Šiauliuose – naujausios Mariuso von Mayenburgo pjesės premjera

2017 04 10 menufaktura.lt
Spektaklio „Skulptūra“ repeticija. VŠDT archyvo nuotrauka
Spektaklio „Skulptūra“ repeticija. VŠDT archyvo nuotrauka

Balandžio 13, 14 dienomis Valstybinio Šiaulių dramos teatro scenoje - ilgai laukta šiuolaikinės dramos premjera. Šiaulių publika pirmoji Lietuvoje išvys naujausią garsaus vokiečių autoriaus Mariuso von Mayenburgo pjesės „Skulptūra“ pastatymą. Spektaklio režisierius - Šiaulių dramos teatro meno vadovas Paulius Ignatavičius - šios pjesės, atveriančios dabarties vakarų visuomenės vertybių ir moralės nuosmukį, ėmėsi neatsitiktinai. Pastaruoju metu režisierių ypač domina socialinė tematika, jo įsitikinimu, neleidžianti teatrui atitrūkti nuo skaudžių dabarties aktualijų. Šį kartą P. Ignatavičiaus akiratyje - bekompromisė M. von Mayenburgo draminė kūryba. Pjesė „Skulptūra“ parašyta 2015 m. ir tais pačiais metais buvo pastatyta garsiajame „Schaubühne“ teatre Berlyne, kur M. von Mayenburgas dirba dramaturgu bei režisieriumi. Pjesę iš vokiečių kalbos vertęs P. Ignatavičius prisipažįsta, kad originalus pavadinimas „Stück Plastic“ užkoduoja daugialypes prasmes, kurias perteikti lietuviškame vertime buvo sudėtinga. „Apsistojome ties pavadinimu „Skulptūra“, nors pažodinis vertimas turėtų skambėti kaip „Plastinis menas“ ar „Plastmasės gabalas“, - prisipažįsta P. Ignatavičius.

„Skulptūroje“, kaip ir daugelyje kitų M. von Mayenburgo pjesių, iškeliamos nūdienai aktualios Vakarų visuomenės moralinės ir meninės dilemos, vis dažniau iškylančios ir Lietuvoje. Spektaklio epicentre - pasiturinti, standartinė europiečių šeima, kurios sotus ir ramus gyvenimas sutrikdomas, kai šeimoje pasirodo žemesnės socialinės klasės atstovė - valytoja Džesika. Ji netikėtai išbalansuoja nusistovėjusius santykius ir netgi tampa ekscentriško menininko Haulupos „mūza“. Pjesėje išorinių įvykių nėra daug, tačiau scena po scenos tarp pjesės veikėjų - žmonos Ulrikės, vyro Michaelio ir jų sūnaus Vincento - atsiveria dvasinė tuštuma, vedanti į moralinę ir fizinę destrukciją. Pagrindinė dramos „žinutė“ tarsi įkūnijama Haulupos sumanytoje ciniškoje meninėje instaliacijoje „Socialinė skulptūra“. Jos idėja tokia: meno galerijoje eksponuojama instaliacija, kurioje maisto atliekos yra svaidomos mašinos, o visas galerijos lankymo valandas jas valo emigrantė valytoja Džesika. Dramaturgas kelia klausimą: kas tai - menas ar žmonių išnaudojamas, ir kuo ši instaliacija skiriasi nuo dažno emigranto tikrovės? Kodėl vakariečio mąstyme vis dar gajos, nors ir visaip maskuojamos, klasinio, seksistinio ir rasistinio mąstymo liekanos?

Prasidėjusi pasaulinė emigrantų krizė, „Brexit“, religinis ekstremizmas, terorizmas bei daugelis kitų krizių visame pasaulyje tik dar labiau išryškino XXI a. Vakarų visuomenės vertybių neveiksmingumą, paviršutiniškumą, pseudohumanizmo ir pseudotolerancijos išvešėjimą visuomenės mąstyme. Akivaizdu, kad vertybių klausimas šiandien kaip niekad aktualus ir Lietuvoje, kur vakarietiškos vertybės, tradicijos ir socialiniai elgesio modeliai neretai perimami be jokio kritinio požiūrio. Spektaklis per vienos šeimos istoriją užkabina šias aktualias, bet retai atvirai įvardijamas šiuolaikinės Vakarų visuomenės, kurios dalimi esame ir mes, problemas. „Ši pje­sė - apie šei­mą, ku­rios san­ty­kiai griū­va, bet ji to ne­pa­ro­do ir gal­vo­ja, kad di­džiau­sia jų gy­ve­ni­mo pro­ble­ma yra tai, kad jie ne­su­ge­ba su­si­tvar­ky­ti sa­vo na­mų ūkio ir bui­ties, tad pa­si­sam­do va­ly­to­ją, ku­ri kaip lak­mu­so po­pie­rė­lis pa­ro­do vi­są šei­mos „pa­pu­vu­sį“ pa­sau­lį“, - teigia režisierius. Pasak P. Ig­na­ta­vi­čiaus, spek­tak­ly­je kal­ba­ma apie ap­si­mes­ti­nį hu­ma­niz­mą, apie kau­kę, ku­ria dangs­to­si daugu­ma eu­ro­pie­čių, tei­gian­čių, kad yra ge­ra­no­riš­ki, to­le­ran­tiš­ki, ta­čiau, kai rea­liai su­si­du­ria­ma su ki­to sluoks­nio žmo­nė­mis, hu­ma­niz­mas pa­si­bai­gia. Režisierius klausia, kodėl tampame apgailėtini ir bejėgiai, kai susiduriame su vertybiniais iššūkiais akis į akį ir šiuo spektakliu tarsi klausia, kokią kainą esame pasiruošę sumokėti už savo „naująją“ europietišką tapatybę?

„Kiekvienas gyvename susikurtame pasaulyje tarsi kokiame kokone, kuris tobulai apsaugo mus nuo bet kokios, ypač nuo „nepatogios“, tikrovės. Taip gera, saugu ir lengva jame. SMS´u gautas atsakymas „Ačiū už jūsų gerumą“ leidžia pasijusti visų pasaulio atstumtųjų gelbėtojais, o gražiais žodžiais užliūliuota sąžinė ramiai snaudžia. Mūsų akimis, mes, europiečiai, esame tiesiog tolerancijos ir humaniškumo Dievai, bet, deja, tik tol, kol mūsų veikimo laukas apsiriboja kompiuterio ar telefono ekranu. Kai antihumaniški dalykai vyksta kažkur kitur - kitame name, kitoje šalyje, kitoje šeimoje - mes jaučiamės esą itin tolerantiški, solidarūs, atvirai piktinamės ir susirūpinusiais veidais siunčiame savo dėvėtus rūbus ar kitą humanitarinę pagalbą. Bet viskas kardinaliai pasikeičia, ir mes tampame tiesiog isteriški, kai ši „nepatogi“ realybė paliečia mus tiesiogiai. Šis spektaklis apie tai. Apie šiuolaikinio žmogaus tikrovės baimę, apie beatodairišką troškimą bėgti nuo savęs, nuo realybės ir atsakomybės“, - sako Paulius Ignatavičius.

Spektaklis kalba apie mūsų visuomenę, supančiotą nematomais, bet stipriais hierarchiniais saitais. Spektaklio kūrėjų įsitikinimu, „Skulptūra“ gal ir nėra labai „maloni ir patogi“ žiūrovui, bet spektaklis, be abejonės, bus aktualus ir žiūrimas. Juk išties „ne­svar­bu, ką tu per­ki - va­ly­to­ją ar au­to­mo­bi­lių meistrą - suveikia ta pati mąstymo sis­te­ma: aš ta­ve per­ku, va­di­na­si, tu pri­klau­sai man, ir jei­gu tu jau pri­klau­sai man, su ta­vim ga­liu da­ry­ti, ką no­riu“. Šiaulių miestą, kaip ir visą Lietuvą, pastaruoju metu stipriai palietė emigracija, dažnas patyrė taip vadinamą „trečiosios šalies“ sindromą. Tad labai tikėtina, kad žiūrovai atpažins save skirtinguose spektaklio veikėjuose.

Spektaklio scenografė ir kostiumų dailininkė Inga Aleknavičiūtė su Pauliumi Ignatavičiumi Šiauliuose dirba jau antrą kartą. Ji kūrė scenografiją ir P. Ignatavičiaus spektakliui „Žaidimo pabaiga“ pagal S. Beckettą. Spektaklio „Skulptūra“ kūrybinėje grupėje - kompozitorius Antanas Dombrovskij, video menininkas Ignas Meilūnas, šviesų dailininkas Julius Kuršys. Ulrikės vaidmenį kuria dvi aktorės - Inga Norkutė ir Danguolė Petraitytė, Michaelio - Dalius Jančiauskas, Vincento - Severinas Norgaila, Haulupą įkūnys Rolandas Dovydaitis ir kviestinis aktorius Andrius Povilauskas, Džesikos vaidmuo taip pat teko dviem aktorėms - Monikai Šaltytei ir Viktorijai Krivickaitei.

Spektaklio premjera įvyks balandžio 13, 14 dienomis 18 val. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.

Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba, LR Kultūros ministerija, Šiaulių miesto savivaldybė.

Valstybinio Šiaulių dramos teatro informacija

Anonsai