Apollinaire´o pranašystė „Teiresijo krūtų” pavidalu

2012 03 08 Menų faktūra

aA

„Ne pone mano vyre / Nepriversit manęs / daryti to ką norit / Aš feministė /ir nepripažįstu vyro valdžios /(...) Noriu kariaut /- o ne gimdyti vaikus / Ne pone mano vyre / daugiau jūs man nekomanduosit." - tokie prancūzų poeto Guillaume´o Apollinaire´o prieš daugiau nei šimtmetį rašyti žodžiai jau kuris laikas repetuojami Vilniaus teatro „Lėlė" salėje. Kovo 15, 16, 17 dienomis režisierius Gintaras Varnas kartu su dailininke Julija Skuratova ir kompozitoriumi Vidmantu Bartuliu pristato premjerą pagal to paties pavadinimo pjesę „Teiresijo krūtys".

Apollinaire´ui, garsiam prancūzų poetui, prozininkui, žurnalistui ir meno kritikui užteko parašyti vieną vienintelę pjesę, kad įeitų į XX amžiaus teatro istoriją. „Teiresijo krūtys", autoriaus pavadinta „siurrealistine drama", tapo modernios dramaturgijos ir teatro teoretikų analizių objektu. Tai viena pirmųjų iš tų nedaugelio modernistų pjesių, kurių tikslas buvo laužyti nusistovėjusią iliuzinio teatro tradiciją, kurti teatrą, nesiekiantį kopijuoti realybę.

Kūrinyje pasakojama fantasmagoriška istorija apie žmonos paliktą vyrą, kuriam tenka prisiimti moters vaidmenį ir gimdyti vaikus, idant išgelbėtų savo šalį nuo vis mažėjančio gimstamumo. Pjesėje analizuojamos tokios sąvokos kaip feminizmas, pacifizmas, kalbama ne vien apie vyro ir moters padėtį visuomenėje, užsimenama ir apie lyčių keitimo bei vaikų gimimo klausimus, - apie tai Apollinaire´as rašė jau 1903 m. Režisierius Gintaras Varnas juokiasi, - „Apollinaire´as tarsi išpranašavo XXI amžiaus realybės atšvaitus".

Spektaklyje naudojama ne vien Apollinaire´o pjesė. Prie „Teiresijo krūtų" prilipinama ir antroji linija, paremta modernistų manifestais - nuo futuristų iki „Dogmos"; daugiausia remiamasi dada ir siurrealizmo kūrėjų mintimis, tekstais. Vizualią spektaklio pusę - lėles ir objektus - dailininkė Julija Skuratova sukūrė koliažo principu pagal įvairių modernistų darbus. Kaip teigia menininkė, „mūsų spektaklyje meno istorijos kontekstas yra labai svarbus. Mes taip pat kuriame „atgijusios formos" teatrą, kuriame personažų vaidmenis atlieka dailininko sukurtos formos - lėlės, objektai, kaukės, koliažai, scenovaizdžio dalys. Lėlės, objektai, kostiumų detalės formuojami koliažo principu, naudojant XX a. pradžios dailininkų kūrinių citatas. Scenografija, lėlės, lėlių animavimas inspiruoti kubistinio, konstruktyvistinio, futuristinio, siurrealistinio meno stilių".

Gintaro Varno spektakliuose riba tarp sapno ir tikrovės dažnai pasirodo labai plona. Tiek siužetas, tiek lėlių pavidalai diktuoja sapniškas taisykles. Pjesės tekstas teigia, kad „Sapnas - ne parodija, kaip teatras. Sapnas - tai mokymas mirti. Sapnas - šventas". Spektaklis taip pat virsta sapnu ar net daugiasluoksniu sapnų koliažu, kuris yra gausus prasmių, istorinių, meno istorijos nuorodų, įvairiausių kontekstų. Pasak Varno, „atsivesti į sceną Dali, Artaud, Bretoną ir visus kitus personažus bei Apollinaire´o istoriją apie išskrendančias Terezos krūtis - įmanoma tik lėlių teatre".

Pjesės prologas baigiasi tekstu: „O publika, / Naujos ugnies negęstančiu deglu tu būki". Vilniaus teatras „Lėlė" kviečia prisijungti prie modernistų manifestais Gintaro Varno įskeltos kibirkšties bei padėti jai virsti liepsna.

Projekto partneriai - Kultūros rėmimo fondas ir Prancūzų kultūros centras.

Teatro „Lėlė" inf.

Anonsai