Lietuvos rusų dramos teatre – „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“

2017 03 14 menufaktura.lt
Spektaklio „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“ repeticija. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Lietuvos rusų dramos teatre kovo 17 ir 19 d. 18.30 val. įvyks spektaklio „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“ pagal Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romaną „Dvylika kėdžių“ premjera. Dviejų dalių spektaklio trukmė - dvi su puse valandos su pertrauka. Verčiama į lietuvių kalbą (titrai). Režisierius ir inscenizacijos autorius Rolandas Atkočiūnas.

*  *  *

Ilja Ilfas (gimęs kaip Jechijelis-Leibas Fainzilbergas, 1897-1937) ir Jevgenijus Petrovas (tikras vardas Jevgenijus Katajevas, 1902-1942) - abu iš Odesos kilę garsūs sovietų Rusijos rašytojai, žurnalistai ir feljetonistai.

Romano „Dvylika kėdžių“ idėją bendraautoriams pakuždėjo Jevgenijaus Petrovo vyresnysis brolis, garsus sovietinis rašytojas Valentinas Katajevas (sukūręs apysaką „Baltuoja burė vieniša“ ir kt.). Odesos čekistai 1920 m. buvo suėmę abu brolius, apkaltino juos „rezgus antisovietinį sąmokslą“, ir šie tik per plauką išvengė sušaudymo. Vėliau Jevgenijus Petrovas-Katajevas sėkmingai darbavosi Odesos kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyriuje, jam dalyvaujant buvo likviduota keletas stambių Odesos gaujų. Į Maskvą jis persikėlė 1924 m., kur ėmėsi žurnalisto amato, nuo 1926 m. bendradarbiavo su Ilja Ilfu. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sovietų karo korespondentas ir žuvo 1942 m., o Ilfas mirė nuo tuberkuliozės 1931 m.

Romanas „Dvylika kėdžių“ pirmąsyk buvo išspausdintas 1928 m. Maskvoje, literatūriniame žurnale „Trisdešimt dienų“, tais pačiais metais buvo išleista jo knyga. Nuo 1949 m. iki 1956 m. Bolševikų partijos centro komiteto sprendimu abu I. Ilfo ir J. Petrovo garsius romanus, tiek „Dvylika kėdžių“, tiek „Aukso veršį“, buvo uždrausta spausdinti, nes juose neva buvo „juodinama tarybinė tikrovė“.

Anot literatūros kritikų, romane „Dvylika kėdžių“ pateikta personažų, kolekcija yra tokia įspūdinga ir įvairi, kad vien jų paprastas išvardinimas skamba kaip „enciklopedinis, visą pasaulį aprėpiantis tekstas“. Čia turimos galvoje ne vien pagrindinės Ostapo Benderio ir Kisos Vorobjaninovo figūros, bet ir visi kiti epizodiniai veikėjai. Jų portretai, šaržuoti ir hiperbolizuoti, tarsi feljetone, pavaizduoti vos keliais štrichais, sugebėjo išsiveržti už romano ribų, tapti savaiminiais tipažais ir charakteriais.

Režisierius Rolandas Atkočiūnas: „Spektaklyje nepaisau istorinių, socialinių ar politinių romano motyvų, man svarbiausia yra žmonių santykiai. Vyksmas vystosi simboliniame laive, plaukiančiame į niekur. Tai galėtų būti ir „Titanikas“, ir Nojaus arka - bet kas. Visi Ilfo ir Petrovo romano personažai čia pavaizduoti, ir visos romano siužeto peripetijos suvaidintos. Tačiau visa tai dar perpinta ir su bibliniu siužetu apie pranašą Mozę, apie žydų tautos klajones. Tautos iškeliavimas svetur - tai dar vienas šio spektaklio motyvas. Šio vaidinimo žanrą įvardinčiau kaip „epinės kelionės fantasmagoriją“. Tad tiems žiūrovams, kas ateis į teatrą nusiteikę pamatyti paprastą komediją, čia bus pateikta nemažai siurprizų“.

Mārtiņš Vilkārsis - (g. 1969 m.) dailininkas scenografas, vienas šiuolaikinės Latvijos scenografijos lyderių, latvių scenografijos patriarcho Andriaus Freibergo mokinys. Apipavidalino daugybę dramos, operos ir baleto pastatymų Latvijoje ir už jos ribų. Penkis kartus apdovanotas svarbiausiu Latvijos teatriniu apdovanojimu „Spēlmaņu nakts“, ir kitais prestižiniais Latvijos teatro apdovanojimais. 2007-2010 m. buvo Rygos Dailės teatro vyriausiasis dailininkas, 2010-2011 m. vadovavo Rygos Dailės teatrui. Šiuo metu dirba kaip laisvas menininkas. Su Rolandu Atkočiūnu bendradarbiauja jau 10 metų, jųdviejų ryškesni bendradarbiavimo vaisiai Lietuvoje - J. Miltinio dramos teatro spektaklis G. Grekovo „Hanana, kelkis ir eik“ (2011 m.), LRDT spektaklis M. Bulgakovo „Zoikos butas“ (2014 m.).

Kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė 1996 metais baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1997 metų kuria ir pristato kolekcijas, dalyvauja parodose ir tarptautiniuose projektuose. 2000 metais prisidėjo organizuojant alternatyvios mados renginį „arMADA“. Nuo 1998 metų kuria kostiumus įvairių Lietuvos teatrų spektakliams. Pastoviai bendradarbiauja su režisieriumi Rolandu Atkočiūnu.

Kompozitorius Giedrius Puskunigis (g. 1972 m.). Kompoziciją studijavo M. K. Čiurlionio menų mokykloje pas Bronių Kutavičių ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Vytauto Barkausko klasėje (1990-1995). 1996 m. tobulinosi jaunųjų kompozitorių kursuose Radziejovicuose (Lenkija), 1997 m. - Apeldorne (Olandija). Giedriaus Puskunigio kūriniai yra skambėję „Gaidos“, „Jaunos muzikos“, „Muzikinio veiksmo“ festivaliuose. Giedrius Puskunigis yra sukūręs įvairių žanrų kūrinių, tačiau geriausiai jis žinomas kaip muzikos teatrui ir kinui autorius.

„Giedrius Puskunigis geriausiai žinomas kaip muzikos teatrui ir kinui autorius. Atidžiai įsigilindamas į draminį veiksmą, kompozitorius kuria psichologiškai įžvalgų muzikinį audinį. Jį užpildo minimalistiniais garsų tėkmės laukais; aptinkami džiazo ir orientalistiniai elementai, simbolinę prasmę įgauna žmogaus balsas. Tylos aikštelės čia kaitaliojasi su logiškai ir emociškai pagrįstomis garsinėmis platformomis, jautriai praplėsdamos spektaklio ar filmo meninės raiškos erdvę.“ (Indra Karklytė, LMIC)

*  *  *

Rolandas Atkočiūnas: „Romanas „12 kėdžių“ man nėra juokingas“

Šį savaitgalį, kovo 17 ir 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre laukiamas publikos antplūdis: tomis dienomis šio teatro didžiojoje scenoje bus suvaidinta premjera, spektaklis „Legenda apie Didįjį Kombinatorių“ pagal I.Ilfo ir J. Petrovo romaną „12 kėdžių“.

 Prieš trejetą metų su ta pačia kūrybine komanda (dailininkas Mārtiņš Vilkārsis, kompozitorius Giedrius Puskunigis, kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė) R. Atkočiūnas LRDT pastatė M. Bulgakovo „Zoikos butą“, spektaklį, kuris iki šiol yra žiūrovų labiausiai lankomas mūsų teatre. Per tą laiką režisierius spėjo dar pastatyti: Petro Zelenkos „Nykstančios rūšys“ Valstybiniame jaunimo teatre, Gustave´o Flaubert´o „Madam Bovari“ Rygos Dailės teatre, Eugene Yonesco „Raganosiai“ Kauno kameriniame teatre, Dea Loher „Klaros santykiai“ Kauno nacionaliniame dramos teatre ir Agnese Rutkēviča „Gyvūnas (Kū-Kū)“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.

Pačiame priešpremjerinių pasiruošimų įkarštyje kalbiname vaidinimo statytoją režisierių Rolandą Atkočiūną.

- Pakalbėkime apie kėdę, kurių Jūsų spektaklyje yra dvylika. Apie kėdę kaip metaforą. Juk kiekvieną kėdę galima apversti aukštyn kojomis arba pasukti kažkokiu kampu, kad ji nebūtų panaši į kėdę, atrodytų kaip kažkoks keistas daiktas. Kodėl Jūs, kaip su vartaliojama kėde, visuomet taip elgiatės su dramaturgija, su literatūra? Kodėl Jūs niekada nestatote pjesės ar romano taip, kaip tai parašyta - kad komedija būtų juokinga, kad feljetonų romanas nebūtų epinis mitas? Ir kam Jums prireikė I. Ilfo ir J. Petrovo tekstą praturtinti savo paties surašytais tekstais apie Mozę ir žydų tautos iškeliavimą iš Egipto?

- Iš pradžių būna iššūkis ir avantiūra. Viskas priklauso nuo to, iš kokio taško žiūri, nuo rakurso. Vaikystėje labai mėgau sėdėti medyje. Man buvo 9-10 metų, gyvenau kaime netoli Žemaičių Kalvarijos, pas dėdes ir tetas. Įlipdavau į medį ir stebėdavau iš viršaus, kaip apačioje žmonės vaikšto, laksto, manęs neranda, mane šaukia. Sėdėdavau ten pasislėpęs ir visa tai stebėdavau. Jaučiausi ten saugus, niekieno nepastebimas.

Ten man teko viename kambaryje gyventi su močiute, kuriai nuolat labai skaudėjo kojas. Ji jas nuolat vakarais tvarstydavo, vyniodavo raiščiais, ir iki šiol prisimenu tą aitrų kamparo aliejaus kvapą. Žiūrėdavau į ją ir galvodavau - Viešpatie, kokia ji yra sena! Gailėjausi jos ir verkdavau pasislėpęs. Jau tada jaučiau, kad mirtis yra kažkur šalia. Visas tas keistas visko matymas susiklosto vaikystėje.

„12 kėdžių“ man iš pat pradžių nebuvo juokingas romanas. Jis manyje žadino graudulį. Išsyk atmečiau visų matytų filmų įtakas ir pažvelgiau į tai, apie ką Ilfas ir Petrovas rašė savo feljetonus, tačiau be to feljetoniškumo, o kaip tai buvo realiai. Kokia ji buvo, toji jų feljetoniškai užrašyta realybė?

Taip, Ilfas ir Petrovas buvo žurnalistai, ir „12 kėdžių“ yra žurnalistinis romanas. Kiekvienas personažas, kiekvienas epizodas čia sukurtas autentiškų pastebėjimų pagrindu. Bet į visą tą dokumentiką jie pažvelgė savuoju žvilgsniu, iš savojo feljetonistų rakurso Pasakojama, kaip Ilfas ir Petrovas drauge vaikštinėjo po Maskvą ir nuolat kartu juokdavosi. Juokdavosi iš to, kas juokinga atrodė tik jiems, o kitiems tai buvo pilka ir kasdieniška. Bet ir juokas būna labai skirtingas. Kartais juokiamasi tuomet, kai jau nebėra ką prarasti.

M. Bulgakovo „Zoikos bute“ transcendentiniai dalykai, ženklai „iš anapus“ guli paviršiuje. Be to, pas Bulgakovą yra stiprus „morfijaus kvapas“. O pas Ilfą ir Petrovą tai giliai paslėpta, tarsi skalūnų nafta, ir tai tenka sunkiai „pumpuoti“ iš gelmių. Arba tenka prikurti kažką savo. Taip spektaklyje atsirado istorija apie Mozę ir apie žydų tautos iškeliavimą iš Egipto.

Kita vertus, aš čia nieko neišgalvojau. Juk Iljja Ilfas buvo Odesos žydas, ir akivaizdu, kad vaikystėje jis lankė sinagogą. Antro romano pavadinimas - „Aukso veršis“ - tai akivaizdžiai rodo, nes tai yra žydų mitologijos simbolis. Vėliau atradau sau ir kitą sakralinę prasmę, užkoduotą ir šio romano antraštėje - „12 kėdžių“. Bet apie tai vėliau.

Kas yra „Didysis Kombinatorius“? Ar tai tik Ostapas Benderis? Repeticijų metu aiškinu aktoriams, kad kiekvienas jų personažas tam tikra prasme yra „Didysis Kombinatorius“ - ir Kisa Vorobjaninovas, ir Eločka, ir netgi Liza su Kolia... Ir Mozė taip pat yra Didysis Kombinatorius, kai užsilipa ant Sinajaus kalno ir pranašauja visai žydų tautai naują kelią ir išsigelbėjimą iš Faraono jungo...

Kodėl spektaklio veiksmas vyksta laive? Romane yra paminėtas agitacinis laivas „Skriabinas“, kuriuo dalį kelionės įveikia personažai, bet tai tik epizodas. Ir dailininkas pirmuosiuose savo eskizuose pateikė tik užuominą į laivą. Po to jau abu nutarėme, kad visa dekoracija vaizduos simbolinį laivą, o už langų banguos beribė jūra. Taip kelionė, tautos iškeliavimas svetur tapo svarbiausia šio mūsų kūrinio tema.

Mūsų spektaklyje pavaizduotas laivas yra hipermetafora, yra kosmogonija. Iš tiesų tai didžiulė barža. Į jos paslaptingą triumą keliauja viena po kitos visos kėdės, ir jos ten sudorojamos. Vyksmas vyksta „veidu į jūrą“, jūros link čia žvelgia ir personažai, ir žiūrovai. O veidu į jūra dažniausiai vyksta labai svarbūs, likiminiai dalykai. Taip tik atrodo, kad Kisa su savo bendrais ieško personalinio būdo pralobti, o iš tiesų vyksta epinis tautos iškeliavimas svetur.

Idėja įpinti į „12 kėdžių“ siužetą Mozės ir žydų tautos iškeliavimo istoriją man atsirado, kai sykį vairuodamas automobilį klausiausi per „Klasikos radiją“ grojamą, Uri Caine ansamblio atliekamą G. Mahlerio „Gedulingą maršą“. Tuomet išsyk supratau, ką ir kaip čia dera daryti.

Be abejonės, žinojau, kad teks susidurti su stereotipais - tais, kuriuos turi ir žiūrovai, ir aktoriai. Žinau, kad kiekvienas, kas ateis žiūrėti spektaklį, turės išankstinę nuostatą, kaip turi atrodyti vienas ar kitas personažas, nes atsimena juos iš filmų. Taip pat tie šablonai neišvengiamai veikia ir aktorius. Man anaiptol nekyla noras manipuliuoti tais stereotipais, man svarbiau, kaip vyksta vidinė kova tarp tų nusivėdėjusių klišių ir tos naujos realybės, kurią mes kuriame scenoje. Man svarbūs žmonių santykiai, kurie nesikeičia nei per šimtus, nei per tūkstančius metų.

Tai nebus dar vienas spektaklis apie žydus, ir pats nesu žydas, nors žydų kultūra ir pasaulėžiūra mane nuolat viliodavo. Esu studijavęs Kabalos akademijoje. Man nuo seno rūpi, kaip visa prasidėjo, kur visa ko ištakos, kada ir kaip užgimė visi tie mus valdantys vidiniai impulsai? Kaip mus valdo tas mūsų vidinis Faraonas, iš kur atsiranda toji vidinė priklausomybė, vidinė vergija - nuo visko, nuo buities, nuo vaikščiojimo po parduotuves, nuo stovėjimo automobilių kamščiuose?..

- Vadinasi, Tamsta, pasinaudodamas romano „12 kėdžių“ siužetu ir prikergęs prie jo biblinį siužetą apie Mozę, sukūrei scenoje savo asmeninę „kosmoginiją“?

- Manau, kad taip. Bet ne aš vienas. Manau, kad scenografas Mārtiņš Vilkārsis sukūrė čia savąją „kosmogoniją“, kompozitorius Giedrius Puskunigis savąją, o kostiumų dailininkė Jolanta Rimkutė - savo. Bet čia nebus tos NEP´o stilizacijos kuri tam tikra gerąja prasme egzistavo „Zoikos bute“. Bet kurie politiniai ir socialiniai motyvai man čia visiškai nerūpi, tik universalūs žmonių santykiai.

- Taip, šiuolaikiniame teatre, ypač maštabiškuose, ambicinguose pastatymuose, kaip šis, dažnai pasitaiko, kad kompozitoriai kuria „muzikines dekoracijas“, o scenografai - „scenografinę muziką“. Antai G. Puskunigio teatrinės melodijos vaizduotėje žadina jūros ar kitokius sielą jaudinančius peizažus ir vaizdus, o M. Vilkarsio scenografija, kiek teko matyti, yra labai „muzikali“, turi savo ritmą ir „štrichą“. Netgi drįsčiau jo scenografiją palyginti, pvz., su Philipo Glass´o muzika. Jis (scenografas) jau antrame spektaklyje, kurį daro su Jumismūsų teatre, naudoja labai panašią konfigūraciją. Ši konfigūracija man primena... palaukit palaukit...

- Taip, visiškai teisingai. Šis erdvių išdėstymas, kurį naudoja dailininkas, yra panašus į Leonardo da Vincio „Paskutinėje vakarienėje“ pavaizduotą erdvę. Štai kas užkoduota romano pavadinime: „12 kėdžių“ - tai dvylika žmonių, sėdinčių prie stalo. Mes paėmėme romaną, apvertėme jį, kaip kėdę, kad jis taptų „nepanašus į save“, bet taip, kitu rakursu, iš apačios pamatėme, kad ten, ant kėdės pamušalo užrašyta „Šventas Raštas“.

Mes nieko neišgalvojome, nieko „neišlaužėme iš piršto“ ir nieko dirbtinai neprikergėme, mes tik buvome iki galo žingeidūs ir įžvelgėme tai, ko kiti nepastebėjo, bet kas buvo akivaizdu.

Kalbėjosi Julijus Lozoraitis

***

Vaidmenys ir atlikėjai:

Ipolitas Matvejevičius - Aleksandr Agarkov

Ostapas Benderis - Valentin Novopolskij

Klavdija Ivanovna - Anžela Bizunovič

Šventikas Fiodoras - Valentin Kirejev

Katerina Aleksandrovna - Julija Krutko / Liuda Gnatenko

Archyvaras - Michail Makarov

Gricacujeva - Aleksandra Metalnikova

Liza - Juliana Volodko / Jelena Orlova

Kolia - Telman Ragimov / Aleksandr Špilevoj

Ernestas Pavlovičius - Valentinas Krulikovskis / Artūras Svorobovičius

Ela - Jevgenija Gladij / Juliana Volodko

Administratorius; Režisieriaus asistentas - Aleksandr Kanajev / Kornelija Krasilnikovaitė

Avesalomas Vladimirovičius - Viačeslav Lukjanov

Matilda ir Klotilda: Inga Tuchvatulina , Edita Gončarova

Inžinieriai Brunsai : Inga Maškarina , Vidmantas Fijalkauskas

Pirmas aktorius - Dmitrij Denisiuk

Antras aktorius - Sergej Zinovjev

Trečias aktorius - Maksim Tuchvatulin

Ketvirtas aktorius - Artūras Aleksejevas

Klajojančios trupės aktoriai - Vidmantas Fijalkauskas, Jevgenija Gladij, Edita Gončarova, Aleksandr Kanajev, Kornelija Krasilnikovaitė, Valentinas Krulikovskis, Viačeslav Lukjanov, Inga Maškarina, Jelena Orlova, Telman Ragimov, Artūras Svorobovičius, Aleksandr Špilevoj, Inga Tuchvatulina, Juliana Volodko ir kt.

Anonsai