį performansą „Arbūzas“ (Watermelon).

SUTARI (Lenkija)

ARBŪZAS (Watermelon)

scenarijus, muzika, aranžuotės, atlikimas - „SUTARI“: ZOSIA ZEMBRZUSKA, KASIA KAPELA, BASIA SONGIN

režisūra, choreografija - BASIA SONGIN

scenografija - JACEK TIMINGERIU

kostiumai - EWA TIMINGERIU

apšvietimas - MACIEJ DZIACZKO

pastatymas - FURU FOUNDATION

Moteris yra aptaki ir glotni, 70 procentų jos kūno sudaro vanduo. Kartais ji būna saldi ir gali užmegzti gyvybę iš sėklos. Moteris yra rausva ir maloniai kvepia. Sezonui pasibaigus, ji suvysta.

Spektaklio veiksmą sudaro istorijos, vykstančios dviejose erdvėse: virtuvėje, kur paprastai pilna žmonių, ir vonioje, kur moteris būna viena. Varvantis čiaupas. Verdančio virdulio švilpimas. Trijų moterų balsai aidi vandentiekio sistemoje. Neįprasti ir kasdieniai garsai, išgaunami judesiais, gestais ir šokiu.

Spektaklyje „Sutari“ muzikos instrumentais paverčia kasdienius daiktus - joms paliepus, staiga ima ir užgroja vandens pilna vonia, kibirai ir skudurai, vandentiekio įrenginiai, virtuvės įrankiai: plakiklis, trintuvė, šaukštai, stiklinės...

06 04 Klaipėdos dramos teatras - A. Strindbergo „Tėvas“ (rež. M. Kimele)

**

KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRAS (Lietuva, Klaipėda)

August Strindberg TĖVAS
Režisierė: Māra Ķimele (Latvija)
Scenografas: Reinis Suhanovs (Latvija)
Kostiumų dizainerė: Baiba Litina (Latvija)
Vaidina: Darius Meškauskas, Aldona Bendoriūtė, Karolina Kontenytė, Nijolė Sabulytė, Jūratė Jankauskaitė, Igoris Reklaitis, Marius Pažereckas, Vaidas Jočys, Kamilė Andriuškaitė, Radvilė Bronušaitė.
Trukmė: 2 val. 15 min.
Spektaklis su vertimu į anglų kalbą, vertėjas Rimas Užgiris
Kaip žmonės, kadaise neabejotinai mylėję vienas kitą, pasirengę atiduoti į kito rankas savo gyvenimą, pamažu ima tolti vienas nuo kito? Kokiu būdu tie, regis, nedideli ir nesvarbūs skirtumai, kiek kitoks požiūris į pasaulį, staiga tampa esmine kliūtimi susikalbėjimui? Kodėl tie, kurie mylėjo vienas kitą, nutolsta, užsidaro savo privačiuose pasaulėliuose, o meilę pamažu pakeičia iš pradžių abejingumas, o paskui ir atvira neapykanta? Kaip mes išmokstame to baisaus meno vienas kitą iš lėto nuodyti tylia pagieža, o paskui apskritai paskelbiame vienas kitam ir visai atvirą negailestingą karą? Kodėl mylimieji nustoja mylėti? Kodėl po gražių pažadų „ir laimėje, ir varge, kol mirtis mus išskirs“ žmonės ima kurti pragarą vienas kitam ir svajoti, kad ta mirtis kuo greičiau juos išskirtų? Strindbergas savo pjesėje tiksliai ir negailestingai analizuoja paskutiniąją šios nepastebimos transformacijos fazę - baisią savo nenumaldomai augančia neapykanta.
Augustas Strindbergas (1849 - 1912) - švedų rašytojas bei dramaturgas, viena svarbiausių teatro figūrų pasaulyje, pelnytai laikomas moderniojo teatro pradininku.
A. Strindbergas - neįtikėtinai spalvinga ir įvairiapusiška asmenybė. Strindbergas ne tik kūrė romanus bei dramas - jo raštų rinkinį sudaro 72 tomai. Jis studijavo kinų kalbą, rašė orientalistikos, lingvistikos, etnografijos, istorijos, biologijos, astronomijos, astrofizikos, matematikos mokslinius darbus.
Anuometinę Švedijos visuomenę Strindbergo kūryba gerokai piktino. Aštrios temos, moderni kalba, požiūrio naujumas - visai ne tai, ko laukia tradicinė pramogaujanti publika. Net garsioji „Freken Julija“ Švedijoje buvo pastatyta tik praėjus dvidešimčiai metų po jos sukūrimo.
Psichologinę dramą „Tėvas“ Augustas Strindbergas parašė 1887 metais - likus vos metams iki autobiografiniais motyvais sukurto atviro ir skaudaus romano „Pamišėlio išpažintis“ pasirodymo.
Latvių režisierė Mara Kimelė - viena žinomiausių Latvijos teatro figūrų. 1969 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, A. Efroso mokinė. 1969-1989 m. Valmieros dramos teatro režisierė. 1975-1993 m. dėstė aktoriaus meistriškumą ir režisūrą Latvijos Jazepo Vytuolio konservatorijoje Rygoje (nuo 1991 m. Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademija), nuo 1996 m. - Latvijos kultūros akademijoje Rygoje. 1990-1993 m. teatro „Kabata“ Rygoje, 1994-1996 m. ir nuo 2003 m. Naujojo Rygos teatro režisierė. Klaipėdos dramos teatre Mara Kimelė 2012 m. yra pastačiusi P.U. Enkvisto (P. O. Enquist) psichologinę dramą „Lūšies valanda“, atnaujintas spektaklis šiemet vėl bus rodomas Klaipėdos dramos teatre.
VII Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje šis spektaklis pelnė daugiausia apdovanojimų. Geriausia festivalio režisiere pripažinta Mara Kimelė. Už pagrindinį rotmistro Adolfo vaidmenį šiame spektaklyje apdovanotas ir geriausiu festivalio aktoriumi tituluotas Darius Meškauskas. Geriausia aktore tapo Aldona Bendoriūtė, tame pačiame spektaklyje sukūrusi rotmistro žmonos Lauros vaidmenį. Geriausia jaunąja aktore vertinimo komisijos išrinkta Karolina Kontenytė, šioje dramoje vaidinanti dukterį Bertą.
Festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“ aktorė Aldona Bendoriūtė už Lauros vaidmenį šiame spektaklyje pripažinta geriausia aktore. Už geriausią nepagrindinį vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Tėvas“ įvertinta aktorė Nijolė Sabulytė.
Už pagrindinį vaidmenį šiame spektaklyje Darius Meškauskas pelnė „Auksinį scenos kryžių“. Geriausia antrojo plano aktore už Bertos vaidmenį šiuose prestižiniuose apdovanojimuose pripažinta ir Karolina Kontenytė.
06 07 Liepojos dramos teatras (Latvija) - „Stavangeris“ (pagal M. Krapivinos kūrybą, rež. K. Bogomolov)

**

LIEPOJOS TEATRAS (Latvija)

STAVANGER (Pulp People)

Marinos Krapivinos pjesės motyvais

Režisierius: Konstantin Bogomolov (Rusija)
Scenografijos ir kostiumų dailininkė: Larisa Lomakina (Rusija)

Vaizdo projekcijos: Roberts Vītols

Spektaklio trukmė 1 val. 25min.

Įleidžiami žiūrovai nuo 16 m.
Vaidina: Laura Jeruma, Kaspars Kārkliņš, Anda Albuže, Gatis Maliks, Sandis Pēcis, Rolands Beķeris, Agnese Jēkabsone, Everita Pjata, Viktors Ellers, Signe Dancīte
Premjera: 2012 m. rugsėjo 14 d.

Kristinės santuoka pasiekė lūžio tašką, todėl ji nusprendžia užmegzti naujus santykius internete. Ji susipažįsta su Odu - trumpai pabendravę jie pagaliau susitinka. Tačiau greit paaiškėja, kad Odas nėra jos svajonių partneris. Tamsiame ir kandžiai juokingame spektaklyje „Stavanger (Pulp People)“ rusų režisierius Konstantinas Bogomolovas uždaro susvetimėjusius savo herojus didelėje stiklinėje dėžėje ir be gailesčio analizuoja šiuos vartotojiškų lūkesčių visuomenėje įstrigusius žmones.

Spektaklis sukurtas šiuolaikinės rusų rašytojos Marinos Krapivinos pjesės motyvais, nors didžioji teksto dalis gimė repeticijų su aktoriais Liepojos teatre metu.

Konstantinas Bogomolovas (g. 1975 m.) yra laikomas viena labiausiai išsiskiriančių teatro figūrų Rusijoje. Savo darbuose K. Bogomolovas keičia tradicinį požiūrį į literatūrinį tekstą ir patį teatro prigimties suvokimą. Jo spektakliai neretai išprovokuoja karštas diskusijas. Šio režisieriaus spektakliai rodomi visuose pagrindiniuose Maskvos teatruose, o jis pats įvertintas daugybe apdovanojimų. „Stavanger (Pulp People)“ yra pirmasis jo pastatymas Latvijoje.

Spektaklis laimėjo nacionalinį Latvijos teatro apdovanojimą „Spēlmaņu nakts 2012-2013“ „Geriausio spektaklio“ ir „Geriausio režisieriaus“ kategorijose

 

Festivaliai:

„Goden Mask“, Maskva, 2013 m.;

„Latvian Show Case“, Ryga, 2013 m.;

„Wiener Festwochen“, Viena, 2014 m.;

„Kontakt“, Torunė, 2014 m. (festivalyje laimėjo antrąją vietą);

„International Theatre Forum TEART“, Minskas, 2014 m.

 „Pirmoji Liepojos teatro premjera - Konstantion Bogomolovo debiutas už Rusijos ribų „Stavanger (Pulp People)“ šį sezoną užkėlė kartelę visiems Latvijos teatrams.

„Stavanger“ - puikus, išsiskiriantis ir nepaprastas. Aiškaus formato, tobulai nušlifuotas, ciniškas, persmelktas juodo humoro - iš tiesų skausmingas 21-ojo amžiaus visuomenės portretas.

Nemanykite, kad spektaklis yra tamsus ir niūrus - jis dažnai priverčia juoktis, tačiau jūsų juokas tuo pačiu sukelia nepatogumo ir gėdos jausmą. Juk tai, ką matome iš tiesų nėra juokinga. Tačiau šią istoriją žiūrėti kitaip nebūtų įmanoma ir K. Bogomolovas puikiai tai žino, pats būdamas tokio humoro meistru. Liepojos teatro „Stavanger“ yra iššūkis žiūrovui ir tikra sėkmė teatrui.“

  (Līvija Dūmiņa, teatro kritikė)

„Šio spektaklio sėkmė neabejotinai priklauso nuo talentingojo režisieriaus ir jo sugebėjimo kasdienę istoriją apie „mažus žmones“ paversti ryškia ir gąsdinančia tikrovės metafora. Ši istorija paliečia ne tik veikėjus, bet ir mus visus. Aktorius nuo žiūrovų skiriantis stiklinis narvas puikiai tinka šio spektaklio kontekste - jis padeda kurti susvetimėjimo atmosferą ir šaltas intonacijas. Aktorių kolektyvas sėkmingai įrodo, kad nebūtina karštligiškai demonstruoti savo „vidurių“ tam, kad būtų atskleista kasdienio gyvenimo tragedija. Pakanka aiškios, švarios, šiuolaikiškos ir, svarbiausia, paprastos formos, kurią nelengva sukurti. Šis spektaklis suteikia tikrą pasitenkinimą!“

 (Guna Zeltiņa, teatro kritikė)

„Režisieriaus K. Bogomolovo spektaklis Liepojos teatre yra lyg gaivaus oro gurkšnis. Pagrindinį vaidmenį atliekanti Laura Jeruma vaidina gerai ir įtikinamai, bet turiu pripažinti, kad šiame spektaklyje svarbiausią vaidmenį atlieka visa aktorių trupė, kuri kvėpuoja tuo pačiu ritmu ir dirba lyg vienas kūnas.“

(Ilmārs Šlāpins, rašytojas, filosofas, vertėjas)

06 10 Nowy Teatr (Lenkija) - „Apokalipsė“ (rež. M. Borczuch)

06 11 Nowy Teatr (Lenkija) - „Apokalipsė“ (rež. M. Borczuch)

**

NOWY TEATR (Lenkija, Varšuva)

APOKALIPSĖ

Režisierius - Michał Borczuch
Tekstas ir dramaturgija - Tomasz Śpiewak
Šviesų dailininkė - Katarzyna Łuszczyk
Scenografija ir kostiumai - Dorota Nawrot

Muzika - Bartosz Dziadosz Pleq

Vaidina: Bartosz Gelner, Marek Kalita, Sebastian Łach, Marta Ojrzyńska, Piotr Polak, Jacek Poniedziałek, Halina Rasiakówna, Krzysztof Zarzecki.

Spektaklis rodomas su lietuviškais ir angliškais subtitrais; vertėjai Irena Aleksaitė ir Rimas Užgiris.

Premjera 2014 09 29

Spektaklio trukmė: 2 val.

Italija. Senoji Europa, Vakarų civilizacija ir realiai gyvenusios kultinės jos asmenybės: Pieras Paolo Pasolinis - legendinis kino režisierius, neorealistas, dramaturgas ir poetas, nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis. Oriana Fallaci - XXa. politinės žurnalistikos ikona, Italijoje dievinta žurnalistė, po prieštaringo straipsnio „Baimė ir išdidumas“, kuriame pranašavo multikultūrinės Europos mirtį, netekusi vos ne visų gerbėjų. Mirusi nuo plaučių vėžio (kaip pati teigė, susirgusi juo ne nuo ištisinio cigarečių rūkymo, o nuo degančių Irako karo metu naftos gręžinių dūmų). Abu savosios kultūrinės aplinkos kritikai, jos pačios sudievinti, jos pačios ir pražudyti. Kas juos sieja ir skiria? Geriau įsižiūrėjus, ta pati Kito, Svetimo baimė. Svetimasis, beje, spektaklyje ir pasirodo - Europai jau gerai atpažįstamu musulmono, teroristo, nelegalaus imigranto pavidalu. Europos laukia mirtis, jos idėjos suicidinės - sako Fallaci - mus pražudys mūsų pakantumas kitoniškumui. Europos laukia mirtis, aidu atitaria Pasolinis - bet mus pražudys visai ne tai, o masių bukumas, unifikacija ir minios valdžia.

Trečioji realiai gyvenusi spektaklio figūra - Kevinas Carteris, Pietų Afrikos fotografas, išgarsėjęs sukrečiančia nuotrauka iš Sudano, anuomet apskriejusia viso pasaulio spaudą. Nuotraukoje - maža iš bado išsekusi mergaitė. Ji pusiau klūpo, pusiau guli. Tai agonija. Greta mergaitės kūnelio kantriai laukia riebus grifas.

 Už šį savo darbą fotografas gavo Pulitzerio premiją. O kiek vėliau kažkuris įdėmesnis skaitytojas apie nuotrauką parašė atsiliepimą - „velnias, žmogau, kodėl tu tos mergaitės neišgelbėjai, vietoj to, kad tiesiog fotografuotum?“ Ir pasipylė kaltinimai - nors Kevinas Carteris ir įrodinėjo, kad jį Sudane lydėjo ginkluota palyda, kad jis iššoko su jais tik minutei iš sraigtasparnio, nes ten pernelyg pavojinga, ten kovos veiksmų teritorija. Kaltinimai privedė jį prie nervinės krizės, ir Kevinas Carteris nusižudė.

Kevinas Carteris spektaklyje - tarsi tarpininkas, nepasirenkantis nė vienos pusės. Jis mirė, jau nutuokdamas vienintelę galimybę nemirti. Regis, jis žino šiokią tokią - labai asmenišką, silpną, vos nujaučiamą galimybę, kaip mums visiems išvengti realiai gresiančios Apokalipsės. Ir ta neaiški galimybė turi kažką bendro su empatija. O jei dar paprasčiau - su žmoniškumu ir meile. Gal tai ir yra tikroji Europos tapatybė?

Michał Borczuch (g. 1979 m. Krokuvoje) - vienas įdomiausių ir perspektyviausių jaunųjų Lenkijos teatro kūrėjų. Studijavo grafiką Krokuvos menų akademijoje, vėliau baigė režisūrą Krokuvos Dramos meno akademijoje.

Režisieriaus teigimu, jį inspiruoja Anderseno pasakos, Freudo psichoanalizė ir Goethes kūryba. Pirmąjį spektaklį „KOMPOnentai“ pastatė 2004 m. teatro forume baz@rt, spektaklis iš karto buvo įtrauktas į Krokuvos Stary Teatr repertuarą.

Michało Borczucho spektaklių sąraše - A. Fredro „Didelis žmogus mažiems reikaliukams“, G. Büchnerio „Leonsas ir Lena“, O. Wilde´o „Doriano Grėjaus portretas“, „Verteris“ (pagal J. W. Goethe), „Hansas, Dora ir Vilkas“ (inspiruotas S. Freudo svarstymų apie psichoanalizę). 2012 m. Diuseldorfo Schauspielhaus teatre (Vokietija) pastatė spektaklį pagal S. Aleksijevič knygą „Karo veidas nemoteriškas“, vėliau sekė B.M. Kolteso „Sugrįžimas į dykumą“, J. W. Goethes „Faustas“.

2014 m. Michałas Borczuchas laimėjo The Rolex Mentor and Protégé Arts Initiative stipendiją, skiriamą septyneriems perspektyviausiems jauniems menininkams iš viso pasaulio. Šioje programoje jis pristatė naujojo savo kūrinio - spektaklio „Apokalipsė“ - eskizą Venecijoje, vėliau tapusį Nowy Teatr premjera.

2015 m. Michałas Borczuchas, ir anksčiau itin palankiai vertintas publikos bei teatro kritikų, sulaukia tikro triumfo: jo spektaklis „Apokalipsė“ pripažintas geriausiu prestižiniame tarptautiniame teatro festivalyje „Dieviškoji Komedija“ („Boska Komedia“; Lenkija, Krokuva), o 2016 m. kitas jo režisuotas spektaklis „Viskas apie mano motiną“ pelnė to paties festivalio Didįjį prizą.

Spektaklyje naudojamos ištraukos iš paskutiniojo pokalbio su legendiniu kino režisieriumi P. P. Pasoliniu (interviu autoriai - Furio Colombo ir Gian Carlo Ferreti), publikuoto leidykloje Avagliano Editore.
06 13 Lietuvos nacionalinis dramos teatras - M. Ivaškevičiaus „Didis blogis“ (rež. A. Schilling)

**

Marius Ivaškevičius DIDIS BLOGIS

Režisierius Árpád SCHILLING

Scenografas Marius NEKROŠIUS

Kostiumų dailininkė Sandra STRAUKAITĖ

Vaidina: Valentinas Masalskis, Nelė Savičenko, Vaiva Mainelytė, Diana Anevičiūtė, Vitalija Mockevičiūtė, Jevgenija Gladij, Rasa Samuolytė, Beata Tiškevič, Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Valentinas Novopolskis.

Spektaklis bus rodomas su angliškais subtitrais.

2015 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias nacionalinės dramaturgijos pastatymas - Marius Ivaškevičius ir Árpád Schilling.

Mes ilgai svarstome, renkamės, kuo mums būti gyvenime, o paskui mokomės, dedame pastangas, kad taptume tuo kažkuo - mokytoju, mokslininku, inžinieriumi, aktoriumi, ir mums duotas tik vienas šansas, o tikimybė nepataikyti, suklysti yra milžiniška. Bet kartais likimas suteikia ir kitokią galimybę: pasirinkti, kuo mums būti kare. O čia jau nebegalima klysti - reikia pataikyti arba mirti.

Tarptautinį pripažinimą pelniusio vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras darbas apie karo nuojautą ir apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.

Árpádas Schillingas (g. 1974) - vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros „Krétakör“ meno vadovas. 1991-1993 m. jis buvo „Kerekasztal“ („Apskritojo stalo“) teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino „Arvisura“ teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė „Krétakör“ („Kreidos rato“) teatrą. 1998-2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gáboras Zsámbékis pakvietė Schillingą dirbti pasaulyje garsiame „Katona József“ teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį „Be tėvo“ pagal Antono Čechovo kūrinį „Platonovas“. Tais pačiais metais Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą „Perspektyvių profesionalų“ kategorijoje už spektaklį pagal Istváno Tasnádi kūrinį „Visuomenės priešas“, sukurtą taip pat „Katona József“ teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Máté Gáspáru „Krétakör“ teatrą pavertė nuolatine teatrine organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra „Krétakör“ emblema laikoma 2003 m. sukurta Čechovo „Žuvėdrė“.

2008 m. Árpádas Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarinę sistemą pakeitė projektais paremtu darbu, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį teatras, liko tik „Krétakör“. Šiuo metu „Krétakör“ prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausiai gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.

Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių - tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009).

06 15 Klaipėdos dramos teatras - G. Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (rež. O. Koršunovas)

**

KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRAS (Lietuva, Klaipėda)

Gintaras Grajauskas PAŠALINIAMS DRAUDŽIAMA
Režisierius: Oskaras Koršunovas
Scenografė / kostiumų dailininkė: Giedrė Brazytė
Kompozitorius: Antanas Jasenka
Choreografė: Vesta Grabštaitė
Videoprojekcijų autorė: Eglė Eigirdaitė
Režisieriaus asistentas: Marius Pažereckas
Režisieriaus kūrybinis asistentas: Darius Meškauskas
Vaidina: Jonas Baranauskas, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Mikalojus Urbonas, Rimantas Pelakauskas, Renata Idzelytė, Eglė Jackaitė, Arnoldas Eisimantas, Justina Vanžodytė, Sigutė Gaudušytė, Simona Šakinytė, Liudas Vyšniauskas, Marius Pažereckas, Linas Lukošius, Igoris Reklaitis, Regina Šaltenytė, Vida Kojelytė, Kazimieras Žvinklys, Lina Krušnaitė.
Groja: Gintaras Grajauskas, Antanas Jasenka, Matt Teichmann, Arvydas Jakubėnas, Kęstutis Bublys.
Premjera: 2016 12 16
Trukmė: 3 val.
Spektaklis su vertimu į anglų kalbą, vertėjas Rimas Užgiris
Dramaturgas Gintaras Grajauskas apie pjesę „Pašaliniams draudžiama“ sako: „Tai tarsi savotiškas kelionių filmas - apie kelionę per gyvenimą ir dar toliau.“
Pjesės, turinčios autobiografinių momentų, pagrindinis herojus - Poetas. Pradžioje visai jaunas jis keliauja per laiką ir gerai atpažįstamas situacijas, pamažu bręsdamas ir mėgindamas perprasti savo paskirtį pasaulyje. Jis puikiai suvokia visą savo egzistencijos tragikomiškumą, tačiau nelabai ką gali pakeisti - šitame keistokame „road movie“, vadinamame gyvenimu, jis tėra tik vienas iš personažų. Groteskas, farsas, autoironija - trys amžini jo palydovai. Kelionėje Poetas sutinka daugybę žmonių - nuo seno Bitininko, jaunystėje buvusio žinomu poetu, iki beveik metafizinės Valytojos. Kartais galima įtarti, kad tas jaunas poetas sutinka save patį, senatvėje virtusį ramiu išmintingu bitininku. Poetą lydi ir savotiškas antikinis choras - šiurpokos būtybės, save kaskart vis kitaip įvardijančios. Gal tai nebe gyvųjų, o mirusiųjų kelionė - po teritoriją tarp gyvenimo ir mirties?
Spektaklyje naudojamos grupių „Rokfeleriai“ („Pirmadienio bliuzas“) ir „Kontrabanda“ („Terorozauro bliuzas“) dainos.
2017 m. apdovanojimuose „Padėkos kaukė“ pripažintas Metų spektakliu. Už Bitininko vaidmenį šiame spektaklyje ir rotmistro Adolfo vaidmenį A. Strindbergo dramoje „Tėvas“ (rež. Mara Kimelė) aktorius Darius Meškauskas pelnė Metų aktoriaus apdovanijimą.
2017 m. aktorė Eglė Jackaitė nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už antraplanį Valdininkės vaidmenį šiame spektaklyje.
06 17 Padi Dapi fish (Lietuva) ir Alban Richard (Prancūzija) - „Shake that Devil!“

**

PADI DAPI FISH (Lietuva, Klaipėda) ir ALBAN RICHARD (Kanas, Prancūzija)

SHAKE THAT DEVIL!
Idėjos autorius, choreografas: Alban Richard (Kano miesto nacionalinio choreografijos centro Normandijoje (Prancūzija) vadovas, choreografas)
Choreografė: Agnija Šeiko (šokio teatro „PADI DAPI Fish“ meno vadovė, choreografė)
Choreografo asistentai: Darius Berulis, Max Fossati
Dj muzikos rinkinys: Leslie Barbara Butch
Kartu su Klaipėdos šokėjais, aktoriais ir miestiečiais.
Projektą remia: Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų institutas Lietuvoje, Klaipėdos miesto savivaldybė, Klaipėdos dramos teatras, šokio teatras „PADI DAPI Fish“.

Džiaugdamiesi vasara ir nauju jungtiniu prancūzų - lietuvių šokio projektu, choreografas Alban Richard ir šokio teatras „PADI DAPI Fish“ kviečia į renginių vakarą Klaipėdos dramos teatre ir teatro aikštėje. Tiek viduje, tiek lauke galėsite sudalyvauti daugybėje pasirodymų, kuriuos atliks ne tik šokėjai, aktoriai, bet ir patys miestiečiai.
Shake that Devil! - tai šiuolaikiškas šokio, teatro, raganiškų, pagoniškų apeigų ritualus primenantis veiksmas, turintis priversti mūsų vidinius demonus šokti. Pasirodymą kurs beveik šamaniškas judesys, pasidavimas ritmui, keliaujančiam iš kūno į kūną, versiantis atlikėjus judėti pagal elektroninę muziką.
06 17 OKT VILNIAUS MIESTO TEATRAS - S. Kane „Apvalytieji“ (rež. O. Koršunovas)

**

OKT VILNIAUS MIESTO TEATRAS (Lietuva, Vilnius)

Sarah Kane APVALYTIEJI
Režisierius Oskaras Koršunovas
Scenografija Oskaras Koršunovas
Kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė
Muzika Antanas Jasenka
Judesio konsultantė Vesta Grabštaitė
Vaidina: Greis - Greta Petrovskytė, Gremas - Kęstutis Cicėnas, Tinkeris - Darius Meškauskas, Gediminas Rimeika, Robinas - Martynas Ališauskas, Karlas - Laurynas Jurgelis, Rodas - Karolis Vilkas, Moterys - Paulina Taujanskaitė, Gailė Butvilaitė, Balsai - Oskar Vygonovski, Lukas Malinauskas, Choras - Ugnė Šiaučiūnaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Taura Kvietinskaitė, Augustė Pociūtė, Jonas Braškys, Inga Šepetkaitė.

Premjera 2016 sausio 25 d.

Spektaklis rodomas su angliškais subtitrais.
„Būti įsimylėjus - tai lyg būti Aušvice“, - tokia Rolando Barthes´o mintis paskatino skandalingiausią britų dramaturgę Sarah Kane parašyti bene atviriausią savo dramą „Apvalytieji“. Po pirmosios premjeros ją užsipuolusi kone visa britų žiniasklaida klausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses? Dramaturgė nei kiek nesutriko: „Aš nerašau žiaurių pjesių - aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi.“ Režisierius Oskaras Koršunovas OKT Studijoje kartu su aktoriumi Darium Meškausku bei jauniausia savo aktorių karta pristato spektaklį pagal šį itin anksti bei itin tragiškai gyvenimą sustabdžiusios rašytojos kūrinį.
„Nebe pirmą kartą grįžtu prie Saros Kane. Jos tekstai turi tos pačios prigimties trauką, kaip nelaimė ar nusikaltimas. Jie baisūs ir kartu švarūs. Juose tarsi nėra atsitiktinumų žaismės ar buitinumo - čia kiekvienas žodis virsta neišvengiamybe. Taip Saros Kane tekstai priartėja prie antikinės tragedijos branduolio ir pareikalauja iš teatro to, kas jau nebeįmanoma, kaip ir „Apvalytieji“ reikalauja iš meilės“, - teigia režisierius O. Koršunovas.
Po pirmojo savo kūrinio premjeros 1995 m. S. Kane per vieną naktį iš nieko tapo kone viskuo. Kritikai tiesiog užliejo absoliučiai visą spaudą. Netgi bulvarinė spauda, iki tol nesukusi galvos dėl teatro, savo pirmuosius puslapius atlaisvino S. Kane pjesės verdiktui.
„The Telegraph“ kritikas Charles Spenceris po pirmojo spektaklio rašė: „Čia reikia ne teatro kritiko, o psichiatro“. Kalbėdamas apie „Apvalytuosius“ kritikas taip pat buvo kategoriškas: „Kane nepajėgia sukurti gilių charakterių ir jais paveikti publikos, todėl mieliau renkasi spyrį publikai žemiau juostos“. „Daily Mail“ kritikas Jackas Tinkeris „Prakeiktuosius“ pavadino „Pasibjaurėtina nešvankybių orgija“. Panašu, jog pastarąjį kritiką S. Kane prisiminė rašydama „Apvalytuosius“.
Pačią S. Kane itin glumino ši audra žiniasklaidoje. Jos nuomone, žurnalistai be reikalo pirmuosius puslapius paskyrė ne pačiai problemai, o jos refleksijai mene.
„Mane šokiruoja tai, jog žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas. Kalbos apie mano pjesę spaudoje užima daugiau vietos negu kalbos apie realų penkiolikmetės išprievartavimą. Viskas ką jie pasakė yra melas, išskyrus tai, jog aš parašiau pjesę“, - po pirmųjų reakcijų teigė S. Kane.
Kas užkliuvo britams? Jau ne kartą minėtas žiaurumas. Kai vieną kartą S. Kane paklausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses, ji nė kiek nesutrikusi atsakė: „Ne, aš nerašau žiaurių pjesių - aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi“.
1999-ųjų sausį, praėjus keletui mėnesių po „Geismo“ sėkmės bei ką tik pabaigus rašyti „Psichozę 4. 48“, S. Kane prarijo 150 piliulių antidepresantų bei 50 piliulių migdomųjų. Prabėgus dar dviem dienom, Sara buvo palikta viena palatoje 90-iai minučių. Ji nušliaužė į tualetą bei pasikorė, šiam tikslui panaudodama savo batraiščius.
„Žinote, dauguma gerų dramaturgų parašo septynias geras pjeses ir tada jiems kažkas nutinka. Jie pradeda rašyti šlamšta. Aš esu labai netoli savo septintosios“, - yra pasakiusi S. Kane. Prieš pasitraukdama ji jau buvo parašiusi penkias pjeses ir vieną kino scenarijų. Trūko vos vienos pjesės iki to neramaus septyneto, kurio taip bijojo S. Kane.
06 21 Teatras „NO99“ (Estija) - „Nr.43 Purvas“ („NO43 Filth“)

**

TEATRAS „NO99“ (Estija, Talinas)

Nr.43 „Purvas“ (NO43 Filth“)

Autoriai Ene-Liis Semper ir Tiit Ojasoo

Choreografas Jüri Nael

Šviesų dailininkas Petri Tuhkanen

Muzikos autoriai Jakob Juhkam ir Ene-LIis Semper

Vaidina: Marika Vaarik, Helena Pruuli, Rea Lest, Rasmus Kaljujärv, Ragnar Uustal, Gert Raudsep, Simeoni Sundja, Jörgen Liik, Jarmo Reha.

Spektaklis vyks Žvejų rūmuose (Klaipėda, Taikos pr. 70).

Teatras „NO99“ (Estija) taip pavadintas ne šiaip sau. Teatro premjeros sunumeruotos - kiekvieną naują spektaklį nuo 99 jie žymi vis mažesniu skaičiumi. Teatro įkūrėjas ir meno vadovas Tiitas Ojasoo sako: „nusprendėme, kad kursime teatrą, kuris kiekvieną pastatymą rodys lyg paskutinį kartą. Todėl kiekvienam spektakliui ir duodame numerį nuo 99 mažėjančia seka.“

Teatras „NO99“ įkurtas 2004 m. Taline. Kasmet jie pristato po 3-4 naujus spektaklius. Teatro įkūrėjai Tiitas Ojasoo ir Ene Liis Semper su trupe dažniausiai dirba improvizuodami tiesiog scenoje - kurdami idėjas ir tekstus kartu su aktoriais. Teatras rodo spektaklius svarbiausiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose - KONTAKT (Lenkija, Torunė), Avinjono festivalyje (Prancūzija). 2010 m. „NO99“ dalyvavo ir Vilniaus „Sirenose“. Klaipėdoje „NO99“ parodys spektaklį „Purvas“ („NO43 Filth“).

Jei šiuolaikinė visuomenė pažvelgtų į veidrodį, kokį atvaizdą ji ten išvystų? Spektaklyje, inspiruotame Fiodoro Sologubo 1905 m. parašyto romano „Mažasis demonas“, režisieriai Ene-Liis Semper ir Tiitas Ojasoo sukuria scenografiją, veikiančią ir metaforiškai, ir tiesiogiai: devyni aktoriai klampoja po purvą, pasmerkdami savo kūnus ir sielas žiauriems išmėginimams. Evoliucija sustojo - žmonija sutrikusi ir pasimetusi. Niekas nebevyksta. Emocijos lėkštos, tarpusavio santykiai netvarūs ir sumeluoti. Kas toliau? Ar įmanoma nugalėti blogį, atsirandantį tarsi iš niekur ir besidauginantį geometrine progresija?

Pradžioje tai yra tiesiog paprasta nekalta žemė, po kurią vaikštome. Mes - civilizuoti ir kostiumuoti, kultūringi ir išmanantys etiketą. Vėliau kažkas - aukštybėse ar požemiuose - ima mušti mums demonišką ritmą, kuriam paklūstame. Ir individualybių šokis pamažu išauga į masinį refleksų tampomų vikšrų raitymąsi. Galiausiai mes patys iš žemės suplakam purvą, kuriame voliojamės. Plonyčio kultūrinio sluoksnio, kuriuo taip didžiavomės, nebeliko. Nebeliko individualumo. Nebeliko žmoniškumo. Liko vien purvini instinktai. Kartais trumpam atsikvošėjame, žiūrime į tai, kas vyksta, ir su siaubu galvojame: kaip mums tai galėjo nutikti?
06 25 baigiamasis festivalio TheATRIUM koncertas - The Tiger Lillies (Didžioji Britanija)

**

THE TIGER LILLIES (Didžioji Britanija)

Baigiamasis TheATRIUM koncertas

Martyn Jacques - akordeonas, pagrindinis vokalas, pianinas, gitara, armonikėlė, ukulelė, bandžolelė

Adrian Stout - kontrabosas, pritariantis vokalas, dambrelis, muzikos pjūklas, tereminas

Jonas Golland - būgnai, pritariantis vokalas, perkusija

Grupės „The Tiger Lillies“ Lietuvos žiūrovams pristatinėti nebereikia - ši britų „juodojo kabareto“ grupė Lietuvoje puikiai žinoma ir mylima. „The Tiger Lillies“ 1989 m. Londone įkūrė Martyn Jacques. Tai analogų pasaulyje neturinti grupė, kurios kūryboje persipina prieškarinio Berlyno atmosfera ir postpankas, kabaretas ir vodevilis, gatvės teatras ir cirkas, sentimentalumas ir cinizmas, britiškas juodasis humoras ir sarkastiškai „operinis“ Martyno Jacqueso falcetas. Jų kūrybinėje biografijoje - 46 albumai ir muzikiniai spektakliai pagal B.Brechtą, W. Shakespeare´ą, H. K. Anderseną ir kt., apie juos rašomos knygos ir kuriami filmai. „The Tiger Lillies“ - tai ištisas atskiras pasaulis, kuris žavi ir stebina, pritrenkia ir šokiruoja.

„Jei šis pasaulis būtų teisingas, „The Tiger Lillies“ atstovautų Didžiajai Britanijai „Eurovizijoje.“

                                                                                                                  (The Times Online)

TheATRIUM ir Klaipėdos dramos teatro inf.

Anonsai